Kai pasaulis jau stovi ant susinaikinimo – branduolinio karo – slenksčio, kai 21amžiuje milijonai žmonių priversti tapti karo pabėgėliais, o bombos krenta ant taikių gyventojų namų ir slėptuvių, visu aštrumu iškyla klausimas – kas iš tiesų mes esame?
Į šį klausimą atsakymo tūkstančius metų ieškojo religija, žymiausi filosofai ir mokslininkai. Filmas „Kas mes buvome“ – turbūt iki šiol ryškiausias stulbinančia dokumentika ir meniniais sprendimais užburiantis meno kūrinys, ieškantis šio atsakymo.
Rašytojas Rogeris Willemsenas (1955–2016) iki pat savo mirties rašė knygą, kuri turėjo vadintis „Kas mes buvome“. „Mes daug ką žinojome, bet nesupratome. Esame pilni informacijos, bet stokojame įžvalgų. Mes kupini žinių, bet mums trūksta patirties. Tiesiog ėjome pirmyn nestabdydami savęs. Ką ateities kartos pagalvos apie mus, žvelgdamos į istorinį kontekstą? Žvelgs su neviltimi?“, – klausė rašytojas, pasiūlęs iš ateities atsigręžti į mūsų dabartį.
Šiuos pagrindinius savo nebaigtos knygos postulatus jis paskelbė garsiojoje savo kalboje „Ateities kalba“. Šis tekstas ir tapo režisieriaus M.Bauderio filmo vedliu.
*******
Kuo ši tema patraukė jauną režisierių?
„Atėjo laikas mūsų skirtingas pasaulio perspektyvas susieti į holistinį vaizdą. Filmas yra tarsi tyrinėjimų kelionė. Mes turime vieną didžiulį skirtumą nuo ankstesnių kartų – galime naudotis informacija, kurios anksčiau nebuvo. Aš stengiuosi šią informaciją sujungti į visumą ir paskatinti žmones nebūti pasyviais. Mes labiau turėtume rūpintis tuo, kas iš tikrųjų esame. Atsakymas į šį klausimą galėtų būti svarbus atspirties taškas iššūkiams, kurie iškils žmonijai.
Tiesa ta, kad mums labai svarbu atmerkti akis, pažvelgti iš mūsų pačių konteksto ir stabtelėti. Nes mes esame priversti nuolat reaguoti į naujus įvykius ir kuo greičiau priimti sprendimus. Istorija yra puikus šaltinis išminties, padedantis suvokti, kad išskirtinės situacijos, kuriose mes atsiduriame, nėra visiškai naujos. Krizių buvo visada. Mūsų dabartinių veiksmų vertinimas iš ateities perspektyvos gali sustiprinti mūsų dėmesį dabarčiai“, – įsitikinęs režisierius.
Filmo veiksmas nukelia žiūrovus į vietas, kur mes paprastai negalime patekti. Mes nusileidžiame į vandenyno gelmes, pakylame į orbitą, svečiuojamės budistų vienuolyne, susitinkame Afrikos filosofą Senegalo upės deltoje, vaikštome po užterštą zoną Fukušimoje.
* * *
Šioje kelionėje mus lydi šeši žymūs pasaulio tyrinėtojai ir mokslininkai. Vokietis astronautas Aleksandris Gerstas, kosmose išbuvęs 363 dienas. JAV okeanografas Silvija Erla, pirmasis žmogus, dar 1979m. pasivaikščiojęs Atlanto vandenyno dugnu. Austrijoje gimęs JAV filosofas, ekonomistas Dennisas Snoweris, vadovaujantis tarptautiniam ekspertų tinklui „Global Solutions Initiative“. Budistas ir molekulinis biologas prancūzas Matthieu Ricard, gyvenantis nuošalioje Himalajų papėdėje ir dirbantis smegenų poveikio tyrimo srityje. Ekonomistas, sociologas ir filosofas, Senegale gimęs Felwine Sarr, laikomas vienu svarbiausių Afrikos mąstytoju. Technologijų filosofė Janina Loh, nagrinėjanti iššūkius, su kuriais susidursime kurdami ir valdydami robotus bei robotų etiką.
Kaip M. Bauderis atsirinko šiuos mokslininkus, padėjusius jam įkūnyti filmo idėją ir tapusius tos idėjos vedliais?
„Visų pirma aš sukūriau pasitikėjimo jausmą. Jie suprato, kad aš siekiu filmu gilesnio požiūrio į pasaulį, jo ateitį, nei pareiškimų barškinimas. Norėjau žmonių, kurie leistų mano klausimams plėstis, sukeltų atgarsį ir apšviestų bendrą gamtos, mokslo ir technologijų erdvę“, – atsako režisierius.
Filmas klausia – kaip sukurti „mes“ su žmonėmis, kurie to nenori? Drauge jis skelbia viltį ir tikėjimą žmonių veiksmų galimybėmis. Ir parodo, kad joks lūžio taškas nėra galutinis. Mes vis dar pajėgūs įtakoti apibrėžimą „kas mes buvome“.
