Jautriame ir nuoširdžiame pasakojime „Pilis“ vaizduojamas tikroviškas vienos šeimos, emigravusios į Airiją, gyvenimas.
Paauglė Monika, jos mama Jolanta bei sunkia demencija serganti močiutė stengiasi įsitvirtinti Dubline. Profesionali pianistė Jolanta dirba žuvų fabrike, tačiau kartais kartu su nuostabų balsą turinčia dukra koncertuoja lietuvių bendruomenės renginiuose.
Monika svajoja tapti dainininke, ji nenori būti „antrarūšis“ žmogus, kurį tenkina tai, ką gyvenimas emigracijoje numeta, ir bet kokia kaina siekia tikslo.
Kaip jaučiasi, ką mąsto, ko nori Jolanta? Apie tai kalbėjomės su šio vaidmens atlikėja aktore G.Jaraminaite.
– Kokia jūsų herojės istorija, koks ji žmogus?
– Ji pianistė, nepragyvenusi iš savo profesijos ir emigravusi su senatvine demencija sergančia mama bei paaugle dukra į Airiją. Dukra svajoja tapti dainininke, o mama nori apsaugoti ją nuo šios profesijos žmonių dažnai laukiančio nusivylimo ir deda visas pastangas, kad jos visos šiaip taip pragyventų.
Maža to, kad reikia tiesiog prasilaikyti: Jolantos pečius slegia papildoma našta – serganti motina, kuria reikia rūpintis kaip kūdikiu.
– Pianisto profesija slidi: lankydami muzikos mokyklą, ko gero, visi svajoja apie pasaulio scenas, o paskui susiklosto kaip kam – vieniems žirgas, kitiems tik kamanos, vieni groja filharmonijų salėse, kiti kultūros namuose akompanuoja saviveikliniam vokaliniam ansambliui. Kokia jūsų herojės priešistorė?
– Niekam nenorėčiau piršti savo nuomonės – kiekvienas žiūrovas pamatys savo istoriją. Ir ne tiek svarbu, kaip herojė gyveno ir pragyveno, svarbu surasti bendrų sąlyčio taškų su tuo, kas rodoma filme. Pirmiausia – emocinių.
Man svarbu perteikti moters būseną tuo gyvenimo momentu, kurį matome.
O šiaip, žinoma, – tikriausiai jai pritrūko ir sėkmės, ir galbūt charakterio savybių.
– Filmas pavadintas „Pilis“. Pilis čia kaip metafora, svajonė, tikslas, kurio link eini. Ar jūsų herojė Jolanta turi Pilį?
– Man atrodo, kad visi turime savo Pilis. Be jų neišgyventume. Vieni prisipažįsta sau, kiti nukiša į tolimą kampelį, atsisveikina, bet vis tiek turi.
Svajonės mus gyvenime ir palaiko. Jos realios ar mažiau realios, bet svarbu, ar esame nuoseklūs ir ryžtingi jų siekdami. Ar jomis tikime – čia svarbiausias mūsų gyvenimo klausimas.
Jolanta, matyt, svajojo būti pianiste, groti geriausiose salėse – kaip ir kiekvienas pianistas. Kaip kiekvienas aktorius – dirbti su geriausiais režisieriais, filmuotis geriausiuose kino projektuose. Man tai suprantama. Esmė – ką paskui darome su tomis savo svajonėmis, kada pradedame jomis nebetikėti.
Man atrodo, Jolanta tiesiog prarado tikėjimą savimi ir savo svajonėmis.
– Ar buvo paprasta, ar sunku įlįsti į herojės kailį? Ar radote kokių nors savo charakterio bruožų, kuriuos perteikėte jai, ar žvalgėtės kur nors kitur?
– Nebuvo lengva. Charakteris toks, kurio ilgai nesupratau. Dėliojau kaip dėlionę iš to, ką pati mačiau, kaip klostėsi mano tėvų gyvenimas, – dėliojau po mažą dalelytę. Vienu atsikvėpimu nepavyko – ne tas vaidmuo.
– Tad su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdama vaidmenį? Kas buvo sunkiausia, sudėtingiausia?
– Gal didžiausias iššūkis man buvo suprasti ir pateisinti jos irzlumą, nuovargį, pereinantį į pyktį.
Bet turbūt tai suprantama – gal iškrito iš scenarijaus ir filme nebepabrėžiama, bet ji daugiausia dirbo naktinėse pamainose. Man grimuotoja net tamsindavo paakius!
– Šiame filme jūs vaidinote su aktore Jūrate Onaityte dukterį ir motiną, ir jau antrą kartą – prieš tris dešimtmečius tokią pat porą sukūrėte Raimundo Banionio filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Kaip sakoma, įbridote į tą patį vaidmenį.
Kokie buvo jūsų santykiai filmavimo aikštelėje?
– Puikūs! Man J.Onaitytė – viena nuostabiausių Lietuvos aktorių, visada ja žavėjausi. Buvo didžiulė garbė su ja dirbti. Nuo paauglystės žavėjausi ja ir kaip moterimi, ir kaip aktore.
Kai režisierė L.Lužytė rinko aktorius, aš užsiminiau: „Pabandyk J.Onaitytę.“ Taip norėjau, kad ji vaidintų, ir labai džiaugiuosi, kad pavyko vėl susitikti filmavimo aikštelėje.
– L.Lužytė visuose interviu apie jus labai entuziastingai atsiliepia. Dar kartą prisiminkime istoriją, kaip susitikote, kai režisierė ieškojo aktorės savo trumpametražiam filmui „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ ir jūs ją užkabinote visiškai priešingu herojės traktavimu nei jūsų kolegės.
Priminsime, kad filmas buvo apie pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų šeimą, laimėjusią loterijoje neįprastą prizą – fotosesiją Amerikos žurnalui. Laukdamos amerikiečių fotografo kitos aktorės vaizdavo begalinį džiaugsmą, o jūs – neviltį ir siaubą. Kaip jums šovė į galvą tokia traktuotė?
– Man niekas nešovė į galvą – rėmiausi savo patirtimi. Kai režisierė apibūdino situaciją, prisiminiau, kaip pas mus atvyko į Ameriką emigravusio močiutės brolio dukra. Dar buvo sovietiniai laikai, aš – paauglė.
Įsivaizduojate: sovietiniai laikai, atvažiuoja iš Amerikos viešnia. Susirinko giminės, mes ruošėmės, bute perklijavome sienų apmušalus, ieškojome deficitinių maisto produktų.
Aktorių bandymuose atkartojau tikrą gyvenimo situaciją. Linai patiko.
Tačiau turbūt svarbiausia, kad tai buvo tikra, tai mano išgyvenimas – aš tą naktį buvau bute ir padėjau klijuoti apmušalus, aš žinau, ką reiškia, kai sovietiniais laikais atvažiuoja amerikietis, nes pati tai patyriau. Kadangi tai buvo tikra, gal Liną ir užkabino.
– Bet jūs pataikėte į gaidą, susidraugavote, susikūkavote ir vėliau L.Lužytė jus pakvietė į kitą savo filmą „Amžinai kartu“, kur sukūrėte puikų vaidmenį, dabar – „Pilis“. Kaip su ja bendradarbiaujate, ko ji iš jūsų reikalauja?
– Kiekviename filme, kiekvienu etapu skiriamės, esame pasikeitusios. Filmas „Amžinai kartu“ – kamerinis, apie vyrą ir moterį. Labai daug laiko praleidome kalbėdamiesi – Lina, Dainius Gavenonis ir aš – apie tai, kas svarbu Linai, ką mes norėtume papasakoti apie žmones ir jų savitarpio santykius.
Filmas paremtas mūsų išgyvenimais kartu girdint, ko nori Lina. Kurdami „Amžinai kartu“ glaudžiai susitelkėme ir žiūrovai turbūt pajuto, kad įdėjome labai daug savęs. Kitaip ir neįmanoma, nes visada atsispiri nuo savęs.
– Tačiau grįžkime prie „Pilies“. Ar jums pačiai teko svarstyti emigracijos galimybę?
– Nesvarsčiau, bet tikrai norėčiau būti tarptautinė aktorė ir dirbti visame pasaulyje. Tačiau man visada malonu sugrįžti į savo namus ir atsigulti į savo lovą.
– Kokią žinutę jūs siunčiate per savo heroję?
– Gal ne tiek herojės, kiek mano pačios žinutė, kuri nesąmoningai pereina ir į mano herojes, – reikia siekti savo svajonės ir jos neišduoti.
Aš pati nemažai metų nevaidinau, bet tikėjau, kad tai mano kelias.
Jeigu turime svajonę, reikia ja tikėti. Mes patys atsakingi už savo gyvenimą. Ką pasidarome, tas mūsų rankomis padaryta. Net Dievas padės tik tada, kai įdėsime visas pastangas.
Per savo herojes tai ir kalbu – kokį gyvenimą susikuriame, tokį ir turime. Ir arba džiaukimės tuo, ką turime, arba keiskime gyvenimą. Tokia mano žinutė, visada kabanti virš mano herojų.
– Per filmavimą visada nutinka kokių nors netikėtų, smagių, o gal nemalonių nuotykių. Kas įstrigo iš „Pilies“ filmavimo Lietuvoje ir Airijoje?
– Ruoniai! Filmavome vieną sceną Dublino priemiestyje prie namo, už kurio prasideda prieplauka. Su Rasa Samuolyte laukiame filmavimo pradžios ir matome, kaip pakrantėje išnyra keli ruoniai ir pradeda pliuškentis.
