Senjoro nueitas kelias – nuo griežimo karvidėje iki vadovavimo chorams ir mokykloms

Spalio 15 dieną 90-metį švenčia muzikas, pedagogas, kompozitorius Aloyzas Meškauskas, visą gyvenimą dalijęsis kūrybos polėkiu ir muzikavimo aistra su jaunąja karta, muzikos mėgėjų kolektyvais, tikinčiaisiais.

 A.Meškauskas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 A.Meškauskas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 A.Meškauskas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 A.Meškauskas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Su žmona Birute po anūkės koncerto Rietave.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Su žmona Birute po anūkės koncerto Rietave.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 A.Meškauskas per religinę šventę.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 A.Meškauskas per religinę šventę.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 1947 metų dainų sąsiuviniai.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 1947 metų dainų sąsiuviniai.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Oct 15, 2021, 2:52 PM

Jis sukūrė nemažai dainų vaikams, taip pat aranžavo kūrinių akordeonų orkestrui, kaimo kapeloms, yra sukūręs ir religinės muzikos, išleidęs kantičkų giesmių albumų. Viena pirmųjų A.Meškausko knygelių (iki šiol išleistos šešios) buvo muzikinis rinkinėlis „Skudučiai mokyklose“, pagal kurį mokiniai grojo skudučiais mokyklose per muzikos pamokas apie 20 metų.

1981-aisiais tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje A.Meškausko kolegos – R.Kaveckas, A.Lopas, L.Abarius, gabiausi studentai – gyvai atliko jo vaikišką operą „Grybų karas“ pagal J.Marcinkevičiaus eiles. Įdomu, kad šiai 4 veiksmų operai J.Marcikevičiaus eilių pakako tik 1,5 veiksmui, tad tolesnį libretą plėtojo literatai Jokūbas Alminas, Džiugas Sragauskas, Anastazija Vaitkienė.

Kūrėjas ir savo 90-mečio proga išleido solidų dainų rinkinį „Dainuokit, sesės ir broliai“. Į jį sudėjo dainas iš mokyklinių „Prisiminimų sąsiuvinių“, rašytų 1945–1947 metais, kuriuose Aloyzo klasės draugai kartu su prisiminimu paliko po žinomą dainą.

Savo gamybos smuiku griežė karvidėje

„Kai vaikystėje piemenėlis buvau, nė minties neturėjau, kad galiu būti muzikas. Prisimenu, besimokydamas Rietavo progimnazijos 8 klasėje pagalvojau, kaip norėčiau groti kokiu instrumentu ir diriguoti, kaip mūsų mokytojas Liudas Gedgaudas diriguodavo. Choro metu prasitariau apie savo svajonę. Viena choristė Vasiliauskaitė pasakė: „Žmogus ko nori, ko siekia, vis tiek pasiekia.“ Ir štai prabėgo tiek metų, tapau pats muziku, pedagogu, kompozitoriumi, vargonininku, o vaikai ir anūkai nužengė tuo keliu žymiai toliau. Nuostabu,“– džiaugėsi 90-erių sulaukęs senjoras.

A. Meškauskas gimė vidutinio ūkininko šeimoje, kurioje buvo septyni vaikai. Motina buvo bemokslė, o tėvas baigęs tris skyrius. Tėvas Adomas Meškauskas daug kuo domėjosi, viską pats pasidarydavo: arkliams plėskus siūdavo, cinuodavo sau ir kaimynams kiaurus indus, siuvo ir taisė batus, gamindavo medžio ir metalo dirbinius; daug skaitė, mokėsi kalbų, susirašinėjo su australais esperanto kalba.

Užsukus vokiečiams ar rusams, bendraudavo jų kalbomis, kaimo vaikus bei jaunimą mokė užsienio kalbų, paruošdavo juos eksternu laikyti vidurinės mokyklos egzaminus. Adomas Meškauskas ir savo vaikus mokė vokiečių, esperanto, rusų, parncūzų kalbų bei dainų tomis kalbomis. Šeimoje nebuvo jokio muzikos instrumento, tačiau visi turėjo gerą klausą, ir dainos namuose skambėdavo kas vakarą.

Motina Juzefa Meškauskienė buvo labai gera tiek savo vaikams, tiek ir aplinkiniams. Tėvo pareigos supratimas ir motinos meilė, gerumas, tikėjimas giliai įaugo vaikuose, ir šie stengėsi vėliau tai perduoti kitiems.

„Nuo mažens dainavau mokyklos chore bei bažnyčios choruose, ir tai man teikė didelį malonumą. Nors nebuvau iš arti matęs smuiko, jį susikaliau pats iš lentelių. Kambaryje juo man niekas neleido groti, tad grieždavau karvidėje, ir karvės visai nepyko“, – dalijosi prisiminimais Aloyzas Meškauskas.

Įkūrė muzikos mokyklą Kretingoje

1949 metais, po Rietavo progimnazijoje baigtų aštuonių klasių, brolio Rufo pasiūlymu, jis įstojo į Klaipėdos muzikos mokyklą mokytis solinio dainavimo ir kartu į mokytojų seminariją. Mama vien muzikos mokytis neleido, esą „visi muzikantai yra mergininkai ir girtuokliai“. Taip tuo metu muzikantus vertino kaimo gyventojai. Niekas nenorėjo, kad jų vaikai eitų blogu keliu.

Metus pasimokęs, Aloyzas buvo pašauktas atlikti karo prievolės sovietinėje armijoje Gruzijoje. Ten greta tarnybos jūrų aviacijoje grojo kariniame rusų liaudies instrumentų orkestre pirmąja dombra, dainavo chore, vadovavo karių chorui. Grįžęs iš kariuomenės, 1955-1958 metais tęsė mokslus Klaipėdos muzikos mokykloje, bet jau nebe solionio dainavimo, bet chorvedybos skyriuje. Tuo pačiu metu A. Meškauskas vadovavo įvairiems klaipėdiškių meno kolektyvams. Vėliau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje neakivaizdžiai studijavo choro dirigavimo specialybę. Maždaug tuo pačiu metu vadovavo ir Kretingalės septynmetės mokyklos vaikų chorui bei skudučių ansambliui.

1958 metų rudenį Kultūros ministerija patikėjo A. Meškauskui atidaryti Kretingos muzikos mokyklą. Naujasis direktorius, lydimas Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos mokyklos direktoriaus, atvyko pas Kretingos rajono kultūros skyriaus vedėją Movšą Milerį ir prisistatė. Čia gavo nurodymus, ką ir kaip daryti. Mokyklai buvo skirtas raudonų plytų dviaukštis namas Kretingoje, Kęstučio gatvėje: vienas kambarys – mokytojams ir trys klasėms. Kartais vienoje patalpoje tekdavo dirbti ir keliems mokytojams: viename kampe grodavo akordeonu, o kitame – smuiku.

Iš pradžių mokykloje nebuvo jokio baldo. Pirmieji stojamieji egzaminai vyko lauke. „Pianiną išpakavom, ant jo dėžės atsisėdę muzikantai grojo. Visi kiti stovėjo. Baldus veždavomės iš Vilniaus“, – prisiminė Kretingos muzikos mokyklos įkūrėjas ir pirmasis direktorius Aloyzas Meškauskas. Jis pats kartą parsigabeno traukiniu, persimetes per pečius, tris akordeonus.

Mokytojauti A. Meškauskas pasikvietė buvusius bendramokslius. Kretingos muzikos mokyklai jis vadovavo porą metų, bet būtent čia jis pajuto pirmąjį didelį gyvenimo džiaugsmą, čia prasidėjo jo kūrybinis kelias. Kretingoje gimė pirmoji A.Meškausko daina, tebeskambanti Lietuvoje ir dabar – „Širdies ilgesys“, kuriai tekstą sukūrė pirmoji Aloyzo žmona Emilija Meškauskienė, jauna mirusi nuo vėžio. Gyvendamas Kretingoje A. Meškauskas dirbo ir „Laisvės“ fabriko, ir kaimo kultūros namų chorų vadovu.

1960–1969 m. jis mokytojavo ir vadovavo mėgėjų kolektyvams Telšiuose, vėliau – Plungėje. Muzikas buvo Telšių ir Plungės rajonų dainų švenčių dirigentas, 1977 m. – respublikinės moksleivių dainų šventės konsultantas, Respublikinio muzikos mokytojų mišriojo choro chormeisteris; parašė straipsnių vietinėje spaudoje, aranžavo kūrinių skudučiams, sukūrė dainų ir instrumentinių pjesių.

Atgaivino kantičkų giedojimą

Išėjęs į užtarnautą poilsį, A.Meškauskas ėmė vargonuoti, kurti religinę muziką, apie 2000-uosius tapo Vėžaičių (Klaipėdos raj.) bažnyčios vargonininku. Kadangi čia prieš „Kalvarijos kalnus“ būdavo giedamos kantičkos, o Aloyzas kantičkinių giesmių pats neturėjo, pradėjo pritaikyti senąsias, parašytas lenkiškais rašmenimis, lietuvių kalbai. Tuo tikslu nusipirko kompiuterį, išmoko juo naudotis būdamas jau 75 metų ir išspausdino visas kantičkų giesmes, kurios tinka laidotuvėse. Jas padauginęs sudarė apie 50 knygučių, kurias dabar padalija laidotuvių metu visiems susirinkusiems.

Vėliau Aloyzas persikėlė vargonuoti į Rietavo parapiją. Čia laidotuvėse žmonės jau nebegiedojo kantičkų, nors seniau tokia tradicija buvusi. „Kantičkos – tai labai reikalingas Žemaitijos paveldas. Būtina jas mokėti,“ – įsitikinęs senjoras. Todėl, turėdamas savus kolektyvus, jis stengėsi propaguoti kantičkų giedojimą, išleido kantičkų giesmių kompaktinius diskus „Kantičkų giesmės“ ir gedulingų giesmių albumą „Gaubia sutemos“.

Aloyzo širdis pilna dėkingumo dėl nueito kūrybos kelio, įgyvendintų muzikinių idėjų ir muzikalios šeimos. Joje – net kelios muzikų kartos: dukros smuikininkė, pedagogė Giedra ir muzikos mokytoja Violeta, anūkai smuikininkė Rasa Žukauskaitė ir muzikantas Kastytis Žukauskas. Anūkė, baigusi aspirantūrą Manheimo universitete, grojo garsiajame Leipcigo „Gewandhaus“ orkestre, o šiuo metu griežia London filharmonijos orkestre.

Visą gyvenimą suptas muzikos garsų, ir šį jubiliejų A.Meškauskas pasitiks po skambančiais skliautas. Rietavo bibliotekoje bei Rietavo kultūros centre rengiami A.Meškausko kūrybinio kelio paminėjimo vakarai, kuriuose pats jubiliatas kvies svečius pasibūti muzikos apsuptyje, o išdalintos natos leis kiekvienam pajusti jo dainų ir muzikos skambesį.

Parengta pagal „Žemaitijos paveldą“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.