Pastarieji metai buvo neramūs Nacionalinei filharmonijai: strigo salės renovacija, be namų likę kolektyvai grojo neįprastose vietose ir klajojo po visą šalį.
Be to, ramybę drumstė neaiškios kultūros pertvarkos grėsmė, o būrį darbuotojų persiviliojo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
Tačiau naujo sezono išvakarėse čia sklando jau kitokios nuotaikos. Apie tai – interviu su įstaigos vadove 50 metų R.Prusevičiene.
– Ar sunku išsiversti be savos salės? – paklausiau Filharmonijos direktorės.
– Praėjęs pusmetis buvo ypač kūrybingas, teko įveikti daug iššūkių – netgi prisijaukinti prastos akustikos sostinės salę „Compensa“.
Sprendėme logistinius galvosūkius, nes orkestrai keliavo visur, kur tik buvo didelės scenos, – ne tik į Pažaislio, Užutrakio, Tytuvėnų festivalius, bet ir į Plungės, Tauragės, Mažeikių, Šiaulių, kitų miestų šventes, į retai koncertų sulaukiančius Lietuvos pakraščius.
Dabar jau daugelis šalies festivalių nebeįsivaizduoja savo programų be Nacionalinio simfoninio ir Lietuvos kamerinio orkestrų. Savivaldybės rašo paraiškas bendriems su Filharmonija projektams Kultūros tarybai. Visur – nuo Alytaus ir Utenos iki tolimų Šiaurės Lietuvos kampelių – mūsų laukia aukštojo meno mėgėjai.
Be to, koncertų geografija plečiasi ir į kaimynines šalis. Šiemet pirmą kartą surengėme koncertą Daugpilyje, jau antrą kartą mus kviečiasi Cėsys Latvijoje, o kitąmet keliausime į fantastiškas Vroclavo ir Ščecino sales Lenkijoje.
Noriu, kad neužsidarytume tarp savų sienų.
Deja, Lietuvos muzikinė kultūra matoma svetur vis dar mažiausiai iš Baltijos valstybių, nors turime puikių solistų ir dirigentų. Estai, latviai, lenkai investuoja į savo kultūros sklaidą daugiau.
O mums patiems bent iš dalies atspindėti savo programomis pasaulinius procesus pavyksta pirmiausia dėl gerų asmeninių ir institucijų ryšių.
Kad laikytume ranką ant muzikos įvykių pulso, darbus turėtume planuoti dvejus trejus metus į priekį, o to neleidžia mūsų programinio finansavimo sistema.
– Tačiau kvėpuoti tapo lengviau, kai kultūros strategavimo ėmėsi nauja ministerijos komanda?
– Jai teko didžiuliai iššūkiai – per savo kadencijos likutį išgryninti ir patvirtinti etapinius dokumentus: kultūros strategiją iki 2030-ųjų ir jau labai seniai lauktą Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymą, apibrėžiantį bendruosius kultūros politikos principus, kultūros įstaigų misiją, funkcijas.
Įstatymo projekte dar yra taisytinų dalykų – ministerijų specialistams sunku įsivaizduoti realią situaciją nedirbus kultūros įstaigose ar su dideliais projektais.
Todėl labai naudingos tokios diskusijos, kaip užvakar surengta Prezidentūroje, leidusi pasidalyti savo įžvalgomis įvairių institucijų atstovams ir ekspertams. Kaipmat atsivėrė svarbių aktualijų.
Tarkime, daug keblumų meno įstaigoms žada viešojo sektoriaus buhalterinės apskaitos centralizavimas, kur viskas kol kas daroma aukštyn kojomis.
Vis norima procentais įvertinti kiekvienos įstaigos, žanro, kultūros lauko efektyvumo augimą. Bet juk to neįmanoma reguliuoti įstatymais, kaip ir ekonomikos terminų aklai perkelti į kultūros ir meno sferas. Jose vyksta kitokie procesai – nebūtinai ką nors sukūręs būsi komerciškai patrauklus.
Taip, dabar daugiau optimizmo, nebesijaučia to aštraus valstybinių ir nevyriausybinių kultūros organizacijų supriešinimo, kokio siekė ankstesnioji kultūros valdžia, vienas nurašydama kaip atgyvenusias, o kitas proteguodama kaip novatoriškas.
Tačiau supriešinimas neišnyko be pėdsako. Nesakyčiau, kad šiandien visi adekvačiai suvokia, ką mes veikiame.
– Ar tiesa, kad rengiatės lietuviškos kultūros invazijai į Švediją, kuri išgyvena aukštojo meno nuosmukį?
– Švedų patirtis – geras pavyzdys, kuo gali baigtis radikalūs veiksmai kultūroje. Jiems uždarius savo valstybinę koncertų agentūrą „Rikskoncerter“ ir perdavus jos funkcijas regionams Švedijoje nunyko daug kultūros reiškinių, menininkai liko be vadybos.
Bandysime jiems kai ką pasiūlyti, gal netgi įliesime šviežio kraujo bendradarbiaudami su jų festivaliais, megzdami ryšius ne tik su Stokholmu, bet ir su kitais Švedijos miestais.
Dažnai kartoju, kad mes – globalios meno rinkos dalyviai.
– Užvakar paaiškėjo Nacionalinės koncertų salės architektūrinio konkurso nugalėtojas – juo tapo ispanų kompanija „Arquivio architects“. Kokius lūkesčius siejate su šia sale?
– Jau pasirašėme ketinimų protokolą su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru dėl dalijimosi scena simfoninių koncertų cikle. Naujoje salėje skambės mūsų didžiosios simfoninės programos.
Žadame bendradarbiauti su jos projektuotojais, nes salė pirmiausia turi atitikti simfoninių orkestrų poreikius.
Tačiau įsivaizduoju, kad jos programą kurs geriausios visos Lietuvos pajėgos, ten bazuosis ir geriausi Vilniuje rengiami festivaliai, koncertuos privačių organizatorių atvežamos užsienio žvaigždės.
Tikimės, kad puiki akustika išliks ir Filharmonijoje po remonto. Šiuo tikslu atlikome matavimus, kuriuos patikrinsime prieš salės atidarymą lapkričio 15-ąją.
– O kokių permainų klausytojai pajus atnaujintoje salėje?
– Pirmiausia pamatys atnaujintą interjerą, kėdes, įdomesnį negu anksčiau apšvietimą – diegiamos pažangios garso, apšvietimo, vėdinimo sistemos.
Be to, iš salei modernizuoti skirtų europinių lėšų įsigysime du koncertinius ir du kabinetinius fortepijonus, naują arfą, keturis kontrabosus, įvairių pučiamųjų instrumentų. Deja, iki Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tarptautinio pianistų konkurso finalo, kuriuo atidarysime salę, pirkiniai greičiausiai neatkeliaus.
Pirkimas gali užtrukti, nes laukiame pasiūlymų iš viso pasaulio. Fortepijonus dar reikės gerai ištirti prieš išsirenkant – ši misija bus patikėta turintiems tokios patirties profesoriams Mūzai Rubackytei ir Petrui Geniušui.
Naujo koncertinio fortepijono nesame pirkę jau 15 metų.
Laukia dar trys mėnesiai klajonių
Nacionalinės filharmonijos 79-ąjį koncertų sezoną numatyta pradėti rugsėjo 28 d. LDK valdovų rūmuose LKO koncertu.
Rugsėjį, spalį ir lapkričio pradžioje visi numatyti Filharmonijos koncertai dar keliaus per įvairias Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų sales, o lapkritį jau ketinama grįžti namo, į Nacionalinės filharmonijos Didžiąją salę. Čia pirmasis koncertas turėtų įvykti lapkričio 15-ąją. Tai bus Tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų konkurso finalas.
Lapkričio 23 d. programa „Namų pašventinimas“ simboliškai bus pradėtas VI Vilniaus fortepijono festivalis (VFF). Jame numatytos aštuonios koncertinės programos, o jas sies tema „Moters meilė ir gyvenimas“.
Į 79-ąjį sezoną žengianti Filharmonija nuo rugsėjo iki Naujųjų metų numato surengti per 70 įvairaus žanro koncertų – rečitalių, kamerinių, orkestro muzikos, edukacinių koncertų visai šeimai ir kt.
