Vizą į Vakarus gavo iš lietuvio
A.Pärtas turi daug gerbėjų ir Lietuvoje, kuri suvaidino svarbų vaidmenį jo karjeroje. Pats kompozitorius yra sakęs, kad „vizą į Vakarus“ jam įteikė šviesaus atminimo dirigentas Saulius Sondeckis. Mat 1977-aisiais jis įtraukė į Lietuvos kamerinio orkestro gastrolių Vokietijoje ir Austrijoje programą A.Pärto kūrinį „Tabula rasa“ ir įrašė jį į plokštelę, kuri tapo sensacija.
Nuo tada „Tabula rasa“ groja geriausi mūsų atlikėjai. A.Pärto muzika užima ypatingą vietą kamerinio choro „Jauna muzika“ repertuare, ja žavisi žymiausia visų laikų lietuvių dirigentė Mirga Gražinytė, daugybė kitų lietuvių muzikų.
„Atlikti Pärto muziką labai sunku: tekstas atrodo paprastutis – galima sugroti vienas du, bet kiek daug glūdi už jo“, – yra sakiusi M.Gražinytė po koncerto, kuriame su seserimi pianiste Onute ir Kauno miesto simfoniniu orkestru atliko A.Pärto „Lamentate“ („Raudokime“).
O.Gražinytė neseniai įrašė Vokietijos kompanijai „Accentus“ A.Pärto kūrinių kompaktinį diską kartu su britų violončelininku Edwardu Kingu ir Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Visą pluoštą estų klasiko kompozicijų orkestrui „Kremerata Baltica“ užsienio gastrolėse dirigavo jaunasis Martynas Stakionis. Tarp kūrinių buvo ir „Greater Antiphons“ premjera Paryžiuje, į kurią buvo atvykęs autorius.
Trijų natų deriniuose – kosmosas
„Tūkstančiais sakinių nepasakyčiau to, ką galiu pasakyti keliomis natomis“, – yra prisipažinęs A.Pärtas. Jo begalinė, ramybe alsuojanti muzika sužavi įvairiausio intelekto ir skonio klausytojus. Ji įkvėpė daugybę meno garsenybių, tarp jų – choreografą Matsą Eką, kino režisierius Wernerį Herzogą, Jean-Lucą Godard'ą, Lucą Bessoną, Paolo Sorrentino, tokius skirtingus muzikus kaip Keithą Jarrettą, Stingą ir Johną Adamsą.
Savo unikalų balsą A.Pärtas atrado kūrybos krizės metais. Jam kūryba – kaip kvėpavimas, bet ilgus aštuonerius metus kūrėjas kvėpuoti negalėjo.
Dar studijų Talino valstybinėje konservatorijoje metais A.Pärtas atkreipė į save dėmesį kaip įdomus, novatoriškas, avangardo technikomis kuriantis kompozitorius. Tačiau 1968-aisiais sovietų valdžiai uždraudus jo kūrinį „Credo“, menininkas ilgam nutilo, prarado savo „vidinį kompasą“, pasinėrė į naujų muzikinės raiškos formų paieškas.
Per aštuonerius tylos metus jis sukūrė tik vieną koncertinį opusą, anuomet gyveno iš kino muzikos ir studijavo grigališkąjį choralą bei Renesanso muziką, kurie netrukus tapo naujais jo įkvėpimo šaltiniais. Anot A.Pärto, grigališkosios giesmės padėjo jam suprasti, „kokios kosminės paslaptys slypi trijų natų deriniuose“.
1972-aisiais menininkas priėmė krikščionių ortodoksų tikėjimą, kuris persmelkė jo gyvenimą, tapo neatsiejamas ir nuo kūrybos. Po kūrybinės pauzės pirmoji kompozitoriaus sukurta trumputė pjesė „Alinai“ žymėjo naują jo stilių, paties A.Pärto pavadintą „tintinnabuli“ (lot.„tintinnabulum“ – „varpelis“). Jis išgarsino estą visame pasaulyje, padėjo jam tapti vienu dažniausiai atliekamų gyvųjų kompozitorių, pelnyti daugybę prestižinių premijų ir kitų apdovanojimų.
Šiuo stiliumi sukurtos ankstyvosios A.Pärto kompozicijos „Tabula rasa“ (1977) ir „Spiegel im Spiegel“ (1978) iki šiol yra vienos populiariausių jo kūryboje. Išoriškai paprastučiai „tintinnabuli“ kūriniai įkvėpė didelę dalį šiandien rašomos muzikos.
Namus tarp pušų gaubia tyla
1980-aisiais kūrybos laisvės poreikis išginė kompozitorių iš tėvynės. Iš pradžių jis apsistojo Vienoje, vėliau beveik 30 metų gyveno Berlyne. Vakaruose A.Pärtą iš karto ėmėsi globoti austrų muzikos leidykla „Universal Edition“ ir vokiečių įrašų kompanija „ECM“, plačiai paskleidusios jo muziką pasaulyje.
1991-aisiais Estijai atgavus nepriklausomybę, emigrantas ėmė vis dažniau lankytis gimtinėje, o 2010-aisiais galutinai čia įsikūrė. Kai 2018-aisiais Baltijos jūros pusiasalyje, Laulasmaa kaime netoli Talino garsiausio visų laikų esto A.Pärto garbei iškilo jo vardu pavadintas daugiafunkcinis centras, kūrėjas su žmona apsigyveno jame.
Gamtos apsuptyje įkurtame Centre yra kompozitoriaus archyvai, bilioteka, kurioje galima rasti ir jį įkvėpusių teologinių knygų, darbo bei parodų erdvės, kamerinė salė, auditorijos ir penkiakampiai kiemeliai. Viename kiemelių stovi nedidelė graikiško stiliaus Šv. Archimandrito Sofronijaus (1896-1993) koplytėlė. Šv.Sofronijus buvo artimas A.Pärto bičiulis ir dvasinis sūnus rusų vienuolio Šv. Siluano Atoniečio, kurio tekstai įkvėpė svarbius kompozitoriaus kūrinius.
Beje, Arvo Pärto centro architektus ispanus Fuensanta Nieto ir Enrique Sobejano taip pat įkvėpė A.Pärto „Tabula rasa“. Didelį konkursą (varžėsi 70 architektų iš 21 šalies) laimėjęs jų projektas panašiai ir vadinosi – „Tabula“. Architektai juo siekė perteikti šiuolaikinės architektūros, pajūrio gamtos ir minimalistinės muzikos sąsajas.
„Pärtas yra netipiškas klasikinis kompozitorius. Jis mąsto savaip, ir šis centras nuteikia lankytojus mąstyti kitaip“, – teigė vienas ryškiausių A.Pärto muzikos interpretuotojų Estijos filharmonijos kamerinio choro įkūrėjas Tonu Kaljuste.
Arvo Pärto centro misija – priartinti tyrėjus ir paprastus klausytojus prie A.Pärto kūrybos ir jo pasaulio, mokyti įsiklausyti į muziką.
Pats kompozitorius jau nedalija interviu, bet kuria vis dar produktyviai. Jo nuomone, sudėtinga dabartis, pasaulį drebinanti pandemija – tai galimybė žmonijai sugrįžti prie fundamentaliųjų vertybių. „Jokia kita nelaimė taip nepriartintų prie to, kas svarbu ir esminga. Tik laikas parodys, kokius vaisius tai duos“, – sakė kompozitorius ispanų dienraščiui „ABC“.
