Žymios išeivijos rašytojos Alės Rūtos ir talentingo, bet tarpukario Kaune nespėjusio išsiskleisti architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko šeimoje gimusios ir užaugusios 74 metų V.Arbas gyvenimo kelias įdomus ir savaip netipiškas. Netipiškas žiūrint mūsų, vartotojiškos, lengvų ir greitų karjeros kelių ieškančios visuomenės, akyse.
V.Arbas gimė perkeltųjų asmenų (karo pabėgėlių) stovykloje Vokietijoje, vėliau persikėlė į JAV, gyveno Los Andžele. Ji įgijo humanitarinį išsilavinimą JAV, galėjo siekti karjeros Kalifornijoje ar rojumi žemėje vadinamuose Havajuose.
Bet prieš beveik 30 metų ji apsigyveno Kaune, mieste, kuriame anuomet butuose net ne visada buvo šilto vandens. Tačiau V.Arbas nesigailėjo Kaliforniją ir Havajus iškeitusi į butą vėsiame, o žiemą tamsiame Žaliakalnyje.
Kalėdų šventės Kaune mažiau šurmulingos ir blizgančios nei JAV ar kitose šalyse, tačiau N.Arbas „Laikinajai sostinei“ sakė, kad Kalėdų dvasią kuria ne blizgučiai ir pirkinių pilni krepšiai.
– Kaip jums pavyko išsaugoti tautinę tapatybę, lietuviškumą ilgai gyvenant svetimoje šalyje? Tai lėmė patriotinis tėvų auklėjimas ar tos tautinio tapatumo vertybės buvo tiesiog jūsų kraujyje?
– Tėvai mus, savo vaikus, auklėjo lietuviškai. Namuose buvo kalbama tik lietuviškai, jie visas tradicijas išlaikė, taip pat ir Kūčių.
Iki Kūčių namai būdavo šventiškai papuošiami. Kūčių dieną nieko nevalgydavome iki vėlyvų pietų. Stalas būdavo padengiamas staltiese, po ja dedama šiaudų, kad galėtume traukti burtus. Ant stalo būdavo dvylika patiekalų.
Niekada nepradėdavom valgyti be maldos – joje mama prisimindavo ir mirusius, jiems lėkštė visada būdavo palikta ant stalo, ir išvardydavo gimines Lietuvoje. Po to lauždavome kalėdaičius. Kiekvienas atsisukdavo į šeimos narį, palinkėdavo ko nors ypatinga. Kai žmogus nulauždavo sau kalėdaičio gabaliuką, reikšdavo, kad linkėjimas išsipildys. Tai buvo ritualas, ir niekas nevalgydavo, kol jis nesibaigdavo.
Naktį važiuodavome į lietuvių parapiją, į Bernelių mišias, kurios visada būdavo aukojamos vidurnaktį. Ir tik grįžę namo po mišių galėdavome išpakuoti dovanas po eglute. Mama pasakodavo apie stebuklus, kurie vyksta šią šventą naktį. Labai norėdavome išgirsti, ką gyvūnėliai sako apie mus.
Mano tėvų nelaimei, kad ir kaip jie saugojo lietuviškas tradicijas, mes nė vienas iš 3 vaikų nesukūrėme lietuviškos šeimos. Brolis vedė amerikietę. Per Kūčias, atsimenu, kartą paklausiau, kodėl jų mergaitės nevalgo. Brolienė man pašnibždėjo, kad ji dukras pamaitina prieš atvykstant pas močiutę, nes jai mūsų tradicijos svetimos.
Panašiai atsitiko ir su seserimi. Ji vaikų neturėjo, tik amerikietį vyrą. Kartą nuvykau į svečius po beveik 7 metų Lietuvoje, o sesuo su vyru išdūmė į Las Vegasą, jų prie Kūčių stalo nebuvo. Todėl nepriėmiau jų paliktų dovanų, nes man materialūs daikčiukai nieko nereiškia.
Mano sūnus gimė Kalėdų rytą Havajuose. Kalėdų išvakarėse, nes ten Kūčių nebuvo ir nėra, vyko baliukas. Aš irgi šokau pagal rokenrolo muziką, o po vidurnakčio mane išvežė į ligoninę gimdyti... Vėliau, kai sūnus augo, aš pati ruošdavau Kūčių vakarienę.
– Esate sakiusi, kad jūsų mama Alė Rūta Kalėdoms pasikviesdavo prie stalo svečią ir pavaišindavo. Ar tai buvo vargingai gyvenantys žmonės, ar mama aiškindavo, kad tai senas lietuviškas paprotys?
– Mano motina, kuri yra baigusi lituanistikos ir pedagogikos mokslus, sakė, kad lietuviai visada kviesdavo žmogų, kuris neturi savo šeimos.
Kaime būdavo bernas ir merga, nes kitaip močiutė su 5 vaikais nebūtų galėjusi 28 hektarų ūkio viena prižiūrėti (senelis dirbo raštininku geležinkelyje ir prie ūkio darbų mažai prisidėdavo). Ir dar ką nors pasikviesdavo.
Amerikoje aš prisimenu tik vyrą, kurio vardo nepamenu. Jo žmona ar sužadėtinė žuvo dar Lietuvoje. Mums, vaikams, jis nebuvo itin įdomus žmogus, ir tikriausiai dovanų neatnešdavo, nes neatsimenu tokių. Bet jis sėdėdavo su mumis prie stalo.
Mano motinai tai buvo šventas reikalas – nepalikti vienišų žmonių vienatvei per tokią šventę. Man labai gaila, kad dabar Lietuvoje to nėra.
– Nemažai lietuvių dabar tvirtina, kad pastaruoju metu Kalėdos tapo itin vartotojiška švente, esą svarbu tik užstalė, valgiai ir gėrimai. O ką jūs apie tai manote, ar, jūsų požiūriu, Lietuvoje Kalėdos smarkiai sumaterialėjo?
– Labai nemaloniai sumaterialėjo...
Kviesdavo mane prieš kokius 15 metų viena šeima prie savo Kūčių stalo. Labai gražu, bet vaikai dovanas draskydavo prie stalo, Kūčios tapdavo tik dovanų draskymo ritualu. Prisikimšdavo pilvus ir lėkdavo kitur nuo tėvų. Nei mišių, o visa ceremonija pasibaigdavo per 2–3 valandas. Sėdėdavome su senais tėvais tuščiam bute prie perkrauto stalo vieni.
Dabar niekas nekviečia. Mano tėvų broliai, seserys mirę, o pusbroliams, pusseserėms nebesvarbi praplėsta šeima. Nei aš galiu pas save prisikviesti, nei jie kviečia.
O dovanos... Jei neparinkta specialiai žmogui, tai geriau ir neduoti. Mes turime per daug daiktų, per mažai stebuklų, per daug niekų troškimo, per mažai tikėjimo didingais įvykiais – pavyzdžiui, kaip nepriklausomybė.
– Turėjote galimybę siekti karjeros Havajuose, kurie daugeliui lietuvių atrodo rojus žemėje. Ar nesigailite pasirinkusi tokį niūroko klimato kraštą, kur ir žmonės mažai šypsosi?
– Havajus palikau 1980 metais. Šiltuosiuose kraštuose gyvenau per 30 metų, todėl kartais žiema įgrista, bet gailėtis nėra ko.
Esu tikinti, tai tikiu, kad buvau nukreipta į šį gyvenimo kelią. O pažinti savo tėvynę, pajusti tuos laukus, tas erdves, kuriose mano protėviai ir tėvynainiai liejo prakaitą ir svajojo apie tai, ką mes dabar išgyvename, yra neapsakomas ir labai nuoširdus džiaugsmas.
– Kokios vietos Kaune jums labiausiai patinka, kur mėgstate lankytis?
– Man visur patinka lankytis, jei tik randu kokį nors sąlyčio tašką su savo gimine ar su bičiuliais. Visa Lietuva yra nepaprastai graži, o jos dar labai daug lieka neaplankyta.
Kaune mano kasdienis gyvenimas sukasi aplink Žaliakalnį, kur dabar gyvenu, ir Laisvės alėją, kur visi reikalai, na, gal dar ir senamiestį pasivaikščioti iki Vytauto bažnyčios. Dirbu namuose, vaizdai pro langą irgi man labai tinka – tai Žaliakalnio stogų kontūrai. Labai pasiilgstu Ramybės parko, kur gyvenau 18 metų, ir tos nuostabios mečetės, į kurią žiūrėdavau pro savo darbo langą apie 6 metus, kai ten gyvenau.
