Troleibusas ir patalpos cokoliniame pilko daugiabučio aukšte. Tai – vietos, kuriose surengta paroda „Kas į Viršulus?“
Jos rengėjai taip pat parengė maršrutą ir siūlo pasivaikščioti po rajoną, kurio istoriją ir įžymybes mažai pažįsta net patys Viršuliškių gyventojai.
Žalias rajonas, kuris gali pasigirti puikiu susisiekimu su bet kuriuo Vilniaus kampeliu. Tokį jį regi dabartiniai Viršuliškių gyventojai.
Tačiau rajono senbuviai prisimena kitus laikus, kai dar vykstant statyboms tekdavo klampoti per smėlį ar bristi per purvą, o nuvažiuoti į Santariškes prireikdavo pusantros valandos. Ir taip buvo vos prieš kelis dešimtmečius.
Rinkosi iš kelių rajonų
Vilniaus muziejaus surengta ir iki liepos mėnesio vykstanti paroda „Kas į Viršulus?“ kviečia vilniečius ir miesto svečius susipažinti su ne tokia populiaria, neturistine miesto erdve.
Muziejaus atstovė Rūta Miškinytė pasakojo, jog galvojant, kurį rajoną pasirinkti, iš pradžių buvo apsistota prie Lazdynų, bet nuspręsta, kad apie juos jau nemažai papasakota.
Fabijoniškės netiko, nes jos išgarsėjo po serialo „Černobylis“ filmavimo. Juo labiau Antakalnis, kuriam net menininkai yra skyrę ne vieną kūrinį. Tuo metu apie Viršuliškes bene vienintelį eilėraštį yra sukūręs čia gyvenęs poetas Antanas Šimkus.
Namą sugebėjo išsaugoti
Prie troleibusų parko tvoros stovinčiame troleibuse pasakojama buvusio Viršuliškių kaimo istorija. Troleibusas stovi būtent toje vietoje, kur buvo kaimas.
„Mes atkūrėme Viršuliškių istoriją nuo XVIII amžiaus pabaigos. Pasidarė įdomu, kada ir kodėl kaimas tapo miestu. Vaikštant po troleibusą ir aplink jį galima tik įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti visas tas kaimas, – beveik nieko iš jo nebeliko“, – pasakojo parodos kuratorius istorikas Povilas Andrius Stepavičius.
Vis dėlto Viršuliškių senbuvė Janė patikslino: bent vienas buvusio kaimo namas prie Spaudos rūmų liko. Mat jo gyventojai sovietmečiu pasipriešino reikalavimui išsikraustyti ir sugebėjo atsilaikyti.
Janė pasakojo, kad į Viršuliškes atsikraustė 1977 metais, kai buvo minimos Rusijos spalio revoliucijos 60-osios metinės.
Tada dar buvo likę ir medinių, ir mūrinių kaimo namų. Netrukus jie visi buvo nugriauti, o vietoj jų iškilo daugiabučiai.
Į darbą – su guminiais
Viršuliškių gatvės 43-iajame name, kur paroda toliau pasakoja apie rajoną, Janė susitiko su kitomis Viršuliškių senbuvėmis Vanda ir Onute.
„Daugiau medinių namų buvo link Justiniškių. O toliau – laukai, kuriuose ganėsi karvės“, – šyptelėjo netolimą Viršuliškių praeitį prisiminusi Vanda.
Su kokiais nepatogumais susidūrė naujakuriai? Pasak Janės, didžiausias iš jų buvo nenutiesti šaligatviai. Vienoje Viršuliškių pusėje buvo smėlis, kitoje – molis ir per juos tekdavo bristi.
„Anksti ryte važiuodavome į darbą, vakare grįždavome, tad į aplinką nelabai buvo kada dairytis. O 1978-aisiais tvarkiau dokumentus ir į namus turėjau užsukti vidury dienos.
Apsidairiau aplinkui: aš kaip į dykumą atvažiavau!“ – pasakodama šypsojosi Onutė.
Kaip nuotykį ji prisiminė atvejį, kai kolegės iš darbo atvažiavo pas ją į įkurtuves su aukštakulniais bateliais. Jos nežinojo, kad Viršuliškių naujakuriai ant batų maudavosi maišelius, kad pasiektų švaresnę kelio atkarpą.
Kiti audavosi guminiais, o atbridę iki stotelės persiaudavo kitais batais.
Kai smarkiau palydavo, būdavo dar blogiau, nes nuo kiekvienos aukštumos purvas tekėdavo upeliais. Dėl to taksistai nevažiuodavo į Viršuliškių gilumą, keleivius išleisdavo prieigose.
Medžių sodinti nedraudė
Kadaise Viršuliškės buvo beveik dykvietė. Pasak Onutės, galbūt senuosius medžius rajono statytojai buvo iškirtę, galbūt čia plytėjo laukai, tad išliko vos keli senieji medžiai. Daugumą medžių, kurie dabar puošia rajoną, sodino valdžia, nors ji neprieštaravo, kad želdynus sodintų ir gyventojai.
Kai jie sužinojo, kad šalia namų bus tiesiama plati ir triukšminga gatvė, kuri kirs net kapines, prisodino medžių, kurie išliko iki šiol, ir valdžiai planus teko keisti.
Tiesa, dabar kai kuriuos chaotiškai pasodintus medžius tenka pjauti, nes jie ištisiems daugiabučiams užstoja saulę.
Gyvena ne viena įžymybė
Nors nauji rajonai sovietmečiu dažniausiai būdavo apgyvendinti darbininkų, į Viršuliškes kraustėsi daug medikų, menininkų. Tarkim, Janės name gyveno arba gyvena dainininkė Regina Maciūtė, kalbininkas Zigmas Zinkevičius, operos solistas Romualdas Vešiota, netoliese buvo įsikūrę dainininkai Eduardas Kaniava ir Stasys Povilaitis.
Viršuliškių senbuvė prisiminė, kaip atsikrausčius sirguliuojančią dukterį teko vežti į Santariškes, – kelionė užtruko pusantros valandos.
„O dabar sėdai į greitąjį autobusą, ir po keliolikos minučių jau esi Santariškėse. Apskritai Viršuliškės gali pasigirti puikiu susisiekimu“, – gyrė rajoną Janė.
Troleibusų parko fontano vietoje – kūdra
Pasivaikščioti po Viršuliškes ir jas pažinti sukurtas ir maršrutas. Jame – senosios Viršuliškių kaimo kapinės, stebuklingai iki šių dienų išlikusios tarp daugiaaukščių ir Vakarinio aplinkkelio.
Kadaise senasis Pilaitės kelias buvo pagrindinė Viršuliškių kaimo gatvė, maždaug dabartinio Viršuliškių skersgatvio vietoje.
Prie troleibusų parko, atidaryto 1985 metų gruodžio 25 dieną, yra dabar neveikiantis burlaivį primenantis fontanas. Manoma, kad šioje vietoje buvo viena iš trijų kūdrų Viršuliškių kaimo apylinkėse.
Prieš gerą dešimtmetį Viršuliškių apylinkėse dar buvo galima išvysti iš miškelio styrančią 120 metrų anteną. Tai – buvusios radijo stoties, pastatytos 1937 metais, įrenginys.
Šalia radijo stoties gyvenę vilniečiai prisiminė, kad radijo transliacijų galėdavo klausytis prie radiatorių priglaudę garsiakalbius.
Tarp aplankyti siūlomų objektų – buitinio aptarnavimo kompleksas, automatinė telefonų stotis, Vlado Kančiausko varinė skulptūra „Giesmė“, kurią vietos gyventojai vadina „gaidžiu“.
1987 metais pastatyta parduotuvė „Pasidaryk pats“ buvo laikoma „Senukų“ prototipu. Ji 2013-aisiais bankrutavo.
