Atrodytų, tiek daug apie šią išskirtinę asmenybę pasakyta, surinkta prisiminimų, parašyta knygų, sukurta dokumentinių filmų, kad nieko nauja lyg ir nebeišgirsime, nes daugelis, kurie pažinojo Beatričę, – jau ne su mumis. Džiugu, kad dar yra žmonių, menančių garsiąją neregę.
Praėjusių metų pabaigoje dainininkės B.Grincevičiūtės 110-ąjį gimtadienį įvairiais renginiais paminėjo memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“, įkurtas jos paskutinėje gyvenamojoje vietoje – Vilniaus centre, greta Nacionalinio operos ir baleto teatro A.Vienuolio gatvėje esančiame name Nr. 1.
Surengtas vaikų piešinių konkursas „Klausau, jaučiu, piešiu“, parodytas „Arbatvakarių“ teatro spektaklis (Eglė Tulevičiūtė ir scenografas Kristijonas Siparis), parengta Antano Sutkaus fotografijų paroda „Lapkričio Beatričė“, ciklas pasakojimų apie dainininkei artimus žmones „Atminties vėrinys“. Buvo paskelbtas ir rašinių-atsiminimų apie susitikimus su B.Grincevičiūte konkursas. Pagerbta laimėtoja – Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
Publikuojame jos straipsnį.
<strong>Dainininkės nuopelnai Lietuvai ir bendruomenei</strong>
2011-uosius Aklųjų ir silpnaregių sąjunga paskelbė Beatričės metais, inicijavo ilgalaikį projektą „Susitikimas su Beatriče po 100 metų“. Jos vaikystę menančiame Ilguvos dvare, Šalių, Kriūkų, Prienų, Kauno muziejuose, mokyklose rengtos parodos, susitikimai su ją pažinojusiais žmonėmis.
1994 m. Vilniuje pradėjo veikti B.Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus. Jame lankėsi daug būsimųjų mokytojų, mokinių. Čia iki šiol rengiamos vis reikšmingesnės edukacinės valandos, vyksta susitikimai su menininkais, prie Beatričės pianino pristatomi nauji kompozitorių vaikams sukurti kūriniai.
Apie B Grincevičiūtę sukurti televizijos pasakojimai „Beatričė“ (1968 m., režisierė – iki gyvenimo pabaigos su dainininke draugavusi režisierė Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė) ir Raimondo Sipavičiaus sukurtas filmas „Ji kaip daina“ (1979 m.). Nuo 1991 m. kas penkeri metai rengiami B.Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursai.
B.Grincevičiūtė visą gyvenimą siekė įrodyti, kad negalia nesuteikia niekam teisės žmogaus izoliuoti nuo visuomenės. Tai labai atkaklios moters įvertinimas.
Dainuodama Filharmonijos, regionų kultūros įstaigų salėse, radijo studijoje (televizijos dar net nebuvo) ji pradėjo propaguoti klasikinės muzikos intymųjį, kamerinį dainavimą. 1944–1946 m. B.Grincevičiūtė buvo Lietuvos filharmonijos, 1956–1965 m. Lietuvos radijo solistė.
Skambėjo romansai, dainos lietuvių, lenkų, vokiečių, italų kalbomis. Dainininkė skatino kompozitorius kurti vaikams ir pati buvo pirmoji naujų dainų atlikėja.
Turėdama nuostabią, absoliučią klausą, ji gebėjo konsultuotis su kompozitoriais net telefonu. Siekdavo pajusti vaikų poreikio muzikai motyvus, o dainelėse sukurti gyvus mažiesiems pažįstamo gyvenimo muzikinius paveikslus.
Būdama ypač gerbiama menininkė, B.Grincevičiūtė daug talkino akliesiems bendradarbiaujant su vyriausybe sprendžiant įvairias socialines problemas.
Dainininkė mirė 1988 lapkričio 17 d. Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.
<strong>Ilga ir paini Grincevičių giminės istorija</strong>
Grincevičių giminės dvaras buvo Ilguvoje (Šakių r.) – aukštai ant Nemuno kranto, iš kur atsiveria puikus didelės lietuviškos upės gamtovaizdis. Čia jie apsigyveno XVIII a. viduryje, kai dainininkės protėvis V.Talko-Grincevičius-Ilgauskas įsigijo dvarą Panykių kaime prie Nemuno ir Nykos upių.
Vėliau Panykiai buvo pavadinti žemių šeimininko vardu ir tapo Ilguva. Ten gyveno kelios Grincevičių kartos.
Senelis Henrikas dalyvavo 1863 m. sukilime, kartu su broliu buvo ištremtas į Tobolsko guberniją. Po penkerių metų grįžęs į Ilguvą vedė, augino dvi dukras – Oną ir Vandą. Jauniausioji Henrika gimė 1878 m., jau po tėvo mirties.
Dainininkės tėvas Andrius Grincevičius yra kilęs iš tos giminės atšakos, kuri prieš kelis šimtmečius įsikūrė ir paplito Smolensko, Ukrainos žemėse, o motina – Vanda Grincevičiūtė – iš bajorų Grincevičių giminės, gyvenusios Ilguvoje, kurią valdė daugiau kaip 180 metų.
Andriui ir Vandai Grincevičiams gimė šeši vaikai: Henrikas (1901 m.), Liudvikas (1904 m.), Vaitiekus (1910 m.), Beatričė (1911 m.), Stasys (1915 m.) ir Kristina (1918 m.). Vaikų aklumas buvo artima tėvų giminystės (pusbroliai) paveldėta lemtis.
<strong>Beatričė</strong>
Beatričė gimė Vilkaviškio rajone, Stolaukėlyje, 1911 m. lapkričio 28 dieną. Daug vaikystės dienų praleido Gegužinės dvare prie Paįstrio. Apie tai rašoma mažiausiai.
Dvarelį nuomojo tėvas A.Grincevičius. Kaimas glaudžiasi su Paįstriu, ilgai priklausė Joniškėlio rajonui.
Beatričė visada prisimindavo Gegužinės dvaro liepų alėją, vadinamąjį Knygnešių ąžuolą, iš pagrindinio pastato skambėjusius fortepijono garsus. Vieta didžiavosi, nes čia gimė ir augo vėliau Vilniuje vyskupu tapęs Nikodemas Puzinas (1753–1819). Kadaise stovėjusi ir Puzinų laidojimo vieta – koplyčia.
1863 m. sukilimo metais dvarą valdė Belazarai. Čia slapstėsi sukilimo dalyviai. Vietiniai kraštotyrininkai, minėdami iškilias čia gyvenusias asmenybes, „pamiršta“ gal net žymiausią dvare gyvenusią personą – dainininkę B.Grincevičiūtę.
<strong>Gegužinės dvare</strong>
Gegužinės dvare ir Ilguvoje Beatričės pažintis su muzika išaugo į didžiulę meilę jai. Medžių alėja kadaise skyrė Gegužinės ir Paįstrio dvarų ribas. Prie judraus kelio likęs Knygnešių ąžuolai vėliau tapo Panevėžio ir Joniškėlio rajonų riba.
Gegužinės dvaras kadaise priklausė Bialozarams (Belozarams). Tai buvo 1963 metų sukilėlių lankoma vieta. Čia augo būsimasis Vilniaus vyskupas Nikodemas Puzinas (1753–1879). Buvo bažnyčios teisių gynėjas, apdovanotas Baltojo erelio, Šv.Stanislovo ordinais. Buvusi dvaro koplyčia, kurioje Puzinus ir laidodavo.
Daug visko sunaikinta. Nugriauta koplyčia, jos duris kažkas matė įtaisytas klojimo sienoje. Dvaro medžius išniekino melioracija. Sunaikintas ir dvaro bravoras.
Vanda ir Andrius Grincevičiai, gavę palikimą ir kraitį, nusipirko Didvyžių dvarą. Tėvas buvo griežtas, bet teisingas, turėjo ambicijų praturtėti. Siekdamas greitų pinigų, pradėjo kortuoti, dažnai prasilošdavo, todėl turėjo parduoti dvarą, tapo dvarų nuomotoju, jų administratoriumi.
Neturėdami savo dvaro, Grincevičiai keliavo iš vienos vietos į kitą, todėl vaikai gimė skirtingose vietovėse: Henrikas – Ilguvoje (1901 m.), Liudvikas – Didvyžiuose (1904 m.), Vaitiekus – Pracapolėje (1910 m.), Beatričė – Stolaukėlyje, Stasys – Musninkuose (1915 m.), Kristina – Gegužinės dvare (Panevėžio r.).
Gegužinės namai dideli. Priešais pagrindinį namą – didelė erdvė, gėlių „kliomba“. Seni sodo medžiai ir obuolių gausa.
Difteritas Bėją (Beatričę) atskyrė nuo vaikų ir „įkalino“ galiniame kambaryje. Bet pro langą sklindanti sodo vėsa jai teikė didelę palaimą. Vėliau visi vaikai čia sirgo šiltine. Dieve, kiek išbandymų! O vakcina tebuvo svajonė...
Šiaip taip išsikapstė. Nusilpę vaikai klūpojo melsdamiesi: 1917-aisias epidemijos pažeistas tėvas karste, kaip sakiusi motina, „gulėjo gražus, tik labai išblyškęs“. Jį priglaudė Paįstrio kapinaitės.
<strong>Vaikystės atsiminimai</strong>
1917 m. mirus tėvui, Beatričės metai bėgo Ilguvos dvare, kuris palikimo keliu atiteko jos tetai Onai ir jos vyrui, žymiam muzikui, vadintam Varšuvos muzikos karaliumi, – smuikininkui, dirigentui, Filharmonijos ir Didžiojo operos teatro direktoriui, profesoriui Emiliui Mlynarskiui. Geram, jautriam žmogui. Jis tapo Stasio Šimkaus ir B.Grincevičiūtės studijų Varšuvoje rėmėju. Siekė pagelbėti ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui.
Per Pirmąjį pasaulinį karą tėvas slapstėsi. Motina su silpnaregiais vaikais gyveno Vilniuje pas gimines. Nuo dėmėtosios šiltinės mirus tėvui, motina liko su šešiais mažamečiais vaikais: be pragyvenimo šaltinio, be išlaikymo. 1921 m. ji išvežė savo „akliukus“ į Varšuvą pas okulistą. Broliams operavo įgimtą kataraktą ir jie netrukus grįžo į Ilguvą, o Beatričė liko pas Mlynarskius.
Pastebėjęs neeilinius mergaitės muzikinius gabumus, dėdė Emilis nusprendė remti jos tolesnes studijas Varšuvoje. 1921 metais Beatričė mokėsi Varšuvos aklųjų mokykloje, o 1924 m. tęsė mokslus Varšuvos aklųjų ir nebylių institute, kur po bendrojo lavinimo pamokų vaikai galėjo mokytis muzikos.
Čia dainininkė smuikavo, tačiau širdžiai artimesnė buvo fortepijono muzika, todėl vėliau perėjo į fortepijono specialybę. Dainavo instituto chore, kurio vadovas atkreipė dėmesį į gražų balsą. Beatričei skirdavo atlikti solines partijas.
<strong>Dėdės namuose</strong>
Laikas Mlynarskių namuose padarė lemtingą įtaką Beatričės gyvenimui – mergaitė pamėgo muziką, susipažino su turtingu Varšuvos muzikiniu gyvenimu, namuose lankiusiaisi artistais. Būdama dešimties metų pirmą kartą išgirdo operą – Stanisławo Moniuszkos „Halką“. Nuo tada operos galėjo klausytis ištisomis dienomis.
Dėdės dovanojami saldainiai, muzika ir atsiminimai padėjo ištverti ilgą gydymą. Ligoninėje praleido pusę metų, pergyveno kelias operacijas, labai nusilpo. Kiek sustiprėjusi pradėjo mokytis Varšuvos aklųjų ir nebylių institute. Instituto direktorius vadovavosi šūkiu „Nėra aklųjų!“. Mokytojai ir auklėtojai siekė, kad auklėtiniai nebūtų izoliuoti pasaulyje, ugdė jų savarankiškumą. Čia ji išmoko nesijausti neįgali, išsiugdė pasitikėjimą, gebėjimus tvarkytis ir pati viena išgyventi.
Savaitgalius Beatričė praleisdavo Mlynarskių namuose. Juose mergaitę užgriuvo muzika: vyko orkestro repeticijos, muzikiniai vakarai, įvairiais instrumentais grojo šeimininkai ir svečiai. Beatričę dainavimo mokė profesorius Z.Bilinskis, atkreipęs dėmesį į jos išskirtinį balsą ir absoliučią klausą. Jis pasėjo pasitikėjimą ir Beatričė pradėjo auginti savo dainavimą kaip spindintį kristalą.
<strong> Ilguvos vakarai </strong>
Gražiausi Beatričės vaikystės prisiminimai siejasi su gyvenimu motinos tėviškėje Ilguvoje ir Mlynarskių namuose Varšuvoje. Jos atmintyje įstrigo tylūs vakarai sode prie Nykos ir Nemuno, lydimi ramių pokalbių, muzikos.
Muziką Beatričė atsimena nuo ankstyvos kūdikystės – sodo ir laukų augalų šiurenimas, paukštelių giesmės, artimųjų ir svečių muzikavimas, kaimo žmonių iš širdies traukiamos dainos. Šiuos garsus, tokius įvairius, Beatričė išgirdo, įsiminė, jie lydėjo visą gyvenimą.
Pasaulis Beatričei – tai garsai ir kvapai. Sesuo Kristina kvepia pienu, Mlynarskių namai – švara ir muilu, teatras – rožėmis, šieno pakratų kvapas primena motiną, kai ji nuo šunvočių gydė šieno pakratų voniomis, anglis – keliones traukiniu. Kiekvienas žmogus turi savo kvapą, pagal kurį galima jį atpažinti.
Vaikystėje praradusi regėjimą, Beatričė aplinkiniame pasaulyje orientavosi pagal garsus ir kvapus. „Šiuose namuose yra gerųjų dvasių pasaulis“, – sakydavo iš Kauno atvykdavęs Juozas Albinas Herbačiauskas.
Namuose kvepėjo švara ir laukų vėjumi. Šilumą skleidė žydrų olandiškų plytų krosnys. Bėja pasakojusi apie paveikslą, kuriame pavaizduotas milžinas Ilgius. Kita brangenybė – Grincevičių šeimos herbas.
<strong>Grįžusi į Lietuvą</strong>
1928 metais, baigusi instituto šešias klases, Beatričė grįžo į Lietuvą. Motina Beatričę nuvežė į Kauną pas gydytoją Juozą Nemeikšą. Gydytojas jau negalėjo padėti.
Jai surado auklėtojos darbą Aklųjų institute. Ji tapo devyniolikos auklėtinių globėja, auklėtoja.
Beatričei vėl atsinaujino akių liga, ją operavo gydytojas Petras Avižonis. Tačiau operacija nepasisekė ir Bėja galutinai prarado regėjimą. Ji atsisakė auklėtojos darbo, ėmė dirbti bibliotekoje, pragyvenimui mezgė.
Visa viltis liko dainavimas. Bandė tęsti dainavimo studijas Juozo Gruodžio vadovaujamoje konservatorijoje. Tačiau jai buvo uždrausta: akliesiems neleista. Mergina nepasidavė ir 1933–1940 m. lankė pianistės, kompozitorės Elenos Laumenskienės privačią Liaudies konservatoriją. Mokėsi dainuoti.
<strong>Liaudies konservatorijoje</strong>
Dainavimo ją mokė A.Blinkevičiūtė. Po trejų metų mokytoja ryžosi išvesti B.Grincevičiūtę į muzikos visuomenę – susitarė dėl jos dainavimo per radiją. 1937 m. lapkričio 24 d. Beatričė radijuje padainavo tris dainas. Jos tapo dainininkės šviesos spinduliais tamsoje. Svajonė išsipildė – per 15 minučių Beatričė tapo žinoma visai Lietuvai.
Pirmasis jos viešas koncertas įvyko 1937 m. lapkričio 24 d. Kauno radiofone. Dar ilgai radijo studijoje (net ir sovietmečiu) koncertai nebuvo įrašomi: dainuodavo prie mikrofono gyvai, studijoje.
Pirmą viešą koncertą Kauno konservatorijos salėje B.Grincevičiūtė parengė 1943 m. kovo 6 dieną. Tai buvo labai netipiškos dainininkės – neregės – karjeros pradžia.
<strong>Koncertų praktika</strong>
1944 m. B.Grincevičiūtė tapo Lietuvos valstybinės filharmonijos Kauno skyriaus soliste. 1946 m. persikėlusi į Vilnių, iki 1959 m. dirbo Lietuvos radijo soliste.
Dainininkės aktyvi muzikinė veikla neliko nepastebėta. Ji koncertuodavo kaip filharmonijos solistė. Aplink ją, linksmo būdo, mėgstančią bendrauti intelektualę, sukosi įdomūs žmonės. Artimas tapo kompozitorius, pianistas Balys Dvarionas, aktoriai Monika Mironaitė, Laimonas Noreikas, ilgametė jos partnerė pianistė Halina Znaidzilauskaitė, dainininkė, režisierė Vlada Mikštaitė ir kiti.
Su pianistais, prof. Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru B.Grincevičiūtė parengė, įrašė plokštelėms, radijo fonotekai per 1000 kūrinių. Daug vokiečių kompozitorių, Edvardo Griego, italų, prancūzų kompozitorių šedevrų. Jai B.Dvarionas sukūrė ir iki šiol dainuojamą „Žvaigždutę“ (ž. Leono Stepanausko).
Šalia plačios koncertinės veiklos dainininkė dirbo pedagoginį darbą vaikų lopšeliuose–darželiuose, nuo 1974 m. – M.K.Čiurlionio meno mokykloje iliustratore.
<strong>Lietuviška gaida iš Filharmonijos scenos</strong>
Teko dainininkei fortepijonu akompanuoti koncertuose. Beatričė uždainuodavo tai, ką girdėjusi laukuose mergaitėms po linų lauką braidant. Dainoje atgimdavo rugiagėlių mėlis, aguonų raudonis ir svėrių geltonas lopas. Jos pasąmonėje paprastų žmonių dainų melodijos įstrigo kaip tos aukštesnės civilizacijos neapdorota gyvybinė ląstelė, iš kurios turėjo rastis lietuviška muzika.
Bėja galėjo plačiai ir skambiai, tarsi nevaldomu balsu užtraukti: „Lek gervė, lek gervelė, lek gervelė per girią. O, o-o lek gervelė per girią...“ Toji melodija ir tapo jos mylimiausia. Kažin kodėl? Gal tas uždainis – „O-o-o“ – atverdavo Lietuvos miško platumas. Gal žavėjo vingri melodija? Tačiau nebuvo koncerto, kuriame tos gervės neprisimintų. „Čia mano himnas“, – sakydavo.
Menasi M.K.Čiurlionio mintis: meno kūrinių „sodietis klauso ir žiūri tyliai, niekas jo nemokina: žiūrėk, kaip tai gražu! Jis patsai žino. Ir gėrisi gamta, bet taip pat saviškai suformuoja dainas, o jose yra viskas, visi gamtos grožybių turtai! ... Melodijos, kurios užgimė žmogaus sieloje, stipriausiai veikia, turi galimybę žavėti, kaip antai mūsų tikros seniausios dainos.“
Tačiau Beatričė ne tik pirmoji Lietuvoje klasikinės muzikos scenoje dainavo liaudies dainas be pritarimo. Klausytojams primindavo XVIII a. palikimą, nevengė naujų lietuvių kompozitorių dainų.
„Paklausyk, kokį baravyką surado kompozitorius Valentinas Bagdonas: „Ei, pavyko, tai pavyko: suradau aš baravyką nematytą! Nematytą!“ – dainuoja šelmišku balsu, atkartojanti vaikigalio džiaugsmą. „Bėja! Ir Jums 70 metų?“ Oho!
<strong> „Mūsų Bėja...“</strong>
Taip ją vadino visi su dainininke draugavę žmonės. B.Grincevičiūtė buvo šiltas ir malonus žmogus, visuomet stengdavosi kitiems padėti, visiems jautri ir dėmesinga.
Didesnę gyvenimo dalį ji nugyveno viena, tačiau vieniša niekada nesijautė – mokėjo bendrauti su įvairaus amžiaus ir skirtingos padėties žmonėmis, turėjo daug draugų. Nors buvo akla, mėgo svečiuotis ir pati maloniai priimdavo svečius. Kepdavo įsimintiną pyragą.
Įkopusi į gyvenimo aštuntąjį dešimtmetį ištekėjo už žmonos netekusio profesoriaus Henriko Horodničiaus. Savo vyru didžiavosi. Kitiems buvo gražu žiūrėti, kaip du senyvi žmonės meiliai bendrauja, vienas kitą globoja. Nuolat lankydavosi koncertuose Filharmonijoje, Operos ir baleto teatre, dramos teatruose, įvairių menininkų vakaruose. Visuomet buvo jautri garsui, kalbos intonavimui. Ją kviesdavo įvairios muzikos kūrinių vertinimo komisijos ekspertuoti naujų kūrinių.
Deja, likimas jų laimei skyrė nedaug laiko – 1988 m. lapkričio 17 d. B.Grincevičiūtė netikėtai ligoninėje mirė. Lietuvos menas neteko ypač jautraus interpretatoriaus, savito tembro dainininkės. Vaikai – žmogaus, mokiusio pajusti muzikos grožį.
Bendradarbiaudama B.Grincevičiūtė siekdavo savuoju pavyzdžiu įtikinti pašnekovą, kad aklasis – toks pat žmogus, kuris turi visas kūrybos, gyvenimo bendruomenėje teises ir daug galimybių. Tereikia jam padėti atskleisti jo galias.