Apie kino istoriją pakeitusį I.Bergmaną sukurta daug juostų. Vokiečių aktorė ir vaidybinių filmų kūrėja M.von Trotta, pasitelkusi į pagalbą sūnų dokumentininką F.Moellerį, juostoje „Ingmaro Bergmano beieškant“ kitaip pažvelgė į vieną paslaptingiausių praėjusio amžiaus kino asmenybių, kurios gimimo šimtmetį šiemet minėjome.
Filme pirmuoju smuiku groja M.von Trotta. Ji lanko vietas, kuriose I.Bergmanas kūrė, bendrauja su aktoriais, režisieriais, rašytojais, kuriuos švedų režisieriaus asmenybė arba jo filmai įkvėpė galynėtis su amžinaisiais gyvenimo prasmės klausimais.
Režisierė savo pasakojimą nuspalvino ištraukomis iš I.Bergmano filmų. Juosta prasideda niūriais Forės salos Švedijoje vaizdais. Sakoma, kad tokį apniukusį orą I.Bergmanas ypač mėgo. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido prie jūros Forėje.
Neatsitiktinai juostoje pasirodo kadrai iš I.Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“ (1957 m.). M.von Trotta prisipažino, kad kai 1960 metais Paryžiuje pamatė šį filmą, iškart nusprendė tapti režisiere.
„Ingmaro Bergmano beieškant“ buvo rodomas festivalyje „Scanorama“. Jį pristatė F.Moelleris.
– Kaip kilo mintis kurti filmą? – paklausiau F.Moellerio.
– Įkvėpė ypatingas mamos ir šio švedų režisieriaus ryšys, nors jie buvo susitikę gal tik kokius tris kartus.
Pirmąsyk mama ir I.Bergmanas susitiko 1977 metais Miunchene, kur jis atsidūrė, kai Švedijoje buvo apkaltintas nuslėpęs mokesčius, – tuomet jis įsižeidė ir išvyko į Vokietiją.
1990-aisiais jie viename kino festivalyje dirbo vertinimo komisijoje. I.Bergmanas išgyrė mamos režisuotą filmą „Marianne and Juliane“ (1981 m.). Ji jautėsi pakylėta.
Kai po dvejų metų Geteborgo kino festivalyje I.Bergmano paprašė sudaryti mėgstamiausių filmų sąrašą pradedant nebyliuoju kinu, jis nurodė 11 kino darbų.
Šalia Federico Fellini, Akiros Kurosawos ir kitų garsių režisierių filmų buvo ir M.von Trottos juosta „Marianne and Juliane“. Tarp vyrų režisierių ji buvo vienintelė moteris. Filme mama sako: „Šiame sąraše buvau jauniausia. Dabar iš viso sąrašo likau vienintelė gyva.“
Manau, kad filme pavyko atskleisti dar negirdėtų faktų, o didžiausią nuostabą kino kritikams sukėlė nematytos medžiagos gausa iš repeticijų, filmavimų ir spaudos konferencijų, kur užfiksuotas pats I.Bergmanas.
– Tai pirmas jūsų motinos, vaidybinių filmų kūrėjos, dokumentinis darbas. Jūs, kaip dokumentinio kino meistras, tikriausiai nemažai prisidėjote prie šio filmo. Ar sunku buvo dirbti kartu su mama?
– Ir sunku, ir malonu. Mama buvo įpratusi kurti vaidybinį kiną, kur aiškus scenarijus, dialogai, aiškios filmavimo vietos. Dokumentiniame kine viskas kitaip.
Jai buvo gana sudėtinga. Ji manė, kad viskas turi vykti taip, kaip sugalvota. Mama galiausiai pakeitė nuomonę, bet vaidybinio kino patirtis atsispindėjo. Ji ne tik klausinėjo žmonių, bet ir su jais diskutavo – tai padėjo sukurti šiltesnę atmosferą.
– Kaip atsiskleidė herojus?
– Apie I.Bergmaną sukurta daug filmų, bet nė viename nekalba jo atžalos. Šiame filme iš devynių vaikų sutiko prabilti du sūnūs: režisierius Danielis ir lėktuvo pilotas Ingmaras jaunesnysis.
Ingmaras jaunesnysis, kurio motina rašytoja Gun Grut, sakė, kad tėvas labiau domėjosi savo vaikystės išgyvenimais, o ne savo vaikų.
Danielį I.Bergmanui pagimdė pianistė Käbi Laretei. Danielis apie tėvą kalbėjo kritiškai ir prisipažino nesiilgintis nei jo, nei motinos. Jis iki šiol jaučia nuoskaudą, kad vaikystėje ne itin rūpėjo savo tėvams.
Filme prasprūsta sakinys, kurį Danielis yra girdėjęs iš gimdytojų: „Būti menininku ir tėvu – nesuderinama.“
Jis prisiminė, kaip kartą tėvas ilgesingai ištarė: „Kaip aš pasiilgau aktorių!“ Tuometė žmona jam papriekaištavo: „Galėtum pasiilgti savo vaikų ir anūkų.“ I.Bergmanas išliko nuoširdus: „Bet kad aš jų nepasiilgau.“
Danielis pagal tėvo scenarijų yra sukūręs filmą „Sekmadienio vaikai“ (1992 m.). Vienoje scenų sūnus priekaištauja savo senam tėvui dėl to, kad gaudavo mažai jo dėmesio.
Pažiūrėjęs filmą I.Bergmanas liepė iškirpti tą sceną, bet sūnus nesutiko. Tuomet tarp kūrėjų įsiplieskė konfliktas. Kai Danielis kategoriškai nesutiko su tėvo reikalavimu, šis nusileido, bet pareiškė daugiau niekada nežiūrėsiąs „Sekmadienio vaikų“.
Įdomu tai, kad savo devynių atžalų auklėjimu nesirūpinęs I.Bergmanas filmavimo aikštelėje kuo puikiausiai sutardavo su vaikais – jie nesunkiai suprasdavo, ko reiklusis režisierius iš jų nori.
Tai paprasta paaiškinti – I.Bergmanas pats visą gyvenimą buvo vaikas.
– Filme atsiskleidžia ypatinga I.Bergmano darbo specifika, jo santykiai su kino žmonėmis.
– Taip. Pavyzdžiui, Miunchene asistentai surado jam erdvią studiją su dideliais langais, bet I.Bergmanas pasakė, kad ji netinka, nes aktoriai ne dirbs, o vėpsos pro langus.
Todėl buvo pasirinkta tamsi teatro salė, langai uždangstyti juodomis užuolaidomis, nustatyta vos 12 laipsnių oro temperatūra. I.Bergmanas manė, kad tokiomis sąlygomis aktoriai geriau įsijaus į vaidmenis.
Į repeticiją režisierius visada ateidavo pusvalandžiu anksčiau – jam reikėdavo laiko susikaupti.
Jis sakydavo, kad aktorius reikia gerbti ir negalima ant jų rėkti, tačiau be gailesčio apstaugdavo asistentus.
I.Bergmanas yra sakęs, kad kurdamas filmus jaučiasi moterimi. Žiūrint jo darbus, galima tuo patikėti.
Žinoma, sunku suvokti, kad vyras, kuris susilaukė devynių vaikų su šešiomis moterimis, taip subtiliai jautė moters sielą. Jį visada supo talentingos aktorės.
– Filme užsimenama ir apie tai, kad išgirdęs, jog mylimoji laukiasi, I.Bergmanas apsidžiaugdavo: „Dabar žinau, kad mane myli“, bet netrukus ją palikdavo.
– Pats I.Bergmanas yra rašęs, kaip kartą atvažiavo pas vieną iš savo moterų, kuri tik ką buvo pagimdžiusi. Išvargusiai, neišsimiegojusiai gimdyvei jis pranešė, kad ją palieka.
Tiesa, jis nedetalizavo, kaip jie išsiskyrė. Tik parašė, kad norintys sužinoti, kaip tai atrodė, turi pasižiūrėti jo filmą „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (1973 m.).
Žmogaus poelgius galima vertinti per moralės prizmę, bet jeigu jis nebūtų pats to išgyvenęs, vargu ar būtų sukūręs „Scenas iš vedybinio gyvenimo“, kurios tapo vedybinio gyvenimo mokykla milijonams.
– Išsiskyręs su mylėtomis moterimis jis paprastai vis tiek palaikydavo šiltus santykius. Kai 2012 metais kalbėjausi su I.Bergmano mūza, dukters Linn motina Liv Ullmann, ji sakė: „Mes buvome skirti vienas kitam. Mums nebuvo lemta ilgai gyventi kartu kaip meilužiams, tačiau buvo lemta patirti pačią tikriausią draugystę, negyvenant kartu.“
– L.Ullmann vaidino vienuolikoje Ingmaro filmų. Jų ryšys buvo labai stiprus. Dokumentiniame filme Liv pasakoja apie savo atsisveikinimą su garsiu režisieriumi.
Vieną dieną būdama savo namuose Osle ji pajuto širdį draskantį nerimą. Liv skubiai nuskrido į Forės salą, kurioje gyveno I.Bergmanas.
Kai nustebęs režisierius paklausė, kodėl ji čia, Liv atsakė: „Tu mane pašaukei.“ Tą pačią naktį I.Bergmanas mirė (tai buvo 2007-ųjų liepos 30 d.; I.Bergmanui buvo 89-eri. – Red.).
