Britų režisierius, scenaristas, aktorius A.Parkeris sunkiai sirgo ir naujų filmų nebekūrė nuo 2003 metų, todėl buvo prisimenamas kur kas rečiau nei jo aktyvesni amžininkai, pavyzdžiui, Mike’as Leigh (77 m.) ar Kenas Loachas (84 m.).
Tai nepelnyta: dirbęs ir Didžiojoje Britanijoje, ir Holivude A.Parkeris sukūrė juostas, pripažintas emociškai aštriausiais XX a. filmais, ir nebijojo sunkių temų kaip antai kalėjimo buitis „Vidurnakčio eksprese“ („Midnight Express“) ar Vietnamo karo veteranų potrauminio streso sindromas „Paukštelyje“ („Birdy“).
Bet jo gyvenimą ir kūrybą perskrodžiančia tema tapo muzika: daugelyje savo filmų režisierius išplėtė miuziklo žanro ribas.
Jis gimė Londono darbininkų rajone Islingtone siuvėjos ir laikraščių išnešiotojo šeimoje ir buvo auklėjamas pagal „socialistines neapykantos elitarizmui tradicijas“.
Tačiau jau nuo vaikystės Alanas stengėsi ištrūkti iš savo aplinkos, kurioje buvo šnekama kokni šnekta.
Būdamas vienuolikos metų iš stipendijos, gautos už stropumą, jis pradėjo mokytis privačioje mokykloje.
Pradėjęs dirbti reklaminių tekstų rašytoju, nuo jaunystės perprato reklamos verslo subtilybes, per ją atėjo į kiną, nufilmavo kelis trumpametražius filmus ir muzikos klipus.
Gana anksti pasirinko meninius ir žanrinius prioritetus.
Visų pirma tai – miuziklas, būtinai persmelktas socialinio protesto idėjų.
Toks filmas „Pink Floyd – Siena“ („Pink Floyd The Wall“) – revoliucinis bandymas sukurti ilgametražį vaizdo klipo analogą.
Į didįjį ekraną perkelti klipų estetikai būdingi vaizdai, pavyzdžiui, moters pavertimas orchidėja, įgavo kitą užmojį ir mastą, atitiko kino parametrus.
Režisierius, sujungęs puikią muziką ir didįjį kiną, ne tik sugebėjo grupės „Pink Floyd“ albumo poetinį pasakojimą paversti vientisu, nuosekliu ir kartu fantasmagoriniu kūriniu, bet ir sklandžiai sujungė vaidybines scenas su animacija, kartu įkomponuodamas, ko gero, visas svarbiausias XX a. temas – nuo karo ir totalitarizmo iki vaikiškų traumų ir šiuolaikinio žmogaus vienatvės.
Siurrealistiniai eksperimentai su erdve ir laiku padarė stulbinamą įspūdį to meto žiūrovams, A.Parkeris tapo kultine figūra.
Atgarsį turėjo ir jo filmas „Šlovė“ („Fame“) apie Niujorko scenos menų mokyklos studentų bei dėstytojų vargus ir jausmus, iš kurio vėliau radosi TV serialas ir iki šiol visame pasaulyje rodomas miuziklas, o ypač – „The Commitments“ apie jaunus airių muzikantus iš proletarinės aplinkos, įkuriančius soulo muzikos grupę.
Ko gero, tai optimistiškiausias ir ekstravagantiškiausias A.Parkerio filmas, o kartu meistriško, dar ne klipinio, bet jau ne senamadiško Holivudo montažo, išskiriančio visus jo filmus, pavyzdys.
Kino karjerą A.Parkeris pradėjo nuo kino miuziklo reformavimo: dar 1976 m. sukūrė muzikinį filmą „Bagsis Malounė“ („Bugsy Malone“), 4-ojo dešimtmečio gangsterių filmų parodiją, kurio personažus gangsterius vaidino vaikai (tarp jų – jaunutė Jodie Foster).
Filmo herojų „Thompson“ automatai šaudė ne kulkomis, o plakta grietinėle.
Tai – vienas neįprasčiausių ir tikrai melodingiausias istorijoje filmas apie banditus.
Tačiau pagal kino gamybos parametrus jo karjeros viršūne tapo Andrew Lloydo Webberio ir Timo Rice’o roko operos „Evita“ ekranizacija, kurioje solavo Madonna (61 m.), išsirinkusi į partnerius tada dar Holivudo kalvų prieigose trypčiojusį Antonio Banderasą (59 m.).
Išlikęs Pedro Almodovaro pasakojimas apie tai, kaip Madonna, specialiai atvykusi į Madridą, gundė šiuo projektu A.Banderasą jo žmonos akivaizdoje.
Panašu, kad pramogų verslo dievaitė per daug spaudė visus šio ambicingo, plačiai išreklamuoto projekto dalyvius: nors filmas komerciškai atsipirko, pagrindiniai jo veikėjai, tarp jų – Madonna ir A.Parkeris, liko be „Oskaro“ nominacijų.
Užtat A.Parkeris du kartus, su dešimties metų pertrauka, buvo Amerikos kino ir mokslo akademijos nominuotas už geriausią filmų „Vidurnakčio ekspresas“ (1978 m.) ir „Deganti Misisipė“ („Mississippi Burning“, 1988 m.) režisūrą.
Abu išsiskiria karštu ir socialiai įkrautu siužetu.
Pirmuoju atveju pagrindu paimta amerikiečių studento Williamo Hayeso, areštuoto Turkijoje už bandymą pervežti narkotikų ir patyrusio išradingas „rytietiškas“ patyčias, istorija.
Policijos ir kalėjimo institucijų įpročiai visur galėtų būti geresni, bet A.Parkeris savo „smukusio“ herojaus kančias pavaizdavo taip intensyviai, kad daugelio sąmonėje Turkija tapo pragaro žemėje sinonimu.
Atrodo, kad filmas šioje šalyje iki šiol oficialiai uždraustas.
„Deganti Misisipė“ – kur kas akademiškesnis filmas, bet jo antirasistinis patosas visiškai galėtų praversti mūsų dienomis: čia yra ir neteisėtų mirtinų susidorojimų, ir gatvės riaušių, ir grėsmingas kukluksklanas (veiksmas vyksta 1964-aisiais).
Dar vienas aktualus A.Parkerio filmas – „Paukštelis“, pasakojantis apie du Vietnamo karo veteranus; vieną jų kamuoja potrauminio streso sindromas ir fiziškai jis jaučiasi paukšteliu.
Kanų kino festivalio Didįjį žiuri prizą gavusiame „Paukštelyje“ apie save kaip rimtus artistus pareiškė du skirtingai traumuotus vaikystės draugus suvaidinę Matthew Modine’as (61 m.) ir Nicolas Cage’as (56 m.).
Maža to, N.Cage’as tai padarė didžiąją dalį ekrano laiko praleidęs bintais apmuturiuotu veidu.
Paskutiniu A.Parkerio kūriniu tapo dar viena kriminalinė kalėjimo drama „Deivido Geilo paslaptis“ („The Life of David Gale“) su Kevinu Spacey (61 m.) ir Kate Winslet (44 m.).
Daugeliui žiūrovų A.Parkeris asocijuojasi visų pirma su mistiniu trileriu „Angelo širdis“ („Angel Heart“).
Tai išties aukščiausios klasės režisūra, kurią parėmė puikus aktorių duetas: į prasigėrusį detektyvą persikūnijęs Mickey Rourke’as (67 m.) ir velnio įsikūnijimą vaidinantis Robertas De Niro (76 m.).
Veiksmas vyksta Naujajame Orleane okultinių ritualų fone, o A.Parkeris pasirodė esąs puikus įtampos (saspenso) meistras.
Prasidėjusi kaip juodojo kino (pranc. „film noir“) detektyvas, pamažu didėjant baimei ir įtampai, „Angelo širdis“ virto tikru egzistencialistiniu siaubo filmu, reagavusiu į svaigstančią nuo pinigų, sėkmės ir jėgos Ronaldo Reagano laikų Ameriką iš esmės paprastu klausimu: „Kiek kainuoja siela?“
Šiame filme M.Rourke’as sukūrė, ko gero, geriausią vaidmenį per savo karjerą.
Beveik dvidešimt metų praleidęs JAV ir pasiekęs reikšmingų laimėjimų Holivude A.Parkeris grįžo į tėvynę, tapo vienu Britų kino režisierių gildijos įkūrėjų, gynė savo šalies kino pramonės interesus pirmininkaudamas Didžiosios Britanijos kino institutui ir Jungtinės Karalystės kino tarybai.
Parengė Milda Augulytė
