K.Šilinytė – nuo praėjusių metų pabaigos įsibėgėjančio projekto „Kaunas kine“ sumanytoja.
Laisvalaikiu fotografuoti kadro vertas Kauno vietas moterį pastūmėjo keliose socialinėse paskyrose tinklaraštininkų publikuojamos nuotraukos.
Šie veikėjai įamžina garsių kino juostų filmavimo vietas visame pasaulyje ir vaizdais dalijasi internete.
Kaunietė įrodė, jog miestas, kuriame ji gyvena ir kuria, ne mažiau įdomus.
Nors jos sumanymas vis labiau domina užsieniečius (ypač po Johano Rencko serialo „Černobylis“, kurio nemažai scenų kurta Kaune), projektą K.Šilinytė skiria kauniečiams.
„Noriu, kad žmonės savo miestą pamatytų nauju žvilgsniu ir dar labiau didžiuotųsi, kad gyvena Kaune“, – sakė projekto sumanytoja.
Mintis kilo maudantis duše
„Žiūrėdama nuotraukas socialinėse paskyrose pajutau, kad smagu įvairias pasaulio miestų, paplūdimių, kalnų ir dykumų erdves matyti neregėtu rakursu.
Vieną dieną stovint po dušo čiurkšle, nes ten mane įprastai aplanko geriausios idėjos, šovė į galvą mintis, kad būtų labai įdomu surasti ir įamžinti filmuose rodomas Kauno vietas.
Nuo pat pirmųjų kadrų užsikrėčiau ta veikla“, – pasakojo menotyrininkė.
Jos nuotraukos internete sulaukė daugybės sekėjų dėmesio.
Netrūksta ir smalsuolių, kurie K.Šilinytei siunčia nuorodas į tuos Kaune kurtus filmus, kurių ji dar nėra atradusi.
Kaunietės nuotraukose sustabdyti tokie puikiai žinomi filmai kaip Donato Ulvydo režisuotas darbas „Emilija iš Laisvės alėjos“, Raimundo Banionio „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Mano mažytė žmona“, Yano Frido „Donas Sezaras de Bazanas“, Jevgenijaus Tatarskio „Princo Florizelio nuotykiai“, Raimondo Vabalo „Skrydis per Atlantą“, J.Rencko „Černobylis“, Paulo Verhoeveno „Nematomas žmogus“.
Kviečia į kelionę laiku
Žiūrėti filmus ir stabdyti jų akimirkas K.Šilinytei nėra vien malonus laisvalaikio leidimo būdas. Moteris domisi pasaulio ir ypač lietuvių kino klasika.
Kino ištakomis jai teko nuodugniau pasidomėti tada, kai Vytauto Didžiojo universitete studijavo menotyrą. Kino istorija buvo viena iš disciplinų.
Plačiai domėdamasi, kada ir kokie filmai buvo kurti Kaune ir kokie kinematografai čia rado dėmesio vertų objektų, K.Šilinytė tvirtino, jog garsių Lietuvos ir užsienio režisierių darbų turinio prasme būta labai skirtingų – nuo meilės ir nuotykių iki patriotizmo.
Menotyrininkei nekyla klausimų, kodėl metai iš metų Kaunas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kino kūrėjams patrauklus kaip filmavimo aikštelė. Kauno architektūra, kai kurios gatvės ir miesto erdvės yra labai savitos, įdomios.
Jų neįmanoma supainioti su jokių kitų miestų vietomis.
Be to, Kaune yra įvairiems laikotarpiams filmuoti tinkančių statinių ir gatvių.
Juostos tarsi kviečia į kelionę laiku, nes filmuose vaizduojami ir XIX, ir XX, ir XXI amžiaus įvykiai. Moteris pastebėjo, jog sovietmečiu kurtuose kai kuriuose rusų kinematografų darbuose Kaunas puikiai tiko vakarietiškai atmosferai kurti.
Nuotrauka liejasi su aplinka
„Filmų kūrėjų akiratyje ne tik puikiai žinomi objektai ar erdvės – Kauno rotušė, Pažaislio vienuolynas, Laisvės alėja, senamiestis. Juos domina ir įvairios kitos vietos bei pastatai“, – sakė K.Šilinytė.
Žiūrėdama filmą moteris suranda sceną, kurioje aiškiai matyti kuri nors Kauno vieta. Tuomet ji stabdo filmą, išsisaugo vaizdą, išspausdina nuotrauką ir leidžiasi ieškoti tos vietos.
Moteris neslėpė, jog kartais jai ir į pagalbą mielai ateinančiam vyrui Teodorui, kitiems bičiuliams tenka žaisti detektyvus, kol randamas pastatas ar jo dalis – durys, arka, kur vyko filmavimai.
„Fotografuoju taip, kad kadro iš filmo nuotrauka tartum susilietų su aplinka.
Rasti tinkamą kampą, reikiamą apšvietimą ne visada paprasta. Kartais tenka padaryti daugybę kadrų, kad pavyktų tokia nuotrauka, kokios noriu“, – sakė projekto autorė.
K.Šilinytė fotografuoja išmaniuoju telefonu, todėl kartais iškyla problemų ir dėl optikos skirtumų. Anot moters, kino juostų kūrėjai naudoja visiškai kitokią optiką, nei įtaisyta išmaniuosiuose įrenginiuose.
„Yra buvę, kad kai kurias vietas fotografavau ne vieną dieną, kol buvau patenkinta matomu vaizdu“, – teigė pašnekovė.
Dalies statinių neliko
Įvairiais laikotarpiais Kaune kurtus filmus žiūrinti moteris apgailestavo, jog nemažos dalies senųjų filmų kokybė yra apgailėtinos būklės. Dėl to ne visus juos galima panaudoti projektui.
O ir ne visas sustabdytas filmų akimirkas pavyksta atkurti. Priežastis ta, kad kai kurių prieš dešimtmečius kurtuose filmuose nufilmuotų pastatų neliko ar jie smarkiai pasikeitę.
Pavyzdžiui, ieškodama vietos, kur 1959 metais buvo nufilmuota viena režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo „Adomas nori būti žmogumi“ scena, K.Šilinytė kaip reikiant nusivylė.
„Tai vienas seniausių mano žiūrėtų filmų, kurio kadrus sustabdžiau ir išspausdinau nuotrauką. Juostoje pavaizduota tamsi tarpuvartė, o saulės apšviestame antrajame plane yra pastatas, kurio balkoną remiančios kolonos išsikišusios beveik iki pat gatvės. Žinojau tik vieną tokį pastatą Kaune, V.Putvinskio gatvėje. Tačiau tai buvo ne tas pastatas.
Teko pasitelkti į pagalbą draugus. Paaiškėjo, kad panašios kolonos kadaise puošė ir I.Kanto g. 23-iąjį namą, kuriame Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais veikė Susisiekimo ministerija, įsikūrusi buvusiuose Kauno gubernijos valdybos rūmuose. Kolonų neliko ir vieta pasikeitė“, – sakė moteris.
