Asmenišką juostą pristatantis režisierius F. Ozonas: „Filmams apie gyvenimą reikalingas humoras“

„Filme niekada nediskutuojama apie eutanaziją. Žinoma, mes visi mąstome ir keliame klausimus apie mirtį, tačiau mane labiausiai domino tėvo ir dukrų santykiai“, – apie naujausią savo filmą „Viskas praėjo gerai“ sako prancūzų kino režisierius François Ozonas.

 F.Ozonas ir S.Marceau „Viskas praėjo gerai“ filmavimo aikštelėje.
 F.Ozonas ir S.Marceau „Viskas praėjo gerai“ filmavimo aikštelėje.
 Kadras iš filmo „Viskas praėjo gerai“. 
 Kadras iš filmo „Viskas praėjo gerai“. 
 Kadras iš filmo „Viskas praėjo gerai“. 
 Kadras iš filmo „Viskas praėjo gerai“. 
 Kadras iš filmo „Viskas praėjo gerai“. 
 Kadras iš filmo „Viskas praėjo gerai“. 
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Nov 16, 2021, 9:30 AM

Asmeniškas, scenaristės ir režisieriaus draugės Emmanuèle Bernheim šeimos istorija grįstas filmas pasakoja apie iš gyvenimo norintį pasitraukti insulto ištiktą tėvą André ir jo dvi suaugusias dukteris. Režisieriaus rankose sudėtinga tema tampa grakščia istorija, kurioje netrūksta humoro ir vengiama perdėto sentimentalumo.

Kanų kino festivalyje pristatytoje juostoje vaidina prancūzų kino žvaigždės Sophie Marceau, André Dussollier, taip pat Charlotte Rampling. Filmas „Viskas praėjo gerai“ („Tout s'est bien passé“, 2021) Lietuvos kino teatruose nuo lapkričio 19 d.

Pateikiame interviu su režisieriumi apie ilgą kelią, atvedusį prie šio jautraus ir asmeniško filmo.

- Kaip susipažinote su Emmanuèle Bernheim?

- Su Emmanuèle pirmą kartą susitikau per savo tuometinį agentą Dominique Besnehard 2000-aisiais metais. Tuo metu buvau nufilmavęs 15 min. „Under the Sand“ ir filmo gamyba buvo sustojusi dėl finansinių priežasčių.

Niekam nepatiko scenarijus ar pirminė medžiaga, todėl Dominique‘as pasiūlė susitikti su man nepažįstama scenariste, kuri padėtų perrašyti scenarijų. Jis nujautė, kad mes gerai sutarsime ir neklydo.

Mes iškart susidraugavome ir tapome draugais. Mums patiko panašūs filmai ir aktoriai, ypatingai jų fizinė pusė, kūniškumas. Man patiko jos labai fizinis rašymo stilius, kaip ji sakė, „iki kaulo“.

- Kaip reagavote perskaitęs jos knygą „Viskas praėjo gerai“?

- Ji man atsiuntė knygos rankraštį. Jį perskaitęs, buvau sujaudintas Emmanuèle patirties su jos tėvu. Man patiko kūrinio ritmas, tonas, spartėjanti pabaiga, it kriminaliniuose romanuose vyraujanti kulminacinė įtampa ir dviprasmiškas dviejų seserų palengvėjimas įvykdžius savo „misiją“.

Emmanuèle paklausė, ar mane domintų ekranizuoti knygą. Buvau įsitikinęs, jog iš jos išeitų gražus filmas, tačiau nežinojau, kaip jį padaryti savu. Kiti kino kūrėjai buvo susidomėję kūriniu ir bandė gauti jo teises.

Deja, Alainas Cavalier taip ir neekranizavo knygos dėl Emmanuèle vėžio, tačiau jam pavyko sukurti nuostabų dokumentinį filmą „Living and Knowing You Are Alive“.

- Kodėl vis dėl to nusprendė režisuoti filmą dabar?

- Dėl Emmanuèlės mirties. Aš panorau vėl būti su ja. Tikriausiai asmeniškai jaučiausi labiau pasiruošęs panirti į jos istoriją. Dažnai su knygomis, kurias adaptuoju, man prireikia laiko joms subręsti, suprasti, kaip jas paversti savomis.

Taip pat norėjau dirbti su Sophie Marceau. Jau anksčiau jai esu siūlęs kelis projektus, tačiau nieko taip ir neišėjo. Jaučiau, kad pagaliau atėjo ta akimirka, todėl nusiunčiau jai Emmanuèlės knygą, kuri jai labai patiko, ir pradėjau rašyti scenarijų.

- Ankstesniame savo filme „Ačiū Dievui“ irgi rėmėtės tikra istorija, apie pedofiliją katalikų bažnyčioje. Šįkart irgi tyrinėjate socialinę problemą, tačiau jūsų prieiga prie jos skiriasi. „Viskas praėjo gerai“ temą paliečiate intymiau.

- Kurdamas „Ačiū Dievui“ pradėjau nuo asmeninių patirčių, bet greitai filmas išsiplėtė ir padėjo nagrinėti grupinę patirtį ir problemos politinę pusę. Naujame filme aš kreipiu dėmesį į Emmanuèlės asmeninę patirtį.

Filme niekada nediskutuojama apie eutanaziją. Žinoma, mes visi mąstome ir keliame klausimus apie mirtį, tačiau mane labiausiai domino tėvo ir dukrų santykiai.

Pasakodamas šią istoriją, jaučiau su kokia įtampa ir stresu turėjo susidurti Emmanuèlė prieš visuomenę, kuri mums neleidžia legaliai ir struktūriškai organizuoti trokštamos mirties. Nemanau, kad to žmogaus vaikai ar artimieji turėtų nešti naštą ir visą su ja susijusią kaltę.

- Emmanuèle ir jos sesuo Pascale yra labai artimos, tačiau tarp judviejų jaučiama tam tikra konkurencija.

- André paprašo Emmanuèlės, bet ne Pascale jam padėti numirti. Tai pasako apie šeimos psichologiją ir neurozes, kurios knygoje nebuvo aiškiai išdėstytos, tačiau sužadino mano vaizduotę.

Tiesą sakant, Emmanuèle buvo viena, kai sulaukė paskutinio ponios iš Šveicarijos skambučio. Tačiau norėjau, kad filme seserys būtų drauge.

- Tai, ko André reikalauja iš savo dukters, gali atrodyti nepriimtina, tačiau dėl jo žaismingo būdo jam sunku pasakyti ne.

- Kai kurie žmonės yra tokie charizmatiški, kad negali nieko kito daryti tik kaip juos mylėti. Jie yra nemalonūs ir ciniški, tačiau tuo pačiu metu tokie protingi, žavūs ir juokingi.

André yra labai savanaudiškas žmogus, tačiau jis kupinas gyvybės. Jis vedė Claude de Soria tik dėl patogumo, tačiau gyveno taip, kaip norėjo: be jokių suvaržymų, visiškai neslapstydamas savo homoseksualumo. Jis darė, ką norėjo. André, išskyrus jo anūką, nerūpėjo kitų žmonių jausmai.

Emmanuèle dažnai kalbėdavo apie savo tėvą. Ji jį mylėjo ir juo žavėjosi. Žinau, kad jie dažnai kartu juokdavosi. Tai juntama ir knygoje, todėl norėjau visa tai atskleisti ir filme.

- Filme yra scena, kurioje Sophie Marceau personažė maudosi šaltoje jūroje Bretanėje. Ji simbolizuoja jūsų norą kur tik galite įlieti gyvybės istorijai.

- Visas veiksmas galėjo vykti ligoninės palatoje, tačiau nenorėjau kurti filmo vien apie ligą. André Bernheimas buvo labai gyvybingas žmogus. Jo troškimas mirti kyla iš to, kad jis nebegali gyventi taip, kaip jam patinka.

Kur tik galėjau filme įtraukiau humoro ar ironijos. Tai atsirado natūraliai iš veikėjų ar situacijų. Filmams apie gyvenimą reikalingas humoras. Emmanuèle buvo labai juokinga ir mėgo juoktis. Atrodo, kad ir jos tėvas. Jiems abiem patiko juodas humoras.

- Su aktore S. Marceau norėjote dirbti jau kurį laiką.

- Sophie Marceau yra mano kartos aktorė. Aš kartu su ja „užaugau“ ir ji mane visada domino.

Man patiko ją filmuoti dabar, sulaukus penkiasdešimties.

Šis filmas iš dalies yra dokumentika apie ją, kaip „Under the Sand“ buvo apie Charlottę Rampling. Ji nieko neišsigalvoja. Ji išreiškia savo jausmus ir jautrumą čia, dabartyje.

Pabaigoje, virtuvėje su Serge‘u ji palūžta ir įsiropščia jam į glėbį. Aš sceną parašiau ne taip. Nenorėjau, kad ji verktų. Norėjau, kad ji patausotų emocijas skambučiui su ponia iš Šveicarijos. Tačiau Sophie jautė kitaip ir ji buvo teisi.

- Papasakokite kaip pasirinkote André Dussollier tėvo vaidmeniui.

- Man patiko André Alaino Resnais filmuose ir Erico Rohmero „Gera santuoka“ („Le Beau Mariage“). Jis akimirksniu susižavėjo istorija ir suprato veikėją. Jam patiko „deadpan“ humoras ir į vaidmenį įnešė kiek įžūlumo.

Kad galėtų pasisemti įkvėpimo ir suprastų veikėjo kalbėjimo manierą, jam parodžiau André Bernheimo vaizdo įrašus. Taip pat kartu daug ieškojome informacijos apie insultus. Knygoje viskas buvo aprašyta labai preciziškai, tačiau taip pat nusprendėme susitikti su gydytojais, kurie mums papasakojo apie insulto pasekmes.

Norėjome, kad viskas atrodytų kuo tikroviškiau. A.Dussollier visiškai nerūpėjo jo aktoriaus įvaizdis. Jis leido mums nuskusti jo galvą ir su protezais deformuoti veidą. Norėjau, kad André paralyžius būtų matomas nuo pat pradžių. Kai jis artėja prie mirties, paralyžius atslūgsta, o André veržlumas ir gyvenimo džiaugsmas grįžta.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.