Jubiliejų atšventęs kompozitorius Mikalojus Novikas atvirai – įsimylėjo tą, kuriai patiko jo daina

Nacionalinės filharmonijos salėje pagaliau įvyko neįprastas koncertas: dėl pandemijos vis kilnotas kompozitoriaus, pedagogo Mikalojaus Noviko aštuoniasdešimtmečiui skirtas vakaras.

Mikalojus ir Irena Novikai kartu jau daugiau kaip 50 metų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Mikalojus ir Irena Novikai kartu jau daugiau kaip 50 metų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 Kompozitorių M.Noviką labiausiai išgrsino dainos.
 Kompozitorių M.Noviką labiausiai išgrsino dainos.
Kompozitorių M.Noviką labiausiai išgrsino dainos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Kompozitorių M.Noviką labiausiai išgrsino dainos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Mikalojus ir Irena Novikai kartu jau daugiau kaip 50 metų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Mikalojus ir Irena Novikai kartu jau daugiau kaip 50 metų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Kompozitorių M.Noviką labiausiai išgrsino dainos.<br>D.Umbraso nuotr.
Kompozitorių M.Noviką labiausiai išgrsino dainos.<br>D.Umbraso nuotr.
M.Novikas su žmona Irena Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos 88-ojo sezono pristatyme.<br>T.Bauro nuotr.
M.Novikas su žmona Irena Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos 88-ojo sezono pristatyme.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Feb 5, 2022, 3:50 PM

Visi kompozitorių pažinojusieji atsiminė muzikui išgyvenimą lėmusius įvykius, vykusius sulaukus 70-dešimtmečio. Po Nacionalinėje filharmonijoje vykusio jubiliejui skirto koncerto su draugais už gyvenimo džiaugsmą jis tostus kėlė netolimame restorane.

Svečiai jau skirstėsi. Kompozitorius staiga išblyško ir susmuko ant kėdės. Jubiliejinius tostus pakeitė maldos už jo gyvybę. Likę svečiai tuoj suskubo kviesti greitosios pagalbos, tačiau ji vis nesirodė. Ieškodamas pagalbos kažkas išbėgo į gatvę.

Greta gyvenęs gydytojas, tuosyk LR Seimo narys Vytenis Andriukaitis po televizijos laidos ėjo namo. Išgirdęs gatvėje panikuojančiųjų pagalbos šūksnius politikas nulėkė į restoraną ir kompozitoriui ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą. M.Noviką jau buvo ištikusi klinikinė mirtis.

Tačiau gydytojo pastangos buvo sėkmingos – kompozitorius atgavo sąmonę, netrukus atlėkę greitosios pagalbos medikai jį išgabenu į ligoninę. Likimas dovanojo dar žiupsnį džiaugsmo – gyventi!

Kažkada M.Novikas yra pasakęs: „Anksčiau išleistų dainų rinkiniuose, periodikoje, plokštelėse kiekį matuodavau skaičiais, o dabar centimetrais knygų lentynoje.“ Labai įvairūs leidėjai – ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje Armėnijoje ir kituose kraštuose. Vis tai dainos vaikams, chorams, estrados artistams. Ne vienas kūrinys apdovanotas skelbtuose konkursuose.

1972 m. išleisto albumo „Mikalojaus Noviko estradinės dainos“ tiražas siekė net 100 tūkst. egzempliorių. Daugelis dainų vertinamos kaip lietuviškos estradinės dainos aukso fondui priklausantys kūriniai. Laikas bėgo ir klausytojai girdėjo mūsų amžių atliepiantį populiarių M.Noviko dainų rūbą. Tai įvairių autorių skirtingai instrumentuotos, sūnaus Artūro Noviko puikiai šiandieninei scenai, ritmui, gyvenimo dinamikai pritaikytos populiarios dainos.

Nenustoja iš šiandien skambėjusios kompozicijos „Gera“, „Žalioj stotelėje“, „Putinai“, „Pėdos“, „Dar nežinia“, „Dievo rykštės“ ir kt.

O štai ir mano vaikų dainuotosios „Motulė pienė“ (ž. A.Karosaitės), „Snieguolė“ (ž. S.Baleišienės), „Do-re-mi“ (ž. E.Drėgvos), „Eglutė“ (ž. P.Juodelės), „Mamos ranka“ (ž. B.Dačiulio) ir daugelis kitų.

2009 m. išleistas rinkinys „Nuskambėjo keliai: dainos vaikams“, kuriame greta V.Juozapaičio, G.Vanagaitės, K.Vasiliauskaitės, J.Cechanovičiaus, G.Savinienės, A.Raudonikio, V.Mikalausko, G.Abariaus – ir M.Noviko dainelės.

Vilniaus plokštelių studijoje M.Noviko dainų vaikams plokštelę įrašė kažkada nenuilstanti Lietuvos kompozitorių muzikos vaikams propaguotoja Beatričė Grincevičiūtė.

Svarstau: kodėl dabar eteryje nebegirdime vaikų atliekamų profesionalų kompozitorių sukurtų meniškumo ir kitų kriterijų turtingų dainelių?

Aštuonios dešimtys kompozitoriaus M.Noviko gyvenimo metų neatbukino jo jautrumo muzikai, nei meninio skonio vertybinių kriterijų imlumo, nei dėmesingumo klausant. Aktyviai stebi ne tik populiariosios muzikos vyksmą.

Taip įpratęs: stengiasi viską išgirsti, diskutuoti kviečiamas televizijos, radijo studijose, kolegų bendrijoje.

Kaip išlaikė tokį intensyvų, profesiniu smalsumu grįstą gyvenimą?

– Skatinamas savo tėvų daug kuo domėjausi. Prieš karą iš LDK žemių jie atklydo į Vilnių. Senelis – cerkvės regentas (bažnyčios choro vadovas. – Red.). Tėvai puolė į mokslus. Tėvas studijavo jurisprudenciją, mama – pedagogiką.

Nelemti karo įvykiai laužė likimus. Traukėsi į Baltarusiją. Karui baigiantis, atkirsti nuo Vilniaus, bandė pasiekti Varšuvą. Sarkastiškas vaizdelis: traukęs ratus arklys vilkosi dar gyvas, bet kelyje sulūžo vežimas... Reikėjo rasti pastogę. Namai buvo arčiau nei Varšuva. Šeima apsistojo Slonime.

Nors langai po žeme stengėsi pasislėpti, bet debesis dar buvo galima įžiūrėti. Vis tik troba buvo su stogu...

Toks prieglobstis iki 1953-ųjų. Ir kelias į mokyklą. Senelis, dėdė dainininkas Leonidas Muraška jau buvo Vilniuje. Tarsi ruošė man kelią moksluosna.

1946 m. M.Novikas pradėjo lankyti Vilniaus 3-iąją vidurinę mokyklą. Baigė 1956-aisiais.

Muzikų giminėje augęs vaikas negalėjo būti abejingas muzikai. 1954-aisiais įstojo į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą (vėliau – Muzikos technikumas, Aukštesnioji muzikos mokykla, Konservatorija). Joje mokėsi Muzikos teorijos – kompozicijos skyriuje, kompozitoriaus Jurgio Gaižausko klasėje.

Svajojo būti pianistas, bet namuose nebuvo pianino. Nusipiešęs ant popieriaus lapo klaviatūrą, pasidėjęs ant stalo, įsivaizduodamas skambančią muziką, jis belsdavo pirštais ir lavindavo judesius. Taip prabėgo ankstyvieji metai.

Muzika buvo visą laiką kartu: klausė per radiją laidų, koncertų filharmonijos salėje, įspūdingo giedojimo cerkvėje.

– Tiek melodijų tavo galvoje kirba... Sėsk ir grok!“ – man sakydavo kompozicijos pedagogas J.Gaižauskas. Su tokiu užsidegimu ir mokiausi! Dar jaunas Rimvydas Žigaitis davė gerus polifonijos pagrindus.

Tą mėgstamą procesą vainikuodavo penketai. O filharmonijoje virė muzikos gyvenimas.

– Ko tik jaunystėje negirdėjau! Šaunuolė Marytė Rolnikaitė visada savo amžiaus jaunimui talkino gauti pigių bilietų, vadinamųjų veltui išrašomų „kontramarkių“.

Sunkų šeimos biografijos periodą karo metu pergyvenusi jauna, apvalaina, simpatiška filharmonijos administracijos darbuotoja su šypsena padėdavo.

Lietuvos filharmonijoje grojo Svetoslavas Richteris, Davidas ir Igoris Oistrachai, kiti to meto geriausi Sovietų Sąjungoje atlikėjai, kiek vėlesniais dešimtmečiais nemažai užsieniečių.

Aišku, jau pasirodė ir jauni pokario Lietuvos menininkai. Filharmonijoje dažnai dainuodavo Vladimiras Rubackis, Leonidas Muraška, Irena Ylienė, Liudmila Mackonienė, Jonas Urvelis, jaunas Rimantas Siparis.

Į atmintį įsirėžė 1950 m. koncertavęs violončelininkas profesorius Povilas Berkavičius, smuikavęs dar jaunas artistas, Lietuvos ateitis – Eugenijus Paulauskas ir metras smuikininkas Aleksandras Livontas.

– Šią mokyklą baigiau su pagyrimu 1958-ais ir tais pačiais metais įstojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Studijavau profesoriaus Antano Račiūno klasėje.

Studentui norėjosi kalnus nuversti: kurti simfonijas, kvartetus. Bet Račiūno klasėje tvarka buvo tvarka.

– Jis sakydavo: „Prie stambių formų nepulk per greitai. Rašyk pjeses...“ Studijuodamas prof. A.Račiūno klasėje sukūriau pirmuosius dėmesio vertus kūrinius: du Styginius kvartetus, simfoninę poemą „Gilšė“ chorui ir solistams, harmonizuotas lietuvių liaudies dainas.

Savo kūrybinį kelią pradėjau „rimtų“ žanrų opusais – Simfonjete, kantata solistui, chorui ir simfoniniam orkestrui „Sakmė apie gintarinį krantą“ (ž. P.Širvio, 1963 m.). Parašiau pjesių kaimo kapelai, birbynių kvintetui, liaudies instrumentų ansambliui, dainų chorams, vokaliniams ansambliams.

1959 m. suskambo ir pirmosios estradinės dainos: „Parašyk tu man paprastą laišką“ (ž. V.Mozūriūno), „Tu niekados gal neateisi“ (ž. Ed. Mieželaičio).

Tačiau pasirinkote lengvąjį žanrą?

– Gal pats gyvenimas nurodė tolimesnę kūrybos kryptį? Buvau J.Tallat-Kelpšos mokyklos ketvirtame kurse. Mėgau jaunesnes mergaites kviesti į kiną. O viena patiko ypač. Įsiteikdamas sukūriau dainą „Parašyk tu man paprastą laišką“.

Panelei nepatikau nei aš, nei daina. Tačiau ją išmoko operos solistė Irena Žukaitė, paruošė Jono Vadausko vadovaujamas Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras. Patiko Irenai. Susituokėme... Ir taip kiekvienu kūrybos opusu kartu džiaugiamės jau daugiau nei 50 metų.

Dabar žinoma vokalo pedagogė ir chorvedė I.Kudabaitė-Novikienė norėjo būti dainininkė. Tačiau gyvenimas sukalė kitaip. Mokėsi pas puikiai vokalo valdymo žinias gebėjusią perteikti pedagogę Oną Kavaliauskienę, choro valdymo meistrus, dirigentą Lionginą Abarių.

Penkiolika metų dainavo profesionaliame Radijo ir televizijos valstybiniame chore, buvo chormeisterė, dvidešimt metų puikiai dirbo su vis atjaunėjančiu moksleivių liaudies dainų ir šokių ansambliu „Ugnelė“.

Svarbu ir tai, kad ji buvo Mikalojaus žmona, padėjusi siekių įkalnėse ir kartu džiaugėsi viršūnėse. Kartu augino Ingridą ir Artūrą. Norėjo perduoti šeimos muzikines tradicijas. Dabar jau ir vaikaičiams.

Žaismingai, žaviai dainuojantys A.Noviko ansambliai dešimtimis į gyvenimo serpantinus išleidžia dainuojančius, gebančius klausyti, žavėtis muzika jaunus žmones. Ir tėtės Mikalojaus kūrinius prikelia naujam gyvenimui.

Dar būdamas konservatorijos studentas M.Novikas buvo pakviestas dėstyti teorines disciplinas savajame J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume. 1982-ais metais paskirtas Vilniaus kultūros mokyklos direktorium, 1985-ais m. pervestas į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos direktoriaus pareigas.

Dešimtmetį vadovavo ir 1988 m. atsiradusiam abiejų mokyklų junginiui – Vilniaus konservatorijai. Ir vis dar dėstė.

Kurti pradėjęs dar besimokydamas, atitolo nuo ankstyvos svajonės – rašyti muziką kvartetams, simfoniniams orkestrams. Daina tapo artimiausia. Ji visiems reikalinga.

Kūrė pagal Jono Lapašinsko, Stasio Žlibino, Vytauto Bložės, Pauliaus Širvio, Alfonso Bukonto, Eduardo Selelionio, Almos Karosaitės, Martyno Vainilaičio, Violetos Palčinskaitės, Dalios Teišerskytės, Vytauto Barausko, Antano Drilingos, labai daug Antano Saulyno ir kitų poetų tekstus.

Dar būdamas studentas dalyvavo Benjamino Gorbulskio rinkinio „Pradedame estradinį koncertą“ autorių kolektyvo sambūryje. Sakoma, kad M.Novikas yra pirmosios lietuviškos bosanovos autorius. Tai buvo Juozo Tiškaus ansamblio ir Vidos Vaitkutės atlikta „Pavasariška kelionė“ pagal P.Gaulės tekstą. Puikiai ją yra atlikusi Nijolė Tallat-Kelpšaitė.

Visose respublikose ypač buvo išpopuliarėjusi daina „Putinai“ (ž. A.Saulyno). 1979 m. ji pateko į populiariausių melodijų visoje Sovietų Sąjungoje dešimtuką.

Sukurta per 500 dainų, daugelis jų publikuotos, dainuojamos ne tik artimose respublikose, bet ir Kanadoje, JAV, Armėnijoje, Lenkijoje.

M.Noviko dainoms būdingos raiškios melodijos, nesudėtinga forma. Kompozitoriui svarbiausia – perteikti nuotaiką, ja hipnotizuoti klausytoją. Kompozitorius nemėgsta verkšlenti. Muzikai būdingas optimizmas, uždegantis geras šėlsmas. Paperka džiazo elementai, svingo nuogirdos.

– Džiaugiausi, kad mano dainos solistų repertuare konkuruodavo su žinomų, populiarių Rusijoje kompozitorių – Aleksandros Pachmutovos, Oskaro Felcmano – kūryba. Jas dainuodavo ne tik Lietuvos operos meistrai Rimantas Siparis, Leonidas Muraška, Romanas Marijošius. Nuolat sukosi ir estrados artistų Alekso Lemano, Onos Valiukevičiūtės, Stasio Liupkevičiaus ir kitų repertuare.

Dažnai galėjau išgirsti atliekamų ir plačiai žinomų populiariosios muzikos atstovų – Sofijos Rotaru, Jaako Joalos, Rozos Rimbajevos ir kitų. Susitikdavome, susipažindavome įvairiuose festivaliuose, konkursuose, kuriuose dalyvaudavau kaip žiuri narys.

Klausytojai verždavosi į Lietuvoje vykusius „Gintarinės triūbos“, „Vilniaus bokštų“, „Neringos vėtrungių“ ir kitus renginius.

M.Novikas apdovanotas įvairiais ženklais už pasiekimus vidurinio ir specialiojo mokslo srityje, už indėlį vystant Lietuvos kultūrą, už draugystę ir ryšių stiprinimą su Lenkijos kultūra. Didžiuojasi pelnytu respublikos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardu, LATGA’S aukso ženklu ir kitais apdovanojimais.

O dabar dar labiau įsikibęs laikosi namų – jam, namisėdai, geriausių pasaulyje. Gal todėl, kad visada namuose sukusi savi, geri, jautrūs žmonės, o dabar ir vaikaičių šurmulys. Lazda ir šiaip nuo lakstymo prilaiko.

Atsirado daugiau laiko paskaityti, savo meilę filatelijai išreikšti, muzikos paklausyti. Paklausytų daugiau ir radijo laidų.

Tačiau negali atsigauti nuo nuostabos: kas tokią muzikinio vandalizmo sumaištį toleruoja eteryje? Mėgėjiška muzika, mėgėjiškai atliekama... „Mūsų jaunystės metais tokio žemo meniškumo muzikėlės net iš tolo prie mikrofonų nebūtų prileidę...“

Tačiau laikas bėga, telieka dažnai stebėtis – kokie margi rūbai šito svieto... Ir kompozitorius M.Novikas nepyksta – nusišypso, papokštauja, linki visiems džiaugtis tuo, ką duoda gyvenimas, o sunkią galvą padėjus ant pagalvės susapnuoti, kaip tyliai žiedlapiai krenta, užklodami jau seniai numintus takus.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.