Dirigentas I. Boltonas: „Kultūra klaidingai laikoma pertekline preke, skirta viduriniajai klasei ar turtuoliams“

Šiais metais Zalcburgo festivalyje britų dirigentas Ivoras Boltonas dirigavo Zalcburgo „Mozarteum“ orkestrui W. A. Mozarto kūrinių programą.

 I.Boltonas derina vyriausiasiojo dirigento pareigas Bazelio simfoniniame orkestre, Madrido „Teatro Real“ orkestre, Drezdeno festivalio orkestre ir Zalcburgo „Mozarteum“ orkestre. Didžiojoje Britanijoje jis yra „English Touring Opera“ ir „Glyndebourne Touring Opera“ muzikos direktorius, taip pat Škotijos kamerinio orkestro vyriausiasis dirigentas.<br> B.Wright nuotr.
 I.Boltonas derina vyriausiasiojo dirigento pareigas Bazelio simfoniniame orkestre, Madrido „Teatro Real“ orkestre, Drezdeno festivalio orkestre ir Zalcburgo „Mozarteum“ orkestre. Didžiojoje Britanijoje jis yra „English Touring Opera“ ir „Glyndebourne Touring Opera“ muzikos direktorius, taip pat Škotijos kamerinio orkestro vyriausiasis dirigentas.<br> B.Wright nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ona Jarmalavičiūtė

Oct 10, 2020, 7:32 PM, atnaujinta Oct 10, 2020, 7:38 PM

I.Boltonas šiandieną derina vyriausiasiojo dirigento pareigas Baselio simfoniniame orkestre, Madrido „Teatro Real“ orkestre, Drezdeno festivalio orkestre ir Zalcburgo „Mozarteum“ orkestre. Didžiojoje Britanijoje jis yra „English Touring Opera“ ir „Glyndebourne Touring Opera“ muzikos direktorius, taip pat Škotijos kamerinio orkestro vyriausiasis dirigentas.

Zalcburgo šimtmečio festivalio atidarymo rytą kalbintas dirigentas papasakojo apie savo 21 metus trunkančią draugystę su Zalcburgo festivaliu ir aptarė šių metų situaciją, sukrėtusią visą klasikinės muzikos pasaulį.

– Koks jums buvo karantino laikotarpis?

– Pandemijos metu buvau Barselonoje, Ispanijoje. Dėl jaunų žmonių neatsargumo naktiniuose klubuose, situacija šioje šalyje buvo įtempta, o apribojimai – griežti. Savaitėmis nebuvo leidžiama išeiti į lauką, nebent reikėdavo pasivaikščioti su šunimi ar mažamečiu vaiku.

Vienas mano draugas Barselonoje kaip tik neseniai susilaukė kūdikio ir juokavo, kad dabar, ko gero, kiekvienas norėtų susilaukti vaiko, kad galėtų išeiti į lauką. Taigi buvo susiklosčiusi keista situacija. Daugybės profesijų šiais metais gebėjo vos sudurti gala su galu.

Muzikantai yra apimti nevilties ne tik dėl pinigų stygiaus, bet ir dėl to, kad jie neegzistuoja kaip profesionalai. Daugelis laisvai samdomų muzikantų yra likę be darbo ir be pinigų.

Kitas mano draugas – ispanų smuikininkas, vadovaujantis orkestrams – šiais metais neturi jokių pajamų ir dėl to susisiekė su manimi, prašydamas galimybės pagroti orkestre. Buvo sunku jam atsakyti, tačiau realybė buvo tokia, jog koncertuoti negalėjau kviestis net visų grojančių orkestre muzikantų dėl atstumo ribojimo – dirbome su mažiau žmonių nei įprastai.

– Kaip situacija keičiasi po karantino, grįžtant į darbus?

– Pastebiu skirtingą karantino pabaigos situaciją skirtingose sferose – dažnai internete matau nuotraukas iš lėktuvų, kur keli žmonės sėdi šalia vienoje eilėje, net neužsidėję kaukių. Galima tai palyginti su vaizdais iš šiandieninių klasikinės muzikos koncertų, kur salėje sėdi vos keli žmonės, atskirti per kelis metrus su kaukėmis.

Aišku, kad žmonėms reikia keliauti ir suprantu kuriamą ekonominį spaudimą. Tačiau taip pat matosi, kad kultūros sferai, kuri ir taip yra daug labiau pažeidžiama ir priklausoma nuo vyriausybės, taikomos kitokios taisyklės.

Kultūra yra laikoma pertekline preke, skirta viduriniajai klasei ar turtuoliams. Mane tai pykdo, kadangi pats esu kilęs iš darbininkų klasės ir žinau, jog tai netiesa. Tačiau, ko gero, tai veikia kaip patogus politinis įrankis visuomenei skaidyti. Liūdna stebėti nesąžiningumą ir skirtingą požiūrį į gyvenimo sferas.

– Kaip jums sekėsi dirbti su dideliu kolektyvu – orkestru – pasibaigus karantinui?

– Puikiai jaučiausi, sugrįžęs prie „normalaus“ darbo su orkestru ir choru. Žinoma, pastate visi nešiojome kaukes, tačiau galėjome būti laisvi repeticijų metu. Manau, niekam nepatinka dėvėti kaukes, bet jei tik tai pagerins situaciją ir suteiks galimybę grįžti į darbą, koncertuoti, daugelis su džiaugsmu priims šią sąlygą.

Niekas nenori pakartotino karantino, ekonomikos blokavimo. Juk net ir po pirmojo karto daug bankrutavusių verslų ir organizacijų niekada nebegrįš ir nebeegzistuos.

– Kaip gimė jūsų projektas šiųmetiniame Zalcburgo festivalyje?

– Koncertinį repertuarą 100-osioms Zalcburgo festivalio metinėms 2020 metais pasiūliau pernai. Galvojant apie sukaktį, mane įkvėpė prisiminimas, kaip pasirinkti kūriniai buvo atliekami anksčiau. Norėjau kažko įspūdingo, tad pasirinkau grandiozinę atlikėjų sudėtį – su orkestru, choru, solistais.

Kai prasidėjo pandemija, supratau, kad šitokios sudėties koncertas iš programos bus išbrauktas pirmiausiai ir niekada nebus įgyvendintas. Taigi manęs laukė staigmena, kai valdyba nusprendė kitaip. Ji siekė atlikti šią programą būtet tokia sudėtimi ant scenos, tarsi pareikšdama, jog bet kokia muzika gali skambėti ir pandemijos diktuojamomis sąlygomis.

Manau, tai buvo drąsus žingsnis, ir viso festivalio suorganizavimas buvo didžiulis darbas. Juk dauguma kitų renginių buvo atšaukti ir dauguma vasarą planuotų operos pastatymų niekada neišvys dienos šviesos.Ateityje grįžti prie jų jau niekas neturės laiko, kadangi yra suplanuoti nauji projektai.

Buvo įvairiausių renginių, kuriuos man siūlė perkelti į rugsėjį, tačiau rugsėjį buvo numatyti kiti renginiai – rezervavau mėnesį naujai koncertų salei Bazelyje. Taigi, net jei šiųmetinis festivalis ne toks jaudinantis ar įspūdingas, vien jo surengimas – tai įvykis.

– Kaip apibūdintumėte savo santykį su Zalcburgo festivaliu?

– Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo 1996 metais, kai gavau laišką, kuriame manęs prašė atvykti dirbti festivalyje. Planavau atvykti 1997 metais, tačiau dvi ateinančias vasaras turėjau tiek daug darbų, kad festivalyje debiutavau tik 2000 metais.

Prisimenu, kad tai buvo sėkmingas pasirodymas ir mano santykių su „Mozarteum“ orkestru pradžia. Festivalio metu buvo svarstoma galimybė man tapti „Mozarteumo“ orkestro vadovu ir po kelių mėnesių pasirašėme sutartį.

Tačiau dirbti su orkestru negalėjau pradėti iki 2004 metų. Nuo tada galiausiai dvylikai metų tapau orkestro vadovu. Per šį ilgą laikotarpį man teko diriguoti daugelyje nepaprastai įvairių ir įdomių projektų – statant operas, rengiant koncertus, mišias.

Mano gyvenimas pasisuko dar viena nauja linkme, kai persikėliau į Madridą dirbti su šio miesto orkestru bei sudariau naują sutartį su Bazelio orkestru. Tai buvo vienas intensyviausių profesinių laikotarpių, kai kasmet buvo pristatomi nauji operos spektakliai ir sudaroma nauja koncertinė programa.

Net ir tuo metu palaikiau ryšius su „Mozarteum“ orkestru ir Zalcburgo festivaliu, dalyvaudamas bent keliuose projektuose per metus.

– Kokios šio festivalio akimirkos, įvykiai jus įkvepia?

– Mane įkvepia ilgametė Zalcburgo festivalio istorija. Per šimtą metų festivalis tapo didžiausiu klasikinės muzikos renginiu pasaulyje. Galbūt kas paprieštarautų, jog Didžiojoje Britanijoje vykstantis „Proms“ festivalis yra didesnis, bet jame skamba tik orkestrinės muzikos koncertai. Čia gi per kelis mėnesius įvyksta šimtai renginių – statomos operos, dramos spektakliai, rengiami simfoniniai ir kamerinės muzikos koncertai.

Net jei norėtume, negalėtume visų jų aplankyti. Festivalyje turėjome keletą nuostabių ir labai gražių projektų, kuriuos prisimenu su šiluma ir džiaugsmu. Buvo ir skandalingų pastatymų, kritikos. Šitokiame pasaulyje gyvename. Nepaisant nieko, aš be galo didžiuojuosi darbu, kurį įdėjome ir branginu su juo susijusius prisiminimus.

– Kaip visur suspėjate?

– Man pasisekė, kad turiu tiek darbo galimybių. Bazelio orkestras yra fantastiškas, mums puikiai sekasi, vis dar kuriame savo identitetą. Madrido operos teatras „Teatro Real“, kuriame dirbu, jau pelnė puikią tarptautinę reputaciją. 1996 metais buvo iš esmės pertvarkytas ir atstatytas teatro pastatas. Dėl to dabar tai vienas pažangiausių teatrų pasaulyje, o jame dirbantys žmonės yra nepaprastai motyvuoti.

Šiais metais Ispanijai stipriai smogė koronavirusas, tačiau liepos mėnesį teatras pastatė ir septyniskart parodė operos „Traviata“ spektaklį. Aišku, tai yra ekonominė katastrofa, nes parduodama tik 50 procentų bilietų, tačiau nepaisant nieko, didžiuojamės šiais operos spektakliais.

– Kokie yra jūsų ateities projektai?

– Sezono pradžioje su Bazelio orkestru atidarome naują salę, pavadintą „Basel Casino“. Ši graži salė ketverius metus buvo uždaryta restaurancijai, – darbai nepaprastai užsitęsė, kadangi buvo aptikta archeologinių vertybių.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.