Jo programa „Annus liturgicus“ („Liturginiai metai“) primins unikalią kolektyvo misiją – jau tris dešimtmečius vykdomą liturginę tarnystę. Tiek laiko „Schola Gregoriana Vilnensis“ gieda grigališkąjį choralą Arkikatedroje aukojamose paskutinėse (18.30 val.) sekmadienio Mišiose lotynų kalba.
Apie ištikimybę šiai tradicijai ir jos suburtą giedotojų bendruomenę lrytas.lt portalui papasakojo vienas šio choro įkūrėjų, dabartinis vadovas Dainius Juozėnas.
– Jūs esate Vilniaus dailės akademijos (anuomet – LSSR dailės institutas) absolventas, diplomuotas architektas. Kaip tapote grigališkojo choralo aistruoliu?
– Aš dainuoju nuo šešerių metų: daugiau kaip dešimtmetį praleidau „Ąžuoliuko“ chore, studijų metais muzikavau Dailės instituto folkloro ansamblyje, o grigališkojo giedojimo pradžia mano gyvenime sutapo su tikėjimo lūžiu. Tai buvo tikėjimo raiškos forma.
23-ejų priėjau Pirmosios Komunijos, laisvalaikiu keliavau po Lietuvos bažnyčias, važiavau į Paberžę pas tėvą Stanislovą, į Merkinę – pas dabartinį vyskupą Juozapą Matulaitį, mėgėjiškai vargonavau, kam reikia – pagrodavau, pagiedodavau iš lapo. Taip kartą į rankas man pateko choralo gaidos – ir užsikabinau.
Kai buvo atšventinta Arkikatedra, įstojau į jos mišrųjį jaunimo chorą, – čia ir kilo mintis atskirai susiburti vyrams choralistams. Arkivyskupas Julijonas Steponavičius palaimino mūsų idėją užpildyti muzika sekmadienio vakarines mišias – nuo tada 30 metų tai ir darome.
Tarp „Schola Gregoriana Vilnensis“ steigėjų taip pat buvo žinomas chorvedys Romualdas Gražinis, muzikologas dr. Jonas Vilimas, dirigentas Rolandas Muleika. Chorui tapus mišriu, sulaukėme solidaus muzikologių pastiprinimo.
Šiandienos koncerte iš pirmųjų narių būsime tik dviese su kitu buvusiu „ąžuoliuku“, džiazo vokalo pedagogu Vaidu Urmilevičiumi.
– Turbūt ne bet kas gali giedoti grigališkąjį choralą, kuriam jau apie 1300 metų? Jo notacija skiriasi nuo įprastinės, be to, giedate lotyniškai.
– Grigališkojo choralo giedojimo taisyklės specifinės, gaidose nenurodomi taktai, metras, natų ilgis, yra tik keturios, o ne penkios linijos. Tai labai taki muzika, jos tėkmę diktuoja frazė, žodis, kirčiai.
Tačiau lengvinanti aplinkybė yra ta, kad tai vienbalsės giesmės. Giedant vienu balsu svarbiausia yra išsiugdyti klausymo, girdėjimo, geros reakcijos įgūdžius. Chore yra žmonių, kurie net nepažįsta natų.
Be to, mus sieja apeigų ritualas, nes tiesiogiai kartu su kunigu dalyvaujame liturgijoje prie altoriaus – klaupiamės, lenkiamės, reaguojame į kunigo gestus, giedame apeigų atsakymus. Ta dvasinė aplinka augina tikėjimą. Choralas yra daugiau nei giedojimas, tai – tikėjimo raiškos būdas, malda.
Kai kas chore surado savo dvasinį pašaukimą – tarp buvusių „Schola Gregoriana Vilnensis“ narių yra kunigų ir vienuolių. Tai labiau bendruomenė negu choras. Vieni čia ateina dėl muzikos traukos, kiti – dėl tikėjimo. Giedame nuolat ištisus metus – tam reikia pasišventimo.
– Liturginis repertuaras per 30 metų turbūt augte įaugo jums į kraują?
– Kiekvieną sekmadienį atsiverčiame vis kitus kūrinius pagal bažnytinį kalendorių – juos pagiedame ir pamirštame iki kitų metų to paties laiko.
Grigališkasis giedojimas yra suaugęs su Mišių žodžio liturgija, ją pratęsia. Tai, ką mes giedame, mišių lankytojams padeda suprasti lapukai su tos dienos Mišių tekstais. Tikintieji net bando dainuoti su mumis kartu, mums atitaria. Lotyniškųjų mišių auditorija yra gana stabili – vis matome tuos pačius veidus, ateina Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, aišku, būna ir turistų.
– Ar, be Mišių, dar ką nors darote bendrai?
– 1992 metais įsteigėme asociaciją „Vilniaus Šv.Kazimiero grigališkojo choralo studija“, kurios svarbiausias projektas yra kasmetinė grigališkojo choralo savaitė. Tai atviras visuomenei renginys.
Klausos čia niekas netikrina. Norintieji pasisemti dvasinės patirties už tam tikrą mokestį gali lankyti paskaitas, visą savaitę gyventi vienuolyno ritmu – dalyvauti apeigose, mišiose, liturginėse valandose.
Esame surengę grigališkojo choralo savaitę ir Solemo benediktinų vienuolyne Prancūzijoje. Tai žymiausias pasaulyje grigališkojo choralo studijų centras. Būtent Solemo benediktinai sugrąžino grigališkajam choralui autentišką pavidalą, kuris per amžius buvo iškraipytas. Benediktinų atkurtas choralo knygas Vatikanas pripažino Romos katalikų bažnyčios etalonu.
Pasaulyje grigališkasis choralas giedamas įvairiai. Mes sekame Solemo benediktinų tradicija, esame jų auklėtiniai. Pirmą kartą Soleme apsilankėme 1990-aisiais ir nuo tada susidraugavome: ten vyko ne tik mūsų choras, bet ir kitų grigališkojo choralo kolektyvų vadovai iš Lietuvos.
Esame prisidėjome ir prie vienintelio vyrų benediktinų vienuolyno Lietuvoje susikūrimo. Keli mūsų buvę choristai yra Palendrių Šv.Benedikto vienuolyno vienuoliai. Kai ten nuvažiuojame, kartu pagiedame.
Į grigališkojo choralo savaites visada pasikviečiame svečių iš užsienio. Štai 30-mečio koncertą diriguosiantis ispanas Juanas Carlosas Asensio dvejus metus iš eilės vadovavo grigališkojo choralo savaitei Marijampolėje. Jis yra Tarptautinės grigališkojo choralo asociacijos Ispanijos skyriaus prezidentas, vadovauja Madrido grigališkajam chorui.
– Koncertuojate tik išskirtinėmis progomis?
– Surengiame tris keturis koncertus per metus. Neseniai choro moterų grupė savo pasirodymu sukėlė tikrą furorą senosios muzikos festivalyje „Banchetto musicale“.
O dirigentus kviečiamės išskirtinėmis progomis, nes mišiose dirigento nereikia. Vadovą išsirenkame iš saviškių Asociacijos visuotiniame susirinkime. Man ši garbė teko turbūt dėl entuziazmo ir patirties. Grigališkasis choralas – mano laisvalaikis ir hobis.
