Prakeiktuoju poetu pramintas sūnus palaidūnas Ki-duk Kimas namo nesugrįžo

„Aš jau pergyvenau pavasarį, vasarą ir, ko gero, rudenį. Gyvenimas krypsta į žiemą“, – dar 2003 metais sakė Pietų Korėjos kino režisierius Ki-duk Kimas. Vėl pavasaris bus jau kitame pasaulyje – režisierius mirė nuo koronaviruso komplikacijų vienoje Rygos ligoninių gruodžio 12-ąją, likus 9 dienoms iki 60-ojo gimtadienio.

Ki-duk Kimas mirė nuo koronaviruso komplikacijų vienoje Rygos ligoninių.
Ki-duk Kimas mirė nuo koronaviruso komplikacijų vienoje Rygos ligoninių.
Ki-duk Kimas mirė nuo koronaviruso komplikacijų vienoje Rygos ligoninių.
Ki-duk Kimas mirė nuo koronaviruso komplikacijų vienoje Rygos ligoninių.
Ki-duk Kimas mirė nuo koronaviruso komplikacijų vienoje Rygos ligoninių.
Ki-duk Kimas mirė nuo koronaviruso komplikacijų vienoje Rygos ligoninių.
Ki-duk Kimas mirė nuo koronaviruso komplikacijų vienoje Rygos ligoninių.
Ki-duk Kimas mirė nuo koronaviruso komplikacijų vienoje Rygos ligoninių.
„Sala“.<br>Kadras iš filmo.
„Sala“.<br>Kadras iš filmo.
„Tušti namai“.<br>Kadras iš filmo.
„Tušti namai“.<br>Kadras iš filmo.
„Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“.<br>Kadras iš filmo.
„Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“.<br>Kadras iš filmo.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Dec 19, 2020, 3:40 PM, atnaujinta Dec 19, 2020, 3:40 PM

Kanų, Venecijos ir Berlyno kino festivalių laureatas režisierius Kiduk Kimas į Latviją atvyko lapkričio 20 d., o nuo gruodžio 5 d. su juo nebuvo galima susisiekti. Po savaitės pasirodė informacija, kad visame pasaulyje žinomas režisierius mirė nuo COVID-19 komplikacijų.

Į Latviją režisierius atvyko per Estiją iš Sankt Peterburgo. Remiantis neoficialiais duomenimis, jis ketino Jūrmaloje įsigyti namą ir gauti leidimą gyventi šalyje.

Ki-duk Kimas, pamėgtas ir Lietuvos žiūrovų, – vienas garsiausių ir tituluočiausių Pietų Korėjos autorių. Amžių sandūroje jis tapo radikalaus autorinio kino ir azijietiško ekstrymo, tokio populiaraus Vakaruose, įsikūnijimu.

Per pastarąjį ketvirtį amžiaus režisierius sukūrė 24 ilgametražius filmus, iš kurių ne mažiau kaip pusė tapo tikrais įvykiais ir gavo festivalių prizus.

Venecijos kino festivalyje 2000-aisiais garsiausiu filmu tapo „Sala“. Jį pristatė tuomet iš esmės nežinomas Pietų Korėjos režisierius.

Seanso viduryje pasigirdo šūksnis, iš salės išnešė nualpusią jauną moterį: ji neištvėrė scenos, kurioje vienas herojų praryja žvejybinį kabliuką ir, krenkšdamas krauju, tiesiog vynioja žarnas ant spiningo.

Kartu filme yra ir humoro. Žvejys, sėdėdamas ant plausto, atlieka gamtinius reikalus ir sykiu pliurpia mobiliuoju telefonu. Staiga į delikačiausias vyriškas vietas iš vandens įsminga yla.

Tai jaunos moters, kuri dieną vežioja darbininkams valgį, o naktį prekiauja savo kūnu, išdaiga; ji – moteris-žuvis – nekenčia vyrų ir vieną po kito varo juos į kapus. Šitaip įsižiebė Ki duk-Kimo žvaigždė, taip buvo paskelbta jo pagrindinė simbolinė tema, kurią pats apibūdino kaip „puikųjį žiaurumą“. Nors Ki-duk Kimas žiaurumą smerkė, sykiu laikė jį neišvengiama gyvenimo dalimi ir padarė neatskiriamu savo estetikos elementu.

Dabar Pietų Korėjos kinas pasaulyje madingas ir pelno „Oskarus“. Bet šioje nacionalinėje kino industrijoje Ki-duk Kimas – atskiras fenomenas.

Jis gimė kalnų kaime, buvo sunkus paauglys, galėjo per peštynes varžovui sulaužyti ranką ir sykiu nustebinti suaugusiuosius kokiu nors savo darbo elektroniniu įtaisu.

Penkerius metus Ki-duk Kimas tarnavo jūrų pėstininkų pajėgose, vos netapo dvasininku aklųjų bažnyčioje, vėliau be skatiko kišenėje patraukė į Paryžių mokytis tapybos. Šnekama, kad ten pamatė pirmąjį savo gyvenime filmą ir prisiekė korėjietišką kiną paversti geriausiu pasaulyje.

Pirmąjį filmą, pavadintą „Krokodilu“, Ki-duk Kimas sukūrė 1996-aisiais, kai jam jau buvo sukakę 35 metai. O vėliau, visą pirmąjį XX a. dešimtmetį jis visus stebino darbo tempais, spėdamas sukurti po naują filmą kiekvienam festivaliui – Kanų, Venecijos, Berlyno, Karlovi Varų ar Maskvos – ir beveik visur gaudavo prizus. Du, o kartais ir trys filmai per metus – jam buvo norma.

Tačiau tėvynėje Ki-duk Kimas buvo laikomas marginalu, nes nesimokė kino mokyklose ir niekino vietos kinematografinę valdžią. Vadino save partizanu, konfliktavo su kino kritikais ir kentė feminisčių, priklijavusių jam psichopato ir sadisto etiketę, atakas.

Vėliau į kampaniją prieš jį įsitraukė kai kurios aktorės, prasidėjo teismo procesai; mažai ką iš kaltinimų pavyko įrodyti, bet kūrėjo reputacija tėvynėje buvo sugadinta.

Pasaulis Ki-duk Kimo filmuose pamišęs, žmonės, bent jau vyrai, nuodėmingi, o, pavyzdžiui, gėrio ir tyrumo atstovėmis dar vieną skandalą sukėlusiame filme „Samarietė“ tapo mažametės prostitutės.

Režisierius rėmėsi grynai nacionalinėmis Korėjos problemomis (vaikų prostitucija – viena akivaizdžiausių), sykiu jas pateikdamas kaip žmonijos istorijos dalį.

Bet buvo ir kitoks Ki-duk Kimas – poetinių, humanistinių ir labai gražių filmų „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ ir „Tušti namai“ – autorius.

Pirmąjį Korėja pasiūlė „Oskarui“, o Lietuvoje jis tapo sinefilų numylėtiniu. Filmo herojai – vienuolis ir berniukas, jo auklėtinis, kuris virsta vyru, o vėliau gyvenimo išminties kupinu senoliu.

Keturiasdešimtmetis Ki-duk Kimas pats suvaidino herojų gyvenimo saulėlydyje ir pats tempė į kalną akmenį su Budos statula.

O „Tuščių namų“ herojus įsilaužia į svetimus butus, kurių šeimininkų laikinai nėra. Viename tokių butų jis randa užguitą jauną moterį, pasiryžusią su juo eiti nors į pasaulio kraštą. Tačiau pasaulio kraštas pasirodo esąs toliau, negu galėjo įsivaizduoti herojė: paskutinio filmo trečdalio veiksmas iš esmės vyksta dvasių pasaulyje.

Režisieriaus Ki-duk Kimo filmai – šiuolaikiniai mitai. Visada yra pora – vyras ir moteris, susieti lemtingu, mistiniu ryšiu.

Visuomet yra gundymas ir atpirkimas. Yra ir žmogiškąją tragikomediją stebintis Dievas. Jis gali įgauti bet kokį pavidalą – pavyzdžiui, kalėjimo viršininko, su vujaristo pasimėgavimu stebinčio per monitorių kalėjimo romaną.

Gana ilgai Ki-duk Kimas buvo įpratęs vilkėti džinsus, juodus marškinėlius ir kepę – ši uniforma suteikdavo jam paauglišką įvaizdį. O vėliau, pražilęs, užsiauginęs ilgus plaukus, džinsus ir kepę iškeitęs į tamsų chalatą, pasirodė Kanuose su filmu „Arirang“.

Juo režisierius bandė atsikratyti streso, kurį sukėlė incidentas su aktore, vos nežuvusia per filmavimą.

„Seksualinis teroristas“, kaip pavadino Ki-duk Kimą britų kritikas ir kuratorius Tony Rainsas, ilgam nutilo ir, įžeistas nesupratimo, nutolo nuo kino pasaulio ir pasaulio apskritai.

Bet nepamiršo prigriebti kino kameros. „Arirang“ režisierius filmavo savo atsiskyrėlišką gyvenimą palapinėje: ant lentynos stovi daugybė prizų, šalia – katė, geležinė krosnelė, butelis ir tekinimo staklės. Jis tekina detales, surenka kavavirę ir pistoletą: labai reikalingus buityje daiktus.

Pistoletas pravers pačioje pabaigoje, kad simboliškai būtų susidorota su įžeidėjais, o butelis bus panaudotas iškart.

Girtos herojaus akys, purvini kulnai ir tūžmingai šaiži daina: mažai kas ryžtųsi save taip parodyti. Ki-duk Kimas nepabijojo ir buvo apdovanotas konkurso „Ypatingas žvilgsnis“ prizu.

Dar po metų, 2012-aisiais, jis laimėjo Auksinį liūtą Venecijoje už filmą „Pieta“ – niūrų pasakojimą apie moralę.

„Pietoje“ pasakojama apie žiaurų skolų išlupinėtoją, šmižinėjantį po Seulo rajono dirbtuves, kurios bankrutuoja užleisdamos vietą dangoraižiams. Iškrypusio veikėjo gyvenime atsiranda paslaptinga moteris, kuri sakosi esanti jo motina.

Filmo herojus mėgina keistis, bet žiūrovai priversti abejoti, ar toks žmogus gali išsigelbėti.

Režisierius sakė savo filmu norėjęs pasmerkti „ekstremalų kapitalizmą“ ir pridūrė, kad jame trečias pagrindinis veikėjas yra pinigai.

Vėliau Ki-duk Kimą vėl ištiko krizė ir paskutinę jos stadiją režisierius išgyveno buvusios SSRS teritorijose – Kazachstane, Kirgizijoje: ten filmavo, ten ieškojo galimybių įgyvendinti naujus projektus.

Paskutinis režisieriaus gyvenimo maršrutas nunešė į Latviją, kur jis tikėjosi rasti prieglobstį. Pasirodė – per vėlai.

Parengė Eleonora Bačytė

 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.