Mažiausiai ketvirtį amžiaus – jei ne nuo skandalingo „Pasiutusių šunų“ (1992 m.) debiuto, tai bent jau po sensacingos Kanų Auksinės palmės šakelės už „Bulvarinį skaitalą“ 1994-aisiais – kiekvieno naujo Q.Tarantino (56 m.) filmo nekantriai laukiama visame pasaulyje. Neperdedant galima sakyti, kad šiuo metu tai ryškiausia režisūros žvaigždė.
Naujajame Q.Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“ (Once Upon A Time... In Hollywood), be režisieriaus, spindi visas aktorių žvaigždynas: Leonardo DiCaprio, Bradas Pittas, Alas Pacino, Margot Robbie, Dakota Fanning.
Filmo istorija sukasi apie skandalingą, žiaurią ir visiškai nemotyvuotą Holivudo žvaigždės Sharon Tate ir trijų jos draugų nužudymą 1969-ųjų rugpjūčio 8-ąją.
Žmogžudystę įvykdė vadinamoji Charleso Mansono „Šeima“ – radikalaus anarchizmo keliu pasukusi hipių grupė – ir šį įvykį įprasta laikyti idealistinės 7-ojo dešimtmečio epochos pabaigos pradžia. Visa tai susidomėjimą filmu įkaitino iki aukščiausios temperatūros.
Pirmą kartą „Vieną kartą Holivude“ parodytas Kanų kino festivalyje gegužę. JAV ekranus filmas pasiekė liepos 26-ąją ir per pirmą savaitgalį surinko daugiau kaip 40 mln. dolerių – Q.Tarantino filmams tai rekordas. Premjera Lietuvoje – rugpjūčio 16-ąją.
Žudikas Ch.Mansonas ekrane pasirodo tik probėgšmais, bet nežinant tos tragedijos aplinkybių sunku suprasti patį filmą.
Kaip neįmanoma jo suprasti ir nesuvokiant istorinio konteksto, gaubiančio tiek pačią žmogžudystę, tiek virtinę kitų 1969-ųjų vasaros ir rudens įvykių, turėjusių lemiamą poveikį vėlesnių dešimtmečių Amerikos kultūrai.
1967-ųjų vasarą – tą pačią „meilės vasarą“, tapusią taikos, vilties ir „gėlių galios“ simboliu, – hipių judėjimo centru virtusiame San Fransisko Hait Ašburio rajone pasirodė roko muzikantu svajojantis tapti Ch.Mansonas.
Jis 17 iš 32 gyvenimo metų jau buvo praleidęs kalėjime už įvairiausius nusikaltimus. Kaip tik kalėjime ir išmoko groti gitara, subrandino savo svajonę.
Ch.Mansonas buvo daug vyresnis už daugumą Kalifornijos miesto gatvėse ir parkuose įsikūrusių „gėlių vaikų“ ir gana greitai daugumai jų – pirmiausia naivioms merginoms – tapo savotišku mokytoju. Sekėjas jis subūrė į „Šeimą“ ir skelbė padriką krikščionybės, satanizmo, scientologijos bei rasinės neapykantos filosofinį ir religinį kratinį.
1968-ųjų sausį „Šeima“ persikėlė į Los Andželą ir apsigyveno grupės „The Beach Boys“ būgnininko Dennio Wilsono name – muzikantas turėjo neatsargumo pavėžėti dvi pakeleivingas mašinas stabdančias merginas ir suteikti joms prieglobstį. Paskui jas atsikraustė ir likusieji.
Iš pradžių D.Wilsono „Šeima“ neglumino, jis netgi duodavo jiems pinigų ir padėjo Ch.Mansonui įgyvendinti svajonę – supažindino su muzikos prodiuseriu Terry Melcheriu, kuris pažadėjo pagelbėti leidžiant albumą.
Vasaros pradžioje D.Wilsono vadybininkas vis dėlto išgujo „Šeimą“ iš savo globotinio namų ir visa kompanija persikėlė į Spahno rančą, kurioje daug metų buvo filmuojamos juostos apie kaubojus.
80-metis ūkio šeimininkas George’as Spahnas tuo metu jau buvo apakęs ir už merginų seksualines paslaugas leido iki kelių dešimčių žmonių padidėjusiai „Šeimai“ gyventi rančoje ir netgi užsidirbti iš ekskursijų žirgais po aplinkinius kalnus. Gyvenimą lydėjo ritualiniai gyvūnų aukojimai, mišios velniui ir seksualinės orgijos.
Per 1969-ųjų vasarą Ch.Mansonas su parankiniais įvykdė kelias žmogžudystes ir pasistengė, kad policija įtartų juodaodžių radikalų judėjimą „Juodosios panteros“.
Ch.Mansonas atvirai skelbė, kad jo tikslas – Amerikoje kurstyti rasinę neapykantą.
Prodiuseris T.Melcheris netesėjo pažado padėti Ch.Mansonui išleisti albumą ir šis įsiutęs nutarė atkeršyti – pasiuntė į jo namus žudikų brigadą: tris merginas ir vaikiną. Ch.Mansonas žinojo, kad T.Melcheris jau išsikraustė iš savo namų ir ten apsigyveno kiti žmonės.
Tiesa, jis nežinojo arba jo nejaudino, kad tie gyventojai buvo emigrantas iš Lenkijos režisierius Romanas Polanskis, išgarsėjęs prieš metus pasirodžiusiu filmu „Rozmari kūdikis“, ir jo devintą mėnesį nėščia žmona – populiari aktorė ir modelis Sh.Tate.
Ch.Mansonas liepė savo parankiniams nužudyti name esančias „kiaules“ ir paimti visus rastus pinigus.
Pavedimas buvo įvykdytas – užpuolikai nudūrė arba nušovė keturis žmones: aktorę ir tris jos draugus. O ant durų Sh.Tate krauju parašė: „Kiaulė.“
Kitą dieną į žygį patraukė jau pats Ch.Mansonas su penkiais parankiniais. Šįkart aukomis tapo tokių pat nekaltų žmonių pora. Namas buvo ištepliotas kruvinais užrašais „Mirtis kiaulėms!“, o vyrui ant pilvo išpjaustytas žodis „karas“.
Ch.Mansonas ir dar septyni „Šeimos“ nariai buvo nuteisti mirties bausme, bet 1972 metais ji buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Jis ir viena padėjėja mirė kalėjime, kiti tebėra įkalinti.
Likus mažiau nei trims savaitėms iki šios tragedijos amerikiečių astronautai Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas pirmą kartą žmonijos istorijoje žengė Mėnulio paviršiumi. Martino Lutherio Kingo nužudymas prieš metus buvo tapęs postūmiu plėsti Amerikos juodaodžių pilietines teises. Vietnamo karas vis dar tęsėsi, tačiau per šalį ritosi antikarinis judėjimas.
Seksualinė revoliucija apėmė visas Valstijas. Eilės laukė ne tik feminizmas, bet ir visiškas gėjų judėjimo pripažinimas, kuriam pradžią davė „Stonewallo sukilimas“ – maištas prieš homoseksualus persekiojančią policiją Niujorko „Stonewall“ bare 1969-ųjų birželio 28-ąją. Atrodė, kad šauniojo dešimtmečio paskutiniai metai teikia optimizmo.
Laisve alsuojančio 7-ojo dešimtmečio kulminacija tapo taikos, meilės ir muzikos šventė – didžiulis nemokamas roko festivalis Vudstoko miestelyje Niujorko valstijoje.
Festivalis vyko rugpjūčio 15–18 dienomis, praėjus savaitei po žudynių Holivude. Masinė sąmonė dar nebuvo spėjusi susieti taiką ir meilę skelbiančių Vudstoko hipių su taip pat atrodančiais Ch.Mansono „Šeimos“ nariais.
Tačiau po keturių mėnesių, gruodį, surengtas „Vakarų Vudstokas“ – Kalifornijos atsakas Rytams, toks pat didžiulis nemokamas roko koncertas Altamonto lenktynių parke 60 kilometrų nuo San Fransisko, – buvo persmelktas jau ne meilės ir taikos, o smurto ir netgi mirties.
Apsaugininkais pasamdyti baikeriai „Pragaro angelai“ per „The Rolling Stones“ pasirodymą sukėlė didžiules muštynes – vienas žmogus buvo užmuštas, o muzikantai skubiai išskraidinti sraigtasparniu.
Altamontas tapo Vudstoko priešingybe. Hipiai liovėsi būti taikos ir meilės simboliu. Tyrumas negrįžtamai buvo suteptas ne tik purvu, bet ir krauju.
Holivudo aktorius Rikas Daltonas – pagrindinis Q.Tarantino filmo herojus, kurį vaidina L.DiCaprio, – hipiams neranda nė vieno gero žodžio. „Gėlių vaikai“ jam – ne taika ir meilė, o purvini dykaduoniai. Rikas – ankstesnės, senos geros Amerikos dalis ir hipius jis instinktyviai laiko grėsme įprastai pasaulio tvarkai.
Beje, jam, kaip ir jo dubleriui kaskadininkui, o kartu vairuotojui, padėjėjui ir vos ne auklei Klifui Butui (B.Pittas), iškilusi kur kas realesnė grėsmė. Senasis Holivudas, daug metų davęs jam darbo ir pragyvenimo šaltinį, griūva akyse. Įprastus kaubojiškus filmus ir detektyvus keičia nauja estetika ir nauja kino pramonė.
Nors sukąstais dantimis ir drebančia širdimi, Rikas šiaip taip prisitaiko prie atėjusių iš Europos „spagečių“ vesternų, o naujajai „nerūpestingų keliautojų“ kartai – Martinui Scorsese, Franciui Fordui Coppolai, Stevenui Spielbergui, George’ui Lucasui – jis pats su savo senamadiška šukuosena yra visiškai nereikalingas.
„Nerūpestingas keliautojas“ ekranuose pasirodė 1969-ųjų liepos 14-ąją, likus kelioms savaitėms iki Sh.Tate tragedijos. Energingai ant savo „Harley“ į Amerikos kino teatrus įsiveržę Peterio Fondos, Jacko Nicholsono ir Dennio Hopperio herojai buvo ne tik kitos kartos – jie buvo iš kitos planetos. Rikas jų nesupranta, jis jų bijo.
Filme „Vieną kartą Holivude“ kino žiūrovai nemato nei D.Hopperio, nei J.Nicholsono, nei F.F.Coppolos, nei M.Scorsese. Juos visus Rikui įkūnija kaimynystėje apsigyvenęs jaunas, įžūlus, sėkmės lydimas R.Polanskis su savo gražuole žmona.
1969-aisiais, paskutiniais audringo 7-ojo dešimtmečio metais, baigėsi iškart dvi epochos – pabaigos link artėjanti griežtų moralės normų era ir vos spėjusi prasidėti naivių idealistinių vilčių era.
Holivudo aukso amžius baigiasi, viltis keičia baimės metas. Šiais sudėtingais, neramiais, tačiau visiškai ne beviltiškais jausmais persmelktas „Vieną kartą Holivude“ – asmeniškiausias Q.Tarantino filmas, puikiai atspindintis jo originalų estetinį pasaulio vaizdą.
Parengė Milda Augulytė
