Amerikiečių rašytojas S.Kingas – vienas daugiausia ekranizuojamų šiuolaikinių autorių. Pagal jo romanus sukurta beveik pusšimtis ilgametražių filmų, 25 serialai, dar apie dvidešimt juostų rengiamasi filmuoti.
Šių filmų kokybė nevienoda, ne vienas nesudomino žiūrovų, buvo išpeiktas kritikų arba nepatiko pačiam rašytojui. Tarp pastarųjų – S.Kubricko psichologinis siaubo filmas „Švytėjimas“. Nepaisant S.Kingo nepasitenkinimo, dabar jis laikomas kultine kino juosta.
Filme pasakojama istorija apie tai, kaip rašytojas Džekas Torensas su šeima sutinka kelis mėnesius prižiūrėti viešbutį „Overlook“ („Panorama“) Kolorado kalnuose. Viešbutis žiemą nedirba ir yra užpustomas.
Rašytojo mažametis sūnus Denis turi ekstrasensorinių savybių ir užmezga ryšį su viešbučio virėju Diku Heloranu, kuris, priėmęs šeimą ir viską aprodęs, išvyksta.
Šį ryšį Dikas vadina švytėjimu. Jo metu jiedu su Deniu gali matyti praeities ar ateities įvykius.
Denis važinėja triratuku ilgais viešbučio koridoriais ir susiduria su įvairiomis šmėklomis. Garsiausios ir įsimintiniausios – dvynukės.
Džekas Torensas savo ilgą laisvalaikį gali skirti kūrybai. Bet kai „Panoramą“ užpusto, rašytoją apsėda viešbučio praeities vaiduokliai. Džekui tenka išgyventi kraupų psichologinį terorą, siaubu persunktus košmarus, išprotėjimo būseną.
Jis pradeda medžioti savo šeimos narius, norėdamas juos nužudyti, ir šis troškimas atrodo baisesnis nei filme rodomos kraujo upės, išprotėjusi moteris 237-ajame kambaryje ar vaiduoklis barmenas Loidas.
Kaip sakė S.Kubrickas, jis ėmėsi ekranizuoti S.Kingo romaną, nes jame įžvelgė sau patrauklią mintį ir panoro atskleisti pagrindinio herojaus asmenybės irimą, jo proto labirintus, iš kurių randasi šmėklos ir vaiduokliai.
Režisierius nesigilino į herojų asmenines istorijas – jis norėjo prasiskverbti iki romano simbolizmo, parodyti beprotybės ir blogio veidą.
S.Kubrickas sumažino mistikos, kuria visiškai netikėjo, bet kuri buvo S.Kingo vizitinė kortelė (filmo šmėklos – iš esmės Torensų šeimos fantazijos vaisius), ir visiškai pakeitė finalą: knygoje viešbutis sudega, Džekas žūva ugnyje ir suteikia galimybę savo šeimai išsigelbėti; filme viešbutis lieka laukti naujų aukų, o pagrindinis herojus sušąla, ir tai visiškai neatitinka rašytojo sumanymo apie „atperkamąją Džeko auką“.
Režisierius S.Kubrickas šį filmą kūrė ilgai ir skausmingai, įvarydamas aktorius į isteriją (ypač kliuvo Vendi Torens vaidmens atlikėjai Shelley Duvall) ir nuolat perrašinėdamas scenarijų. Galiausiai iš to paties pavadinimo S.Kingo romano liko ne tiek ir daug, užtat žiūrovai sulaukė vieno geriausių siaubo filmų.
Tą dovaną jie įvertino ne iš karto: „Švytėjimo“ recenzijos buvo nepalankios, o S.Kubrickas ir Sh.Duvall nominuoti Auksinei avietei.
Tik daug vėliau juosta pakilo į baisiausių filmų sąrašų pirmąsias vietas, o Jacko Nicholsono personažas – rašytojas, buvęs dėstytojas ir ūmaus charakterio alkoholikas Džekas Torensas – atsidūrė garsiausių piktadarių gretose.
Žinia, kad S.Kubrickas galbūt ekranizuos bestselerį, pirmą kartą pasirodė 1977-ųjų pradžioje, iškart po to, kai išėjo romanas „Švytėjimas“.
Lūkesčius kurstė kitos dvi sėkmingos S.Kingo ekranizacijos – Briano De Palmos „Kerė“ ir Tobe Hooperio „Zalės valda“ („Salem’s Lot“).
Projektą lydėjo daugybė gandų. J.Nicholsonas žiniasklaidai pasakojo, kad filmavimo reikėjo laukti pusmetį, nes juostoje turėjo vaidinti vaikas, kurio darbo laiką griežtai ribojo įstatymas. S.Kubrickui teko palūkėti, kol šis sulauks reikiamo amžiaus.
Vieną patalpų, kurioje vyko filmavimas, sunaikino gaisras, ją teko atkurti ir tai atsiėjo maždaug 2,5 mln. dolerių. Metus truko filmo montavimas.
Kamerinės juostos bendras biudžetas sudarė 19 mln. dolerių (tais pačiais metais pasirodžiusios „Žvaigždžių karų“ antrosios dalies biudžetas – 33 mln. dolerių).
Žiemos „siaubiakas“ ekranuose pasirodė 1980-ųjų gegužės 23-iąją ir nepateisino žiūrovų lūkesčių – jie norėjo išvysti dar vieną pramoginę S.Kingo kūrinio ekranizaciją.
Kartu filmas sulaukė ir paties rašytojo kritikos.
S.Kingui nepatiko, kad pagrindinis herojus niekaip nesikeičia ir jau nuo pirmųjų kadrų atrodo kaip nenormalus, o pagrindinės, jo požiūriu, temos – alkoholizmas ir šeimos subyrėjimas – tinkamai neišplėtotos.
„Kai pirmą kartą pamatome J.Nicholsoną, iškart suprantame, kad jis nenormalus, panašus į šiukšlyno žiurkę. Viskas, ko jis imasi, darosi dar nenormaliau.
O knygoje tai vyrukas, kuris kovoja dėl savo psichikos sveikatos ir galiausiai ją praranda.
Mano manymu, tai tragedija. Filme nėra jokios tragedijos, nes jis iš esmės nesikeičia“, – kalbėjo S.Kingas.
Pretenzijas pagrindinio herojaus vaidmens atlikėjui J.Nicholsonui, kad ir kaip būtų keista, reiškė ir kritikai.
„Iš visų galimų variantų režisierius S.Kubrickas pasirinko nervingą J.Nicholsoną, kad sunaikintų viską, kas kėlė baimę S.Kingo bestseleryje“, – rašė Jimas Harwoodas žurnale „Variety“.
J.Harwoodo nuomone, S.Kubrickas atmetė 90 proc. originalaus kūrinio.
„Kuo labiau drumsčiasi J.Nicholsono protas, tuo idiotiškiau jis atrodo. Sh.Duvall mielą ir jautrią romano žmoną paverčia nestabilios psichikos pusprote isterike“, – apibendrino jis.
Janet Maslin iš „The New York Times“ buvo ne taip kritiškai nusiteikusi filmo atžvilgiu, tačiau jai nepatiko, kaip pavaizduoti antgamtiniai epizodai.
„Antgamtinė istorija labai erzina nejautrumu ritmui ir prasmei, net jei vertintume iš antgamtinių pozicijų.
Mirusios dvynės persekioja Denį, po to liaujasi; veidrodis kažką atspindi, o kažko ne; vaiduokliai nei įsivaizduojami, nei tikri“, – piktinosi ji.
Nepatenkinti liko ir žurnalo „The New Yorker“ kritikai, kurie įspėjo skaitytojus nesitikėti iš režisieriaus naujojo filmo „bauginančios pramogos“.
„Filmo pradžia daug žadanti, tačiau žmonės ekrane S.Kubricko nedomina kaip asmenybės. Jam jie – archetipai ir jis juos pasitelkia tam, kad pasiųstų metafizinę žinią apie amžinąjį blogį“, – rašė leidinys.
Be kita ko, S.Kubrickui priekaištauta, kad jis pernelyg susižavėjo technologijomis, specialiaisiais efektais ir prarado prasmę.
Nieko apie „Švytėjimą“ savo TV laidose nepasakė to meto garsūs kritikai Rogeris Ebertas ir Gene’as Siskelas, o vėliau ne itin aukštai įvertino jį spausdintose recenzijose.
„Baisus nusivylimas. Netikėčiausia, kad filme apskritai nėra nieko baisaus.
Turint galvoje pasaulinę S.Kubricko reputaciją, galima pamanyti, kad jį domino kažkas kita. Jeigu taip – sunku suprasti, kas“, – parašė G.Siskelas ir įvertino filmą dviem žvaigždutėmis iš keturių.
R.Ebertas pavadino S.Kubricko ekranizaciją „sąmoningai neapibrėžta“ ir pasiskundė, kad su jo personažais sudėtinga rasti ryšį.
Žurnalistai rašė, kad, nepaisant įspūdingų specialiųjų efektų, daugelis filmo scenų atrodo juokingos, o didžioji dalis personažų, išskyrus protą prarandantį pagrindinį herojų, pernelyg lėkšti.
Per premjerinį savaitgalį „Švytėjimas“ kino teatruose uždirbo nemažą sumą, vis dėlto vidaus kino rinkoje pagal pajamas jis užėmė tik 14-ą vietą, uždirbęs 44 mln. dolerių.
Tokia suma nuvylė prodiuserius.
Ši S.Kingo ekranizacija buvo pirmasis S.Kubricko filmas nuo 1957 metų, nepelnęs jam nė vienos nei „Oskaro“, nei Auksinio gaublio nominacijos.
Užtat jis pateko iškart tarp dviejų ką tik įkurtos Auksinės avietės, teikiamos už daugiausia abejonių keliančius kino laimėjimus, nominacijų – Blogiausio režisieriaus ir Blogiausios aktorės.
Nors sutiktas šaltai, ilgainiui „Švytėjimas“ ėmė kelti vis didesnį susidomėjimą, tapo vienu labiausiai analizuojamų ir cituojamų S.Kubricko filmų.
Dabar juosta laikoma geriausiu žanro pavyzdžiu ir yra daugelio specializuotų leidinių geriausių filmų sąrašo viršuje.
Parengė Milda Augulytė
