Muzikos gurmanams įsiminė R.Petrauskaitės sukurti vaidmenys operose ir operetėse uostamiesčio bei kitų teatrų scenose: Dona Anna Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuane“, Violeta Giuseppe Verdi „Traviatoje“, Esmeralda Zigmaro Liepinio „Paryžiaus katedroje“, Indrė Eduardo Balsio „Kelionėje į Tilžę“, Euridikė Jacques’o Offenbacho „Orfėjas pragare“ ir daugybė kitų.
Griežtai savo darbą vertinanti ir tobulo garso siekianti solistė jau trejus metus pailsi prižiūrėdama bites.
Vištų ir triušių nenorėjo
„Viskas atsitiko labai paprastai. Mano senelis Alfonsas Vaitiekūnas, gyvenęs Kazokų kaime (Pakruojo r.), buvo bitininkas. Aš jo nepažinau – kai gimiau, jis jau buvo išėjęs. Jo bites prižiūrėjo močiutė, vėliau – mano mama.
Turime sodą. Su vyru svarstėme – ką čia auginti. Vištų, triušių nenorėjome, susigundėme įsigyti bičių.
Vyras norėjo pirkti vieną ar du avilius su bitėmis, o aš sakiau – imkim šešis“, – prisimena R.Petrauskaitė.
Po metų jie nusprendė, kad polistireno aviliai nelabai tinkami: reikia klasikinių – medinių, su dangčiu. Tokių, kokius kažkada turėjo senelis.
Dabar aviliai gaminami net su langeliais – galima stebėti, ką viduje veikia bitės.
Tai didelis malonumas į svečius užsukantiems bičiuliams. Bet ilgai prie avilių užsibūti negalima, bitėms tai nelabai patinka – jos turi ramiai gyventi ir darbuotis.
Rudenį – išskirtinis dėmesys
Prižiūrėti bites R.Petrauskaitę mokė šeimos bičiulis, dainininkei teko perskaityti nemažai specialiosios literatūros.
R.Petrauskaitė apgailestauja, kad nepavyko išsaugoti kažkada vaikystėje pas močiutę nuolat vartytos senos storos knygos apie bitininkystę.
„Aš dar tik pradžiamokslė – bites auginame vos trečią sezoną, – pasakojo R.Petrauskaitė. – Pradžioje buvo ir virpulio, ir baimės, kad bitė neįgeltų.
Reikėjo priprasti prie jų skleidžiamų garsų, pažinti bičių gyvenimo būdą, išmokti suprasti jų kalbą.
Dabar jau žinau: jei bitė įgėlė – tai tavo klaida. Bendraujant su jomis reikia viską apgalvoti, viską daryti švelniai, neskubant, jų neerzinti, neprispausti.
Išskirtinio dėmesio reikia rudenį, nes tuomet bitės saugo savo suneštą medų ir ginasi labiau.
Kol kas į jų pasaulį teįkėliau savo mažąjį pirštelį, šiek tiek apsipratau, susitvarkiau su baimėmis. Atidariusi avilį pamirštu viską pasaulyje – tarsi atsiduriu kitoje erdvėje. Mane tai ir domina, ir ramina.“
Sugavo kelis spiečius
Bitininkė sakė pastebėjusi, kad žmonės baiminasi ne tik bičių įgėlimo, bet ir dūzgimo.
Solistė jau atskiria bičių skleidžiamus garsus ir aiškino, kad garsiausiai ir stipriausiai zyzia tranai – jie negelia, bet gindami savo lizdą sukelia didžiausią sumaištį.
„Bitės dauginasi spiečiais, – aiškino R.Petrauskaitė. – Jau žinau: jei motinėlės cypsi ir kvaksi, vadinasi, jau subūrė savo komandą – atpažįstu tą jų vadinamąjį dainavimą.
Tuomet reikia būti atidžiam, kad spiečius nepabėgtų.
Man jau teko kelis spiečius sugauti. Jie buvo netoliese – pora savame sode, vienas – netoli už tvoros.“
Šalia sodus turintys žmonės gal ir prisibijo bičių, bet nesipiktina, nes bitės ne tik renka nektarą iš visokių augalų, bet ir gausina derlių. Kaimynai taip pat skanauja medaus iš R.Petrauskaitės avilių.
Į bitininkystę nėrusi solistė mano, kad šie metai buvo keisti ne tik žmonėms, bet ir bitėms – jos sunešė mažiau medaus. Gali būti, kad tai lėmė šaltas pavasaris.
Pernai iš trijų avilių ji su vyru išsuko apie šimtą kilogramų medaus, o šiemet tiek pat gavo tik iš keturių avilių.
Pasak R.Petrauskaitės, šeima visus metus valgo savo medų, juo vaišina artimuosius ir draugus. Šie tvirtina, kad medus labai skanus ir kvapus – kaip pas močiutę kaime.
Sklinda malonus kvapas
Kol kas į bites investuoti pinigai neatsipirko, bet bičių mylėtojams – ne tai svarbiausia.
Daugybę vaidmenų scenoje sukūrusi solistė pastebėjo, kad ramiais vasaros vakarais nuo bičių avilių sklinda labai malonus kvapas – kartais jį gali jausti net už penkiasdešimties metrų.
Kiti bičių produktai taip pat labai kvepia, o tai suteikia gerų emocijų.
R.Petrauskaitės po rudens darbų jau paliko bites ramybėje iki pavasario.
Rudeniop reikia išvalyti avilių dugnus, gydyti bites nuo erkių, pridėti maisto (cukraus sirupo) žiemai.
„Bičių įgėlimams nesu labai alergiška. Man darosi liūdna, kai bitė įgelia – įgėlusi ji miršta. Miršta ir peržiemojusios, užauginusios naują kartą bitės. Paslaptingas, įdomus jų gyvenimas“, – kalbėjo R.Petrauskaitė.
Ji yra skaičiusi, kad Australijos mokslininkai bičių nuoduose aptiko medžiagų, galinčių apsaugoti nuo vėžio.
