Menininkas D.Žiūra vaikystės vasaras leisdavo Gustonių kaime. Jo gyventojai tapo ilgamečio projekto „Gustoniai“ dalyviais.
Darius kas treji metai nufilmuoja kiekvieno žmogaus, sutikusio dalyvauti projekte, vienos minutės trukmės portretą ir iš šių portretų sukuria filmą.
2018 metų vasarą šiame kaime jis surengė kultūros ir meno festivalį, kuriame buvo parodyti šeši filmai.
Galiausiai iš beveik 18 metų filmuotų kadrų D.Žiūra sukūrė dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“.
Jis atidarė neseniai vykusį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.
– Kaip diplomuotas tapytojas, meno daktaras tapo režisieriumi?
– Meno žanrai, mano manymu, neturi aiškių ribų.
Nežinau, kaip būtų susiklostę, jei būčiau baigęs režisūrą.
Kino pasaulio žmonės sakė, kad tai, ką man pavyko sukurti, yra labai įdomu, nes joks profesionalus režisierius taip nesielgtų su medžiaga.
Kai nesi baigęs specialių mokslų, tampi savotišku laisvamaniu ir gali atrasti daug dalykų, kurių kanonų varžomi žmonės sau gal ir neleistų.
– 2001 metų balandžio 1 dieną su filmavimo kamera nuvykote į Gustonius, kad įamžintumėte vietinius gyventojus. Kodėl eksperimentui pasirinkote šį kaimą?
– Man visada atrodė, kad netoli Latvijos sienos esantys Gustoniai yra kažkuo ypatinga vieta, kur net laikas teka kitaip, kur veikia kiti dėsniai.
Labai norėjau įamžinti vietinių gyventojų veidus, charakterius. Su jais visada jaučiau ryšį. Nemažai žmonių atsimena mane nuo mažens.
– Užsukęs į sodybas prašėte žmonių atsistoti ir minutę papozuoti. Nesvarbu, ką jie tuo metu veikdavo ir kaip atrodydavo.
– Prieš filmavimą jaudinausi, drebėjo rankos.
Man pačiam buvo keista vaikščioti per kiemus su tokiu pasiūlymu.
Natūralu, kad žmonėms, į kuriuos kreipiausi, buvo ne mažiau keista. Jiems buvo neįprasta, kad siūlau filmuotis tiesiog taip, kaip jie tuo metu atrodo, – nepasiruošę, nepasipuošę.
Tačiau, tikriausiai, nugalėjo smalsumas. Jie stebėjosi, jog kažkas su filmavimo kamera atsibeldė tokį kelią, kad įamžintų pasaulio krašte esantį kaimą.
– Atrodo, kad kai kuriuos žmones filmuodavote ką tik pažadintus iš miego, kai kuriuos užtikdavote lietuje, vieną – renkantį kolorado vabalus.
– Ne visada žmonės būdavo filmuojami ten, kur juos sutikdavau. Siūlydavau filmuotis ten, kur jie nori.
Kai kas norėdavo įsiamžinti prie kryžiaus, kai kas pasipuošęs.
Nėra paprasta žmogų nufilmuoti taip, kaip jis atrodo tą akimirką. 2000 metų pradžioje fotografavimosi tradicijos buvo visiškai kitokios – kaimo žmonės tais laikais fotografuodavosi retai, tik ypatingomis progomis. Tad džiaugiuosi, kad pavyko daugelį žmonių užfiksuoti natūraliai.
– Minutei baigiantis kai kurių herojų veiduose ima matytis įtampa. Kodėl filmuodavote būtent vieną minutę?
– Žmonėms sakydavau, kad jie gali sėdėti, stovėti, gali nežiūrėti į kamerą.
Yra užfiksuota, kaip žmogus dingsta iš kadro ir vėl atsiranda, užsirūko cigaretę, ima juoktis. Tai brangūs momentai, labai pagyvinantys filmą.
Minutė yra laiko atkarpa, į kurią siūlau kiekvienam pasižiūrėti kūrybiškai, improvizuoti ir elgtis taip, kaip norisi. Ne visus Gustonių gyventojus pavyko prikalbinti filmuotis.
Dažniau atsisakinėjo brandaus amžiaus žmonės, kai kurie tėvai neleido filmuoti savo vaikų.
– Kodėl šiuos žmones filmuodavote kas treji metai?
– Per trejus metus žmonių gyvenime įvyksta tam tikri pokyčiai, tačiau per tą laiką nenutrūksta filmuojamo ir filmuotojo ryšys.
Kai kūriau pirmą filmą, nemąsčiau apie šio projekto tęstinumą.
Filmas su veidais, įamžintais po minutę, buvo iš karto pastebėtas šiuolaikinio meno kontekste, sudalyvavo reikšmingose parodose.
Po trejų metų buvo įdomu pamatyti, kaip atrodo tie patys žmonės, tad nufilmavau kaimą dar kartą.
Buvau nustebęs, kad po trejų metų viskas atrodė kitaip.
Buvo kitoks oras, kitokios nuotaikos, o skaitmeninė kamera vietoje analoginės atrodė kaip naujausias pažangos šauksmas. Filmuotis sutiko daugiau žmonių.
Dar po trejų metų, 2007-aisiais, nufilmavau trečią juostą. Maniau, kad tai galbūt paskutinis kartas.
Vaizdo kamera tuo metu prarado išskirtinumą, sparčiai populiarėjo filmuojantys fotoaparatai ir mobilieji telefonai. Į kaimą vis labiau smelkėsi vartotojiška kultūra.
Man pačiam buvo neaišku, kaip šis projektas turėtų plėtotis toliau.
Pristatant visus tris filmus šiuolaikinio meno erdvėse kilo minčių, kad būtų įdomu juos vertinti ne kaip atskirus kūrinius, bet kaip vientisą meninį dokumentą, vaizduojantį laiką.
Supratau, kad būtent tęstinumas yra projekto jėga ir išskirtinumas. Tada tarsi įsijungė antras kvėpavimas.
– Kokių nuotykių patyrėte filmuodamas?
– Už kadro likusios istorijos nelabai papasakojamos.
Ką galima pasakyti apie vyrą, kuris stovi laukuose, lankstosi rinkdamas kolorado vabalus ir nesileidžia į kalbas apie filmavimą?
Įdomu tai, kad anksčiau jis labai noriai filmuodavosi.
Bet kaime teka povandeninės srovės. Sklando įvairios apkalbos, kartais – absurdiškos. Esą aš vietiniais gyventojais naudojuosi, iš filmavimo uždirbu krūvą pinigų. Kartais tos apkalbos suveikia.
Taigi aš prašiau to vyro laukuose minutę pabūti priešais kamerą, o jis tai atsiranda kadre, tai vėl dingsta. Man taip ir nepavyksta jo prikalbinti.
Tačiau nuostabiausia, kad šis nepavykęs bandymas filmuoti tapo viena iš kertinių dokumentinio filmo „Gustoniai Gustoniuose“ scenų, kurios metu žiūrovai leipsta iš juoko.
Jeigu viskas būtų vykę sklandžiai, ko gero, nebūtų dokumentinio filmo.
Yra tokia scena – aš einu per kaimą su neišjungta ir kadaruojančia ant peties filmavimo kamera, kuri viską chaotiškai fiksuoja.
Kai pirmą kartą išvydau šį broką, labai susinervinau.
Tačiau vėliau šis epizodas nuostabiai įsikomponavo į filmą.
Didžiausias paradoksas yra tai, kad dalykai, kurie mums atrodo nepasisekę ir dėl kurių dažnai graužiamės, po kurio laiko pasirodo patys vertingiausi.
– Kas sugalvojo kaime surengti festivalį?
– Žmonės pradėjo sakyti: „Tu čia mus filmuoji, bet nieko nerodai. Numirsiu ir nepamatysiu, todėl daugiau nesifilmuosiu.“
Iškilo klausimas, kaip tą projektą pristatyti. Juk neparodysi per televizorių šešių filmų, trunkančių septynias valandas.
Visi šeši projekto filmai pirmą kartą buvo parodyti Antverpeno šiuolaikinio meno muziejuje 2017 metų vasarą. Žiūrovai galėjo suvokti projekto mastą.
Vienu metu keliuose ekranuose buvo matomas tas pats veidas, filmuotas kas treji metai. Toks eksponavimo būdas prikaustė dėmesį.
Taip kilo mintis 2018 metų vasarą Gustoniuose surengti festivalį ir šešiuose ekranuose parodyti projektą.
Festivalį organizavome pievoje prie Mūšos upės.
Norėjome, kad žmonės jaustųsi laisvai ir smagiai – maudytųsi, vaišintųsi, bendrautų, žiūrėtų į save filmuose, stebėtų meninę programą.
Taip pat nutariau festivalį įamžinti profesionalia kino technika.
Pasitikėjau kino operatoriumi Eitvydu Doškumi ir garso režisieriumi Sigitu Motoru.
Džiaugiuosi, kad jiems pavyko susilieti su aplinka ir žmonės į filmavimą beveik nekreipė dėmesio. Festivalio metu atsiskleidė Gustonių gyventojų bendrystės jausmas. Žmonės puošė palapinę, susinešė maistą, virė koldūnus, šoko, dainavo.
Kaime netrūko konfliktų. Ne kartą esu esu girdėjęs: „Jei nufilmavai jį, aš nesifilmuosiu.“
Tačiau festivalio metu bent jau laikinai dingo visa įtampa, nesutarimai ir nekilo jokių konfliktų.
Kai peržiūrėjau nufilmuotą festivalio medžiagą, supratau, kad reikia rašyti paraišką kino filmui. Ir kad jis bus neliūdnas.
Filmo „Gustoniai Gustoniuose“ premjera įvyko Pasvalio krašto muziejuje gruodžio 6 dieną.
