Eimutis Kvoščiauskas: „Buvo momentų, kai naktį šokau iš lovos, išpiltas šalto prakaito“

Kai maždaug prieš pusantrų metų aktorius Eimutis Kvoščiauskas sulaukė kvietimo prisijungti prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“, jis nė nenutuokė, kur ši kelionė nuves jį patį ir kokių naujų patirčių suteiks.

Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Kulautuviečiai su Eimučiu Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“<br>E.Kinaičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Kaunas 2022

Jun 20, 2022, 12:31 PM

Praėjusią savaitę Kauno rajone Kulautuvoje įvyko finalinis projekto renginys – kulautuviečiai su E. Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“

Jį režisavęs E. Kvoščiauskas sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Lygiai taip pat ne tik atsiminimuose liks žmonės, kuriuos aktorius sutiko ir pažino čia, Kulautuvoje, o beveik pusantrų metų trukęs kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės bei prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.

Iš Kauno rajono Vilkijos kilęs aktorius sako nudžiugęs dėl to, kad spektaklį Kulautuvoje žiūrėjo ne tik vietos gyventojai. Žiūrovai atvyko iš Vilkijos, Kauno miesto, o prieš premjerą tvyrojęs nerimas galutinai išsisklaidė išgirdus žiūrovų aplodismentus.

– Eimuti, profesionalaus teatro ir bendruomenės spektaklio premjera. Ar skirtis tarp jų didelė?

– Būsena absoliučiai ta pati, kaip ir prieš premjerą teatre. Kai pradėjau dirbti su Kulautuvos bendruomene, iš karto žinojau: mes stengsimės, mes turime išlaikyti kokybę, profesionalumą. Požiūrio, kad „čia ne miestas, o provincija“, „čia ne aktoriai, o tik mėgėjai, todėl bus kaip bus“ nebuvo. Norėjome, kad būtų geras rezultatas. Buvo visko – ir nuotykių, kokie gali nutikti tik profesionaliame teatre, ir jaudulio.

Spektaklio išvakarėse medikų pagalbos prireikė vienai pagrindinio vaidmens atlikėjai, o mes meldėmės, kad tik viskas baigtųsi gerai.

Man tai buvo išbandymų laikas, nes pirmą kartą – kaip režisierius – prisiliečiau prie tokio didelio darbo.

– Ar po šitos premjeros nekilo minčių, apie tai, kas yra tas profesionalus aktorius ir kas yra neprofesionalus, kokia tarp jų skirtis? Kaip jums apskritai sekėsi dirbti su Kulautuvos bendruomene?

– Labai daug apie tai galvojau. Esu nemažai kalbėjęs su dėstytojais, kitais aktoriais, kurie statydavo operas ar miuziklus didžiuosiuose teatruose ir ne kartą iš jų girdėjau, kad sunkiausia dirbti su choru – dėl įvairių niuansų. Kulautuvos bendruomenės spektaklyje didžiulį vaidmenį atliko būtent choras. Buvau nustebęs dėl jų požiūrio į darbą, neišgirdau jokio nepasitenkinimo, jokių priekaištų, nebuvo jokio nesusiklabėjimo. Toks pat požiūris – ir visų, kurie vaidino spektaklyje ar dirbo užkulisiuose.

Kartais profesionalūs aktoriai, pavargę nuo savo specialybės, sako: ai, kažkaip praeis. Čia to nebuvo. Manau, atsakymas, ar tu esi profesionalus, ir yra požiūryje į savo darbą.

– Apie ką buvo spektaklis Kulautuvoje, kokia jo siužetinė linija?

– Iš karto klaidžiojome tarp klasikinių medžiagų, o apsistojome ties Kulautuvos legenda, kuri savotiškai turi tam tikrus klasikinės pjesės bruožus, struktūrą. Meilės tema, siužetinė meilės linija yra aktuali visais laikais, tik ji skirtinga. Mes šių dienų kontekste pasakojome Kulautuvos legendą – nesigręždami į praeitį, bet perkėlėme ją į dabartį.

Kulautuvos legenda baigėsi tragiškai, kai karalaitė buvo paversta akmeniu. Diskutuodami kalbėjome ir apie tai, kad daug senųjų mūsų legendų, pasakojimų yra liūdni, net tragiški. Išsigrynino mintis spektaklyje pakeisti legendos pabaigą, nes šiais laikais ji jau nesibaigtų tragiškai, mes pasuktume savo likimą į teigiamą pusę. Juk dabar žmonės yra laisvesni, džiaugiasi gyvenimu, o labai ilgą laiką mes buvome verkianti, dejuojanti, besiskundžianti tauta. Gal tai buvo užprogramuota nuo mažumės, girdint liūdnas pasakas?

Tad kuriant spektaklį išsigrynino ir žinutė, apie kurią iš karto negalvojome. Ji banali, tačiau šiais laikais labai svarbi – kad meilė yra didis dalykas ir ji turi nugalėti. Blogis gali užvaldyti, turint mintyse ir šalia mūsų vykstantį karą, bet jį turi nugalėti gėris. Ši žinutė tarsi užvedė, tonizavo mus pačius.

– Kiek vietos bendruomenės žmonių įsijungė į kūrybinį procesą, vaidino ar kitaip prisidėjo prie spektaklio?

– Ant scenos buvo daugiau nei 20 žmonių, bet daug jų buvo ir už scenos. Tai – kompozitorius, choreografė, daug kitų žmonių. Nuostabiai dirbo Kulautuvos seniūnijos komanda. Pavyzdžiui, mums nepavyko sprendimas su viena dekoracija, tad ieškojome kito sprendimo. Pamatėme gulinčią metalinę konstrukciją ir sugalvojome panaudoti ją. Tik problema buvo, kad ji – didelė ir apversta beveik aukštyn kojomis. Kulautuvos seniūnija pasirūpino, kad būtų suvirintos papildomos dekoracijos dalys ir ji pastatyta.

Kita situacija – ant pušų reikėjo pakabinti langus. Jie taip pat tą padarė. Tą dieną vyko ne tik spektaklis, tačiau ir šventė, kur taip pat savo pasirodymus surengė vietos žmonės, koncertavo mokyklos mokiniai. Manyčiau, kad renginyje – kaip dalyviai – buvo apie 100 žmonių.

– Kaip jūs galvojate, kokią emociją gavo patys žmonės?

– Dar prieš spektaklį guodėme vieni kitus, drąsinome – jei būsime nepatenkinti rezultatu, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet procesas juk buvo labai geras. Bet kai rezultatas pasiteisino, kai sulaukėme gerų atsiliepimų – emocijų buvo daug. Šis spektaklis – tarsi vienkartinis projektas, bet mes norime jį dar kartą parodyti, negalime šio projekto numarinti. Apie tai, kur dar gali būti rodomas spektaklis, kalbėsime kartu su bendruomene.

– Kaip jums pačiam pavyko rasti kalbą su bendruomene?

– Jei nebūtų pavykę – nebūtų ir tokio rezultato. Mes vis kalbame, kaip nenutraukti ryšių ir dėl to labai džiugu. Taip, šis procesas galėjo nuvesti kitu keliu, galėjom, grieždami dantimis, suvaidinti finalinį spektaklį ir išeiti savo keliais. Likti nesusikalbėję. Bet mes susikalbėjome, žmonės tikėjo tuo, ką darome, mumis labai tikėjo ir šio projekto kuratorė.

– Minėjote, kad tai buvo pirmasis didelis darbas, prie kurio prisilietėte kaip režisierius. Tad koks pasirodė režisieriaus drabužis?

– Buvo momentų, kai naktį šokau iš lovos, išpiltas šalto prakaito. Susapnavau, kad jau premjera, o mes nebaigę darbo. Buvo momentų, kad norėjosi, kad greičiau būtų finišas. Galiu pasakyti, kad dabar kur kas geriau suprantu ir vertinu režisieriaus darbą.

Pats, dirbdamas teatre ir ne pirmus metus būdamas scenoje, diskutuoju su režisieriais, drįstu paprieštarauti ir panašiai. Dabar puikiai supratau, ką reiškia būti režisieriaus kailyje, už kiek daug dalykų jis yra atsakingas. Ir kad šis darbas – tikrai ne kiekvienam.

– Apibendrintai: kodėl svarbu kurti tokius renginius ne miestų centruose, o seniūnijose, kurios gana dažnai, kalbat apie kultūrą, tapatinamos su popkultūra?

– Nes reikia, nes svarbu įvairiapusiškumas. „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte jame dalyvaujančios seniūnijos turėjo galimybę pasikviesti profesionalų menininką ir kurti kartu su juo. Toks žmogus tarsi sujaukia metus iš metų tekančią upę ir įneša naujų vėjų. Tai yra labai naudinga ir sveika.

Antra mintis, kodėl tai svarbu, man kilo važiuojant iš repeticijos Kulautuvoje ir klausantis LRT radijo. Pats gal būčiau to ir nesuvokęs, bet įstrigo vienas radijo interviu fragmentas, kai buvo kalbinamas iš savo šalies pabėgęs rusų žurnalistas. Jis sakė: jie visi juokiasi iš Putino mokyklos, juokiasi daugelį metų. Dabar žuvusieji kare Rusijos armijos vaikinai yra maždaug 28 metų amžiaus ir jaunesni. Tai yra ta Putino mokykla, kurioje Putinas prilyginamas Leninui, apie jį rašoma knygose, piešiami jo paveikslai, per televiziją rodoma, kaip jis joja ant meškos. Tačiau Rusijos provincija yra visiškai nualinta, žmonės neturi karšto vandens, tualeto ir taip toliau. Bet – svarbiausia – tai žmonės, užaugę absoliučiai be jokios kultūros.

Todėl tai, ką mes darome – skatiname, prisidedame prie žmogaus ugdymo. Kokio amžiaus jis bebūtų. Tai gerai ir dėl to, kad taip mes tvirtiname savo tautą, kultūra daro mus stipresnius ir ne tokius demoniškus, kokia yra ta šalis.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.