„Kiekviena šalis turi savo ryškiausią kompozitorių. B.Kutavičius neabejotinai buvo vienas ryškiausių Lietuvos kūrėjų. Jo oratorijos turbūt išliks tam tikras mūsų kultūros ženklas – kaip ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninės poemos“, – kalbėjo Lietuvos kompozitorių sąjungos vadovas Mykolas Natalevičius.
Senovė ir modernumas
B.Kutavičiaus, kuris mirė eidamas 90 metus, kūryba darė sukrečiamą poveikį amžininkams savo vizualumu, teatriškumu, ritualo magija, taupiai perteikta, koncentruota mintimi. „Kasinėdamas“ pagoniškuosius baltų muzikos plotus jis prabildavo į dabarties žmones gaivia, nenudėvėta kalba.
„B.Kutavičiaus, jo oratorijų, dėka mes tarsi einame senaisiais pėdsakais į gilumines lietuvių tautinės egzistencijos vietas, kurių gyvastį atgaiviname šiuolaikinio žmogaus sąmonėje“, – teigė jo kūrybos tyrinėtoja Inga Jasinskaitė-Jankauskienė.
Jungdamas archaiką su modernumu kompozitorius suformavo naują lietuviško skambesio sampratą.
„Jei reikėtų pasaulio antologijoje pateikti po būdingą kiekvienos tautos profesinės muzikos pavyzdį, Lietuvai galėtų atstovauti B.Kutavičius“, – mano muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė.
Prakalbindavo padargus
Pats kompozitorius „Lietuvos rytui“ yra prisipažinęs, kad praeitis jam – didžiausia paslaptis. „Nežinau, ką paaukočiau už vieną Vytauto laikų dieną“, – atviravo B.Kutavičius.
Savo sodyboje kaime prie Merkinės kūrėjas buvo įsirengęs mažą muziejų, kuriame kaupė senovinius buities rakandu, praversdavusius ir jo partitūroms. Kai kuriuos pats surasdavo, kai ką kaimiečiai padovanodavo. Būdavo, atvažiuoja šeimininkas į sodybą – randa dovanas, prie durų padėtas.
„Turiu šukas linams, kurios skamba mano „Magiškajame sanskrito rate“, linų minyklę, daug kitų rykų“, – yra pasakojęs kompozitorius.
Visą spalvingą tokių keistų instrumentų arsenalą B.Kutavičiaus kūrybos koncertuose yra išbandę Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų gimnazijos choro „Aidija“ dainininkai, šio kompozitoriaus kūrybos nuolatiniai palydovai.
Tapo savas ir svetur
Atrodytų, paradoksalu, kad lietuviško skambesio B.Kutavičiaus kūrinių noriai imasi ir užsienio atlikėjai.
Kompozitorius tikėjo, kad jo idėjas užsieniečiai kartais suprasdavo net geriau už tautiečius.
„Oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos“ rašiau kaip vietinės reikšmės kūrinį, o dabar negaliu atsistebėti – man reikėtų ilgai vardyti, kur ši oratorija skambėjo, atliekama ne lietuvių.
Savo versijas turi ir anglai, ir estai, lenkai, čekai. Paryžiuje oratoriją lietuviškai dainavo juodaodžiai.
Kai kūrinys skleidžia jėgą, matyt, ji juntama visur“, – „Lietuvos rytui“ yra kalbėjęs B.Kutavičius.
„Tai – garsų pasaulis, atspindintis visus geriausius ir polemiškiausius aspektus vadinamojo minimalistų sąjūdžio, kuris praėjusio amžiaus antroje pusėje žavėjo ir siutino muzikus, džiugino ir stulbino publiką“, – apie „Paskutines pagonių apeigas“ rašė amerikiečių leidinys „Classics Today“.
Suomių išleistas šios oratorijos įrašas buvo bene pirmasis Lietuvos kompozitoriaus autorinis diskas, sulaukęs plataus tarptautinio atgarsio.
Vėliau oratorija buvo įamžinta dar ne kartą, tapo tikru lietuvių muzikos diskografijos perlu.
Kūrė ir miegodamas
B.Kutavičius yra prisipažinęs, kad kurti jam geriausiai sekdavosi miegant, kai idėjos kyla pasąmonėje.
„Svarbiausia viską sudėlioti mintyse. Man geriausiai mąstosi judant.
Per dieną suvaikštau maždaug dešimt kilometrų – apeinu visą Antakalnį mąstydamas apie kūrinio formą. Tai pagrindinis etapas“, – aiškino kompozitorius.
Matyt, dar ne viena mokslininkų ir muzikos mėgėjų karta bandys įminti jo genialių kompozicijų paslaptis.
B.Kutavičius žavėjo ir stebino savo bendražygius bei talento gerbėjus ne tik kūryba, bet ir begaliniu kuklumu.
„Niekada nesupratau, kodėl gabūs žmonės giriasi.
Ne jų nuopelnas, kad yra galbūt pralaidesni, atviresni idėjoms už kitus. Kūryba – tai gamtos dovana“, – yra sakęs kompozitorius.
Kompozitoriaus gyvenimo datos ir faktai
B.Kutavičius gimė 1932 metais Molainiuose, dabartiniame Panevėžio rajone. Jis baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1975–2000 m. dėstė kompoziciją M.K.Čiurlionio menų mokykloje, 1984–2000 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Kompozitoriaus muzika skambėjo daugybėje festivalių Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų – „Varšuvos rudenyje“, Hadersfildo ir Spitalfildso (Didžioji Britanija), Strasbūro (Prancūzija), „Mare Balticum“ (Suomija), „De Suite Muziekweek“ (Nyderlandai), Odensės „Music Harvest“ (Danija), „MaerzMusik“ (Vokietija), „Icebreaker II: Baltic Voices“ (JAV), šiuolaikinės muzikos festivaliuose, ISCM Pasaulio muzikos dienose Vilniuje.
Kūrėjas buvo pramintas pagoniškojo avangardizmo atstovu. Jo kūryba išeina toli už grynosios muzikos ribų, apima platų kultūrinį kontekstą atidengdama amžių glūdumoje skendinčius tautų istorijos ir priešistorės klodus, materializuodama grynuosius mitinės ir religinės sąmonės archetipus. Visa tai jis perteikia šiuolaikinės kūrybos priemonėmis. 1987 m.
B.Kutavičius apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1995 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
1996 m. gavo festivalio „Probaltica“ (Lenkija) prizą už kūrybinius laimėjimus, 1999 metais – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordiną bei Karininkų kryžiaus ordiną už nuopelnus Lenkijos Respublikai.
2003 m. kūrėjui įteiktas ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ ir Tarptautinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) prizas už kūrybą, 2004-aisiais – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) „Metų autoriaus“ apdovanojimas.
Įvairių žanrų ir sudėčių B.Kutavičius kūriniai (nuo sceninių iki kamerinių) pelnė šešis apdovanojimus periodiniuose Lietuvos kompozitorių sąjungos metų kūrinių rinkimuose. Apie kompozitoriaus kūrybą išleistos keturios knygos, ji įamžinta aštuoniose autorinėse kompaktinėse plokštelėse.
B.Kutavičiaus palikimas sunkiai paklūsta klasifikavimui, nes kūriniai balansuoja ties kelių žanrų riba. Tarp ryškiausių paminėtinos 5 oratorijos: „Panteistinė“ (1970 m.), „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978 m.), „Iš jotvingių akmens“ (1983 m.), „Pasaulio medis“ (1986 m.), „Magiškasis sanskrito ratas“ (1990 m.), dideli vokaliniai orkestriniai ciklai „Jeruzalės vartai“ ir „Metai“, „Epitafija praeinančiam laikui“ chorui ir orkestrui (1998 m.), kantata „Du paukščiai girių ūksmėj“, „Mažasis spektaklis“ (1975 m.), operos „Lokys“ (2000 m.) ir „Kaulo senis ant geležinio kalno“ (1976 m.), opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“.
Apie B.Kutavičiaus kūrybą išleistos keturios knygos, ji įamžinta aštuoniose autorinėse kompaktinėse plokštelėse.
Atsisveikinimas su kompozitoriumi vyks Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12) spalio 1 d. (penktadienį) nuo 12 iki 21 val. ir spalio 2 d. (šeštadienį) nuo 9 val. Šeštadienį 11 val. vyks šv. Mišios Šv. Jonų bažnyčioje. Urna išnešama 12 val. Laidotuvės vyks artimųjų rate.
