Kita vertus, Venecija, padedama „Horizontų“ konkurso ir kitų paralelinių programų, sukuria specialią erdvę debiutantams, naujoms teritorijoms ir technologijoms. Čia netūpčiojama prieš „politinę darbotvarkę“, kad ir kokiomis formomis ji reikštųsi, ir vadovaujamasi pirmiausia gero kino idealais.
Rėmėsi tikrų žmonių istorijomis
Šiemet 76-ojo Venecijos kino festivalio programoje figūruoja ir lietuviška pavardė – kultūros antropologo ir kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus ilgametražis vaidybinis filmas „Partenonas“ pakviestas dalyvauti konkursinėje programoje „Kino kritikų savaitė“.
Į kino talentų atradimams skirtą, jau 34 kartą rengiamą „Kino kritikų savaitę“, kurią inicijuoja Italijos nacionalinė kino kritikų sąjunga, atrenkami tik septyni filmai iš viso pasaulio. Kritikų pasirinktiems ir „Kino kritikų savaitėje“ parodytiems filmams atsiveria didžiulės galimybės pasiekti Europos ir pasaulio kino gerbėjus.
M.Kvedaravičiaus vaidybinį filmą „Partenonas“ galima priskirti pastarąjį dešimtmetį festivaliuose populiarėjančiam hibridiniam kinui. Neprofesionalūs aktoriai filme išgyvena tikras situacijas, kadaise patirtas istorijas. Čia tarsi ištrinamos ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, veiksmas vyksta ir tikruose, ir filmo dailininkų kurtuose interjeruose.
Raktu į paslaptingą pasaulį filme tampa pigaus Atėnų bordelio kambaryje papasakota nepaprasta gyvenimo istorija. Jos herojų meilės ir šlovės paieškos perpasakojamos ir išgyvenamos vis kitaip. Viename šių gyvenimų herojus atranda turtus, kitame tampa klajojančiu pranašu, trečiame grįžta namo. Nors herojaus atmintis šlubuoja, jis aiškiai žino, kad kažkuriame iš jų bus nužudytas.
Filmo režisierius sakė, kad filmuodamas rėmėsi tikrų žmonių – buvusių kalinių, kontrabandininkų, narkomanų, migrantų, prostitučių – istorijomis.
„Visi šie žmonės tampa filmo aktoriais, o jų vaidmenys yra labai artimi tam gyvenimui, kurį jie gyvena. Kino kamera užfiksuotos kasdieninės jų patirtys natūraliai įaudžiamos į filmą“, – pasakojo „Partenono“ kūrėjas.
Apie atmintį ir kūniškumą kalbantis kino filmas „Partenonas“ radosi po ilgai užsitęsusių M.Kvedaravičiaus tyrimų Odesoje, Stambule ir Atėnuose. Šiuose trijuose miestuose, taip pat ir Šiaurės Ugandoje, filmas ir buvo filmuojamas.
„Partenonas“ yra pirmasis ilgametražis vaidybinis M.Kvedaravičiaus filmas. Režisierius yra įgijęs Kembridžo universiteto socialinės antropologijos daktaro laipsnį, rašo apie estetiką, materialumą, afektą, taip pat studentams skaito paskaitas apie vizualinę kultūrą.
Kino režisierių M.Kvedaravičių išgarsino debiutinis dokumentinis filmas „Barzakh“ apie Čėčėnijoje dingusius žmones. Antrojo dokumentinio M.Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ idėja kilo nufilmavus pirmąsias „Partenono“ scenas. „Mariupolyje“, kaip ir „Barzakh“, autorius tyrinėjo sapnus ir mirtį, meno formas ir karą.
Parodys Josifo Stalino laidotuves
Dar vienas Venecijos festivalio filmas, turintis ryšį su Lietuvą, – ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos „Valstybinės laidotuvės“, kurio kūrybos ir gamybos procese dalyvauja ir lietuvių kinematografininkai: montavo nuolatinis S.Loznicos bendradarbis montažo režisierius Danielius Kokanauskis, garso dizainą kūrė Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis garso režisierius Vladimiras Golovnickis, vaizdo medžiagą restauravo Jonas Zagorskas.
„Valstybinės laidotuvės“ yra 25-asis režisieriaus filmas, kurio pasakojimo pagrindą sudaro beveik nematyta archyvinė medžiaga, filmuota Sovietų Sąjungoje 1953-iųjų kovo 5–9 dienomis, kai šalis gedėjo ir laidojo Josifą Staliną. Diktatoriaus laidotuvės tapo tarsi valstybinių laidotuvių apeigų formos kulminacija. Laidotuvių ceremonija, kurioje apsilankė dešimtys tūkstančių gedėtojų, baigėsi panika ir spūstimis, pražudžiusiomis daug žmonių. Filmas suteikia galimybę pamatyti įvairius laidotuvių reginio, kuris laikraštyje „Pravda“ buvo pavadintas „Didžiuoju atsisveikinimu“, etapus.
Stebėdami šį montažinį filmą galime tapti dramatiškų, groteskiškų, makabriškų ir absurdiškų gyvenimo ir mirties patyrimų J.Stalino režimo metais liudytojais. S.Loznica tyrinėja stalininio režimo kilmę ir jo palikimą, kalba apie tai, kad jis vis dar persekioja šiuolaikinį pasaulį.
Dokumentinis filmas „Valstybinės laidotuvės“ bus parodytas Venecijos festivalio nekonkursinėje programoje.
Varžysis garsūs režisieriai
76-ojo Venecijos kino festivalio pagrindiniame konkurse – 20 filmų. Apie jų vertę bus galima spręsti tik filmus pamačius, nes ir Venecijos kuratoriai gali būti tiek teisūs, tiek klysti.
Į konkursą įtraukti nauji Romano Polanskio („Dreifuso byla“), Steveno Soderbergho („Skalbykla“), Atomo Egoyano („Garbės svečias“), Olivier Assayaso („Vapsvų tinklas“), Roberto Guediguiano („Gloria mundi“) darbai, bet garsūs režisieriai naiptol ne visada pateisina savo buvusią reputaciją.
Nežinia, ko galima laukti ir iš tokių pergirtų figūrų, priklausančių vidurinei režisierių kartai, kaip Noahas Baumbachas („Vedybų istorija“) ir Jamesas Gray („Į žvaigždes“).
Daugiau entuziazmo, nepaisant režisieriaus solidaus amžiaus, kelia naujas švedo Roy Anderssono filmas „Apie begalybę“, taip pat čiliečio Pablo Larraino „Ema“, italo Pietro Marccello „Martinas Idenas“, čeko Vaclavo Marhoulo „Nudažytas paukštis“.
Japonas pasivaržys su Ingmaru Bergmanu
Venecijos festivalio vertinimo komisijos kompozicija, nors ir paiso šiuolaikinių tendencijų, išsiskiria pagirtinu santūrumu. Pagrindinę konkursinę programą vertins žiuri, vadovaujama argentinietės Lucrecios Martel, kuri priklauso radikaliausių nūdienos režisierių rinktinei draugijai, „Horizontus“ – Susanna Nicchiarelli. Tik debiutinių filmų žiuri vadovaus vyras – Emiras Kusturica. Vis dėlto pagrindinio ir „Horizontų“ konkursų žiuri vyrų ir moterų balsų bus vienodai.
Tik du pagrindinio konkurso filmus sukūrė moterys: Haifaa Al Mansour „Idealų kandidatą“ ir Shannon Murphy „Pieninius dantis“.
Venecijoje niekada netrūksta žvaigždžių (laukiama nuo veteranų Johnny Deppo ir Brado Pitto iki kultinio jaunimo, kaip antai Timothée Chalamet), todėl į žiuri galima kviesti ne besmegenes žvaigždutes, Kanuose priimančias idiotiškus sprendimus, o tikrus profesionalus.
Garbė pradėti konkursą ir visą festivalį teko H.Koreedos filmui „Tiesa“. Praėjusių metų Kanų kino festivalio nugalėtojas nevertė ilgai laukti dar vieno savo darbo, kuris pasirodė esąs gana netikėtas. Visiems ankstesniems jo filmams buvo būdingas subtilus filosofiškumas, visi jie persmelkti japoniško konteksto. Bet dar iki Kanų laurus jam pelniusių „Vagiliautojų“ H.Koreeda ėmėsi savo pirmojo užsienietiško projekto, beje, su pabrėžtinai žvaigždišku aktorių ansambliu.
Filmas, iš pradžių vadinęsis „Tiesa apie Katrin“, nuo pradžios iki galo nufilmuotas Paryžiuje. Tai – šeimos drama, sutelkta į motinos kino žvaigždės (akt. Catherine Deneuve) ir ne taip sėkmės lydimos dukters scenaristės (akt. Juliette Binoche), kuri su vyru (akt. Ethanas Hawke‘as) grįžta namo iš Niujorko, santykius. Panašu, kad H.Koreeda užsimojo sukurti kai ką panašaus į Ingmaro Bergmano „Rudens sonatą“, tik ar jam pakaks parako, o svarbiausia – europietiškų realijų išmanymo.
„Oskaro“ laureatų starto aikštelė
Kaip ir pernai, Lido saloje laukiama solidaus kompanijos „Netflix“ desanto. Tai jau minėti N.Baumbacho „Vedybų istorija“ su Scarlet Johansson ir Adamu Driveriu, S.Soderbergho „Skalbykla“ su Meryl Streep, Gary Oldmanu ir Antonio Banderasu (abu filmai – pagrindiniame konkurse), Davido Michôd „Karalius“ su T.Chalamet, prie jų pritampa ir kompanijos „Amazon“ biografinis filmas „Seberg“ su Kristen Stewart, vaidinančia aktorę Jean Seberg (pastarieji filmai bus rodomi nekonkursinėje programoje).
Skirtingai nuo Kanų kino festivalio, nepajėgiančio bendradarbiauti su šiomis galingomis platformomis (pagal Prancūzijos įstatymus, filmas gali būti rodomas tokioje kaip „Netflix“ platformoje tik praėjus trejiems metams nuo jo premjeros kino teatruose), Venecija neapsunkinta jokiais įpareigojimais ir išnaudoja šią aplinkybę savo labui.
Ji jau seniai tapo pagrindinių „Oskaro“ laureatų prestižine starto aikštele. Tarp filmų, kurie pastaraisiais metais skambėjo per „Oskarų“ ceremoniją ir kurių pasaulinė premjera įvyko būtent Lido saloje, – „Žmogus-paukštis“ ir „Gravitacija“, „Sensacija“ ir „Atvykimas“, „Pjūklo ketera“, „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“, „Taip gimė žvaigždė“, „Vandens forma“.
Kokie Venecijos programos filmai papuoš „Oskarų“ sąrašą šiais metais, pamatysime po kelių mėnesių. Daug vilčių dedama į Toddo Phillipso „Džokerį“ su pagrindinio vaidmens atlikėju Joaquinu Phoenixu. Unikalus festivalio vadovybės žingsnis – pakviesti ilgai lauktą komiksų atšaką į pagrindinį konkursą. Tokiems dalykams paprastai rezervuojamas garbingas nekonkursinis blokas, tačiau šiuolaikinių kukurūzų spragėsių lygis taip pakilo (žiūrėkite Christopherio Nolano filmus apie Tamsos riterį), kad jie gali varžytis su autorinio kino minties galiūnais.
Šių metų nekonkursinės programos pagrindinis patiekalas – „Naujojo popiežiaus“ pirmosios serijos. Tai populiaraus Paolo Sorrentino TV serialo „Jaunasis popiežius“, kurio premjera įvyko taip pat Venecijoje, antrasis sezonas. Prie vaidybos žvaigždžių su Jude‘u Law priešakyje prisidėjo Johnas Malkovichius ir Yuliya Snigir.
76-ojo Venecijos kino festivalio konkursinė programa
„Dreifuso byla“ („J‘Accuse“), rež. Romanas Polanskis, Prancūzija.
„Skalbykla“ („The Laundromat“), rež. Stevenas Soderberghas, JAV.
„Tiesa“ („La verite“), rež. Hirokazu Koreeda, Prancūzija, Japonija.
„Vapsvų tinklas“ („Wasp Network“), rež. Olivier Assayasas, Brazilija, Prancūzija, Ispanija, Belgija.
„Džokeris“ („Joker“), rež. Toddas Phillipsas, JAV.
„Apie begalybę“ („Om det oandliga“ / „About Endlessness“), rež. Roy Anderssonas, Švedija, Vokietija.
„Idealus kandidatas“ („The Perfect Candidate“), rež. Haifaa Al Mansour, Saudo Arabija, Vokietija.
„Vedybų istorija“ („Marriage Story“), rež Noahas Baumbachas, JAV.
„Į žvaigždes“ („Ad astra“), rež. Jamesas Gray, JAV.
„Garbės svečias“ („Guest of Honour“), rež. Atomas Egoyanas, Kanada.
„Dvaras“ („A Herdade“), rež. Tiago Guedesas, Portugalija, Prancūzija.
„Gloria mundi“, rež. Robertas Guediguianas, Prancūzija, Italija.
„Laukiant barbarų“ („Waiting for the Barbarians“), rež. Ciro Guerra, Italija.
„Ema“, rež. Pablo Larrainas, Čilė.
„Šeštadienio skaitalas“ („Lan xin da ju yuan“ / „Saturday Fiction“) rež. Ye Lou, Kinija.
„Martinas Idenas“ („Martin Eden“), rež. Pietro Marcello, Italija, Prancūzija.
„Mafija jau ne ta“ („La mafia non e pui quella di una volta“), rež. Franco Maresco, Italija.
„Nudažytas paukštis“ („The Painted Bird“), rež. Vaclavas Marhoulas, Ukraina, Slovakija.
„Rionė Sanitos meras“ („Il sindaco del Rione Sanita“ / „The Mayor of Rione Sanita“), rež. Mario Mortone, Italija.
„Pieniniai dantys“ („Babyteeth“), rež. Shannon Murphy, Australija.
„Čeri Leino 7-asis namas“ („Ji yuan tai gi hao“ / „No. 7 Cherry Lane“), Yonfanas, Honkongas.
Parengė Milda Augulytė
