Nuo pirmadienio Lietuva, kaip ir kitos šalys, švenčia Tarptautinę kurčiųjų savaitę. Kiekviena jos diena skirta vis kitai kurtiesiems svarbiai temai, šeštadienis – kultūros ir meno diena. Ta proga Vilniaus kurčiųjų jaunimo organizacija pristato Larisos Voroneckajos vizualinio vernakulo technika atliktą kūrinį „Judėjimas“.
Vizualinis vernakulas (angl. visual vernacular) yra unikali, tik gestakalbiams būdinga meno forma. Tai teatralizuota, kinematografiška kūnu pasakojama istorija, jungianti pantomimos, poezijos, folkloro elementus, pasižyminti judesių išraiškingumu ir naudojamų gestų ikoniškumu. Ikoniški gestai yra svarbiausias šios meno formos bruožas: čia naudojami paties pasakotojo sukurti gestai-naujadarai, jų nerasite gestų kalbų žodynuose, nepamatysite kasdienybėje, tai gestai siekiantys universalumo, tad lengviau suprantami net nemokančiam gestų kalbos.
Nenuostabu, kad tokia asmeniška raiškos forma iškelia ir jautrias temas, tabu, individualų pasakotojo stilių. Kinematografiškumas, kitas vizualiniam vernakului būdingas bruožas: planai, perspektyvos keičiasi labai greitai, ta pati istorija gali būti papasakota iš skirtingų pozicijų. Girdinčiuosius ši technika stebina kūno galimybėmis: tas pats kūnas gali tapti ir veiksmo scena, ir visais įmanomais personažais; istoriją papasakoti iš skirtingų pozicijų; vaizduojamą personažą nuo aplinkos, to kas vyksta jo kūne ar sąmonėje kartais skiria kelios sekundės.
Manoma, kad šia ne žodine technika atlikti kūriniai nepasiduoda vertimui. Vertimo ir neišgirsite – Larisos Voroneckajos vizualinio vernakulo kūrinį „Judėjimas“ lydintis tekstas yra meninė Gretos Bumblauskaitės kūrinio interpretacija. Girdimas tekstas padės suprasti vizualinio vernakulo autorės istoriją iš vienos pozicijos, tačiau kviečiame neatitraukti akių nuo ekrano, galbūt jums pavyks įžvelgti daugiau.
Projekto iniciatorė Dovilė Baliukevičienė:
„Smagu daryti tai, kas artima širdžiai. Esu labai dėkinga prekybos tinklui MAXIMA, kuris parėmė projektą visa jam reikalinga suma.
Gera jausti tvirtą palaikymą: MAXIMA iškart suprato projekto esmę ir tą pačią dieną patvirtino, kad parems projektą. Džiaugiuosi ir jauna, bet profesionalia komanda, dirbusia kartu. Ypatingai noriu padėkoti Gretai Bumblauskaitei, kuriai teko tikriausiai sunkiausias darbas atrasti žodžius, kurie palydės vizualų Larisos pasakojimą, Inesai Marcinkevičiūtei už savanorišką prisijungimą prie komandos ir tas režisūrines dovanas, kurias ji atnešė, ir Laurynui Lukoševičiui už jau ne pirmą video kartu.
Nepaisant visų iššūkių, su kuriais susidūrėme ieškodami būdų, kaip šį neįprastą istorijų pasakojimo meną pristatyti girdintiesiems, iki šiol tikiu, kad būtent vizualinis vernakulas gali būti tas du kultūrinius krantus jungiantis tiltelis, ant kurio gali susitikti kurtieji ir girdintieji ir bent iš dalies vienas kitą suprasti“.
