Vyresnės kartos žiūrovai turėtų prisiminti tą laiką, kai dienos darbus planuodavo taip, kad nors spėtų pažiūrėti „Raudonmedžio rojų“.
1980-aisiais pasirodęs Vytauto Sirijos Giros romano motyvais sukurtas penkių dalių filmas pasakojo apie tarpukario Lietuvą.
Šiuo metu Klaipėdos jaunimo teatrui vadovaujantis Lietuvos nacionalinės premijos laureatas V.Masalskis juostoje įkūnijo Kauno šviesuolį Karolį Toleikį.
Filmo režisierius Bronius Talačka nebijojo eksperimentuoti: žiūrovai matė ir aistringų bučinių, ir apnuogintų gražuolių krūtinių ir net atvirų meilės scenų. Juos taip pat intrigavo aukštuomenės vakarėliai restoranuose su gausiai nukrautais stalais ir rafinuoti pokalbiai.
Po filmo premjeros tuomet jaunas aktorius V.Masalskis išgarsėjo. Simpatišką kino naujoką žmonės atpažindavo visur, o merginos jam praeinant šnabždėdavosi. Aktorius teigė, kad tokia šlovė slėgė, todėl ėmė slapstytis nuo gerbėjų.
„Iš tikrųjų tapau populiarus, žiūrovai mane ir filmo herojų sutapatindavo, varstydavo žvilgsniais.
Galiausiai visa tai mane ėmė varginti, pajutau, kad reikia gelbėtis – bėgti tolyn nuo tokios šlovės ir gerbėjų dėmesio“, – anuos laikus su šypsena prisiminė V.Masalskis.
V.Masalskis ir B.Talačka vėl susitiko kurdami kitą televizijos filmą pagal rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus scenarijų „Žalčio karūna“ (1986 m.) – ten aktoriui teko garsiojo kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaidmuo.
Vėliau jo biografiją papuošė daug vaidmenų teatre, taip pat šalies ir užsienio kino studijų filmuose.
Aktorius prisipažino matęs tik dvi iš penkių kultinio „Raudonmedžio rojaus“ serijų ir nemanantis, kad viskas tada pavykę.
„Mano herojus keičia moteris kiekvienoje serijoje – gana monotoniškas veiksmas.
Ne visi pastebėjo, kad salonų liūtas visur dėvi vieną ir tą patį kostiumą.
Kauno ponių suknelės buvo siuvamos iš staltiesių – tokios buvo galimybes“, – filmo kūrimo užkulisius prisiminė V.Masalskis.
„Raudonmedžio rojaus“ sėkmė glumino kai kuriuos Lietuvos kino studijos profesionalus – jie ironiškai vertino B.Talačkos ir jo komandos darbą.
Pavyduolių kalbas, esą filmo kūrėjai gavo didžiulius honorarus, V.Masalskis vadina laužtomis iš piršto.
„Išvydę mane viešumoje žmonės turbūt nusivildavo – nespindėjau kaip ryški žvaigždė.
Tada gyvenau Kauno dramos teatre, o sūnus augo grimo kambaryje.
Žinoma, atlygis už pusmečio darbą mums visiems kelnes šiek tiek patempė, tačiau tai nebuvo dideli pinigai“, – pasakojo aktorius.
Situacijų kaita, aistringa V.Masalskio, jo partnerės Jūratės Onaitytės, kitų jaunų aktorių vaidyba režisieriui padėjo sukurti dinamišką jausmų melodramą. Nors ir dažnai rodomas per televiziją, šis filmas žiūrovams neatsibosdavo.
V.Masalskis „Raudonmedžio rojaus“ sėkmę sieja ir su tų laikų nuotaika: „Anais laikais buvo įprasta, kad tarpukario Lietuvos gyvenimą atspindėdavo Petro Cvirkos ir Juozo Baltušio romanai. O čia buvo parodytas kitoks vaizdas – atgijo aristokratiškasis Kaunas, kurį mėginta išrauti iš tautos atminties.“
Savo santykį su filmu V.Masalskis apibūdino be ilgesio ir patoso gaidų: „Aš nesu toks žmogus, kad ašaročiau stovėdamas prie vaikystės namo. Vėliau buvo daug kitokių vaidmenų, meno studijų ir sambūrių. Dabar esu ten, kur man gerai.
Dirbkime ir neraudokime dėl praeities, kuri negrįžta. Tada padarėme, ką galėjome. Smagu, jeigu žiūrovai dar prisimena „Raudonmedžio rojų“.“
Įsimintinų vaidmenų Kauno ir Vilniaus scenose sukūręs V.Masalskis, prieš aštuonerius metus persikėlęs į Klaipėdą, įkūrė Jaunimo teatrą, tapo pedagogu.
O štai lietuviškuose televizijos serialuose jo veidas nešmėžuoja.
Populiarus aktorius ir režisierius neslėpė, kad jo požiūris į televiziją pakito: „Tikėjausi, kad laisvoje Lietuvoje ji taps balsu, šauks apie didelę tiesą, spręs dideles problemas. Tik vėliau supratau, kad televizija – pramogų centras, laisvalaikis, reklama, daugiau iš jos negalime reikalauti.“
V.Masalskis skeptiškai vertina tai, kad Lietuvos televizijos kuria laidas pagal užsienio šalių pavyzdžius: „Atsirado jaunų, energingų žmonių, kurie sau leidžia tai daryti drąsiai, nesusimąstydami. Kitų kūrinių tiražavimu pagrįsti erzacai (prastesni gero daikto pakaitalai. – Red.) pas mus plinta, ir labai sparčiai.“
Prisimindamas „Raudonmedžio rojų“ jis stebėjosi: „B.Talačka, netgi kaustomas cenzūros, stengėsi atskleisti kitokį vaizdą, bėgo nuo primetinėjamų klišių. Jis siekė parodyti kitą medalio pusę.
Tada mes bandėme nešti ir metaforą, o dabar per televiziją rodoma tik tai, kas yra: arba juoda, arba balta.
Ekrane be paliovos paviršutiniškai čiauškama, pranyksta atsakomybė dėl gelmės.“
Daug televizijos režisierių ir laidų vedėjų pažįstantis V.Masalskis sakė, kad jam bene labiausiai gaila kūrėjų, kurie tokioje terpėje nepritapo, nusivylė, pasuko kitais keliais: „Jie buvo talentingi, bet tapo nereikalingi, nes nemokėjo, tiesiog negalėjo kopijuoti. Tokiems sąžinė neleido kurti banalybių.“
Klaipėdoje šaknis įleidęs V.Masalskis dabar jau sunkiai save įsivaizduoja kokiame nors seriale.
„Nuo sovietmečio televizijos filmus dažniausiai įgarsindavo ir pagrindinius vaidmenis kurdavo sostinės teatralai – taip buvo patogiau ir jiems, ir statytojams.
Kauno dramos teatro aktoriai galbūt todėl ir sužibėjo „Raudonmedžio rojuje“, kad iki tol nebuvo įkinkyti į tokią veiklą“, – pasakojo menininkas.
Filmavimasis serialuose – papildomas uždarbis teatralams, bet jie, kaip žinome, nėra aptekę pinigais.
Tačiau V.Masalskio, regis, visiškai nevilioja televizijos žvaigždėmis tapusių aktorių Rolando Kazlo ir Vytauto Šapranausko karjera.
„Laidos „Dviračio žinios“ kūrėjai kasdien parengia kelis ir net daugiau siužetų. Ar poetas Justinas Marcinkevičius galėjo kasdien parašyti du ar tris gerus eilėraščius? Jeigu būtų mėginęs, kokia būtų buvusi jo kūrybos kokybė?
Įsukti televizijos smagračių net ir talentingi menininkai greitai išsikvepia, suvienodėja, gali prarasti savo profilį ir net profesiją“, – aiškino Auksinio scenos kryžiaus laureatas.
Klaipėdoje V.Masalskis stato spektaklius, o uostamiesčio universitete rengia būsimus aktorius.
Ką tik į gyvenimą ketvirtą aktorių kursą išleidęs pedagogas džiaugiasi jau surinkęs kitą: „Dar 26 jaunuoliai iš visos Lietuvos studijuos uostamiestyje. Tikiuosi, kad daugelis čia ir pasiliks.“
Be to, jis pats vaidina Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos dramos teatruose, brandina naujus sumanymus.
Prieš kelerius metus V.Masalskis su aštuoneriais metais jaunesne žmona Raimonda įsigijo sodybą vaizdingame Kulių miestelyje (Plungės r.), todėl iš ten kasdien važinėja į Klaipėdą, kurią nuo Kulių skiria vos 30 kilometrų.
„Nesigailime čia įsikūrę – mus supa malonūs, viskuo besidomintys žmonės. Kuliuose yra erdvi renginių salė, kartais ten repetuoju su savo auklėtiniais“, – džiaugėsi Klaipėdos jaunimo teatro vadovas.
Kulių bendruomenės gyvenimą pagyvino V.Masalskio sumanyti ir čia organizuojami Sofijos festivaliai, pritraukiantys įvairių kūrėjų: aktorių, dailininkų, muzikantų, fotomenininkų.
Šią vasarą vykęs trečiasis toks renginys sulaukė svečių ir iš užsienio.
