Jeigu J.L.Trintignant’as būtų sukūręs vaidmenis tik Bernardo Bertolucci filme „Konformistas“ („Il conformista“) ir Michaelio Haneke’s „Meilėje“ („Amour“), to būtų pakakę jį tituluoti vienu ryškiausių Prancūzijos, Europos ir pasaulio aktorių. O juk J.L.Trintignant’as kelis dešimtmečius buvo viena pagrindinių prancūzų kino figūrų.
Vis dėlto jis laikė save vidutiniu, nesvarbiu, vienu iš daugelio artistų. Labiausiai nemėgo scenų lovoje. Bet viena jų – su B.Bardot filme „Ir Dievas sukūrė moterį“ („Et Dieu... crea la femme“) – baigėsi aktorės skyrybomis su to filmo režisieriumi Roger Vadimu, o kita – su Anouk Aimee filme „Vyras ir moteris“ („Un homme et une femme“) – padarė jį visos planetos moterų numylėtiniu.
Likimas nepagailėjo J.L.Trintignant’ui išbandymų.
Jo tėvas buvo vienas Pasipriešinimo vadų Prancūzijos pietuose, o motina už ryšį su vokiečių karininku po karo buvo plikai nuskusta kaip kolaborantė.
Aktorius prarado dvi dukteris: Pauline mirė dar kūdikystėje nuo staigios kūdikių mirties sindromo, kita – Marie Trintignant – Vilniaus viešbutyje, sumušta pavydo priepuolio ištikto tuomečio gyvenimo draugo roko muzikanto Bertrand’o Cantat. (Vilniuje buvo filmuojamas jos motinos Nadine Trintignant režisuojamas TV serialas „Koletė“ („Colette“), kuriame Marie atliko pagrindinį vaidmenį.)
Viename paskutinių savo interviu jis pasakojo, kad net praėjus 15 metų po Marie žūties neranda ramybės.
„Kartą žmogus atėjo pas gydytoją ir paprašė išvaduoti jį nuo sunkios depresijos. Jis prarado gyvenimo prasmę.
Gydytojas patarė nueiti į cirką, atvažiavusį į miestą: „Ten puikus klounas. Jis jus tikriausiai prajuokins ir sugrąžins norą gyventi.“ „Daktare, aš ir esu tas klounas“, – atsakė pacientas.“ Taip J.L.Trintignant’as apibūdino savo būseną po dukters mirties.
Bet jis atlaikė ir šiuos, ir kitus smūgius. Nevaidindamas mačo, šis trapus drovus vaikinas, kino žiūrovų akivaizdoje ilgainiui virtęs tauriu senuku, liko vienas iš nedaugelio tikrų vyrų kine ir gyvenime.
Kine J.L.Trintignant’as debiutavo 1956-aisiais nusifilmavęs juostoje „Jei viso pasaulio vaikinai“ („Si tous les gars du monde“). Tačiau filmas, pakeitęs aktoriaus kūrybinį ir asmeninį gyvenimą, – tais pačiais metais sukurtas R.Vadimo „Ir Dievas sukūrė moterį“, laikomas 7-ojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos šaukliu.
Dabartiniu požiūriu probleminėje dramoje apie tai, kaip vyrai nesuvokia moteriškos prigimties, aktorius vaidino nebrandų personažą, nervingą vaikiną, kuriam efektingai „nuvažiuoja stogas“ nuo dieviško (filmo pavadinimas nemeluoja) B.Bardot grožio.
Filmavimo aikštelėje tarp J.L.Trintignant’o ir tuomet dar tik kylančios ekrano žvaigždės B.Bardot įsiplieskė romanas, nors abu jau buvo susituokę – J.L.Trintignant’as su bendrakurse aktore Stephane Audran, B.Bardot – su režisieriumi R.Vadimu. Abu jie paliko savo antrąsias puses.
„Mes gyvenome, kur papuola, miegojome bet kur ir net nepastebėdavome to. Mes tiesiog svaigome iš meilės ir laimės“, – taip jų romaną įsiminė B.Bardot.
O J.L.Trintignant’as šiuos santykius kartą pavadino „vienintele savo gyvenimo beprotybe“.
Jų romanas truko apie dvejus metus, buvo sudėtingas, juolab kad J.L.Trintignant’as buvo pašauktas į armiją ir pasiųstas tarnauti į Alžyrą. Galiausiai B.Bardot paliko Jeaną Louis dėl dainininko Gilbert’o Becaud.
Pabuvęs, nors ir neilgai, B.Bardot mylimuoju J.L.Trintignant’as suprato, koks pavojingas viešumas.
Nuo to laiko jis tapo vienu uždariausių aktorių, „žmogumi savyje“, galbūt net žmogumi futliare. Jis buvo užsisagstęs iki kaklo, nereagavo nei į netaktišką elgesį, nei į prastą skonį.
Jis buvo ironiškai santūrus ir tik kartais jo žvilgsnyje iš padilbų išryškėdavo vangi nuostaba. Jis nemėgo atvirauti, dalyti interviu ir atidavė pirmenybę saviraiškai per filmus.
Po trejų tarnybos armijoje metų J.L.Trintignant’as, jaunystėje galvojęs apie teisės studijas, ketino mesti aktorystę, tačiau persigalvojo gavęs pasiūlymą suvaidinti Hamletą viename Paryžiaus teatrų. Ir netrukus jau filmavosi keturiose penkiose juostose per metus – ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje (ten jo personažai buvo įgarsinami).
Tikra žvaigžde aktorius tapo po kelerių metų. Vieno populiariausių prancūzų visų laikų filmų, 1966-ųjų Kanų kino festivalio laureato Claude’o Leloucho „Vyro ir moters“ pristatinėti nereikia: net tie, kurie nebraukė ašarų šioje melodramoje apie dviejų vienišų našlių susitikimą, tikriausiai galės paniūniuoti dešimtmečius iš visų kampų skambėjusios šio filmo muzikinės temos motyvą.
Be subtilios, juslingos J.L.Trintignant’o vaidybos ir jo liūdnų akių romantinio rūko šio filmo tiesiog negalėjo būti. Beje, šiame filme aktorius vaidino autolenktynininką, o autolenktynės buvo visos Trintignant’ų šeimos, taip pat ir Jeano Louis, pomėgis.
Tarptautinę artisto šlovę pratęsė 1970 metų B.Bertolucci „Konformistas“, tapęs epochiniu filmu, kuriame politinės korupcijos, galios ir manipuliacijos aspektai, šios veiklos poveikis individams analizuojami pasitelkiant Sigmundo Freudo psichoanalizės teoriją.
Neurotikų, prisitaikėlių, padoriais piliečiais gudriai apsimetančių sociopatų vaidmenų J.L.Trintignant’as sukūrė, ko gero, daugiau nei bet kuris kitas didis šiuolaikinis artistas. Bene kulminacinis tarp jų – Marčelas Kleričis iš „Konformisto“, filosofijos daktaras, intelektualas ir latentinis homoseksualas, taip norėjęs būti kaip visi „normalūs“ žmonės, kad įstojo į fašistų partiją, ir tapo žudiku.
Tačiau pagrindine kino juostos tema tapo ne žmogžudystė, o pagrindinio herojaus prisiminimai ir samprotavimai apie praeitį ir ateitį.
„Konformiste“ B.Bertolucci brėžia paralelę tarp totalitarinio režimo, politinės prievartos ir seksualinės prievartos, kurią vaikystėje patyrė Marčelas Kleričis ir kuri jo sieloje paliko gilų pėdsaką, nulėmusį tolesnį likimą.
Marčelas Kleričis – vienu metu ir niekingas, ir hipnotizuojantis tipas.
Aktorius šiam vaidmeniui pasitelkė keistą plastiką, kuriančią siūbavimo vietoje iliuziją, kankinamą fizinio ir moralinio nepastovumo įspūdį. Teko panaudoti ir tai, kas visiškai nebuvo numatyta vaidmeniui, tai, kas nutiko dėl baisių aplinkybių: filmuojant „Konformistą“ mirė aštuonių mėnesių J.L.Trintignant’o duktė Pauline.
Visą savo neviltį ir įniršį Jeanas Louis sudėjo į darbą „Konformiste“, kuris nenutrūko nė minutę.
B.Bertolucci, ragindamas aktorių tyrinėti psichikos poslinkius, liguistos pasąmonės „juodąsias skyles“, rėmėsi ta žmogiškąja medžiaga, kuri likimo valia pateko jam į rankas.
Finalinėje scenoje, kurioje fašizmo įrankiu ir auka tapusiam herojui pakrinka sąmonė, režisierius leido J.L.Trintignant’ui improvizuoti. Tai buvo psichikai pavojinga vaidyba, kuri, kaip vėliau prisipažino aktorius, jį tiesiog išdraskė.
„Konformistas“ buvo pagrindinis artisto pirmosios gyvenimo pusės filmas, antrojoje toks tapo „Meilė“.
J.L.Trintignant’as vaidino insulto pakirstos ir tapatybę prarandančios moters vyrą.
Slaugydamas ją herojus pereina visas vilties, nusivylimo, saviapgaulės stadijas ir galiausiai įvykdo vienintelį įmanomą aktą, kurį vieni apibūdina kaip gailestingumą, kai kas – kaip nusikaltimą, kai kas – kaip proto aptemimą.
O juk tai tikras didvyriškumas – prasiveržti už mirties linijos patiriant kuo mažiau nuostolių. Prasiveržti dviese ten, kur patenkama tik po vieną.
Tarp šių keturių vaidmenų įsiterpė dar šimtas trisdešimt. Detektyvai ir trileriai, komedijos ir melodramos, meilės istorijos.
Ekrane J.L.Trintignant’ą buvo įsimylėjusios Simone Signoret ir Michele Morgan, Catherine Spaak ir Romy Schneider, Stephane Audran ir C.Deneuve, Gina Lollobrigida ir Michele Mercier, Jane Birkin ir Françoise Fabian, Isabelle Huppert ir Fanny Ardant, Juliette Binoche ir Irene Jacob.
Įsimylėdavo ir režisieriai. Viena jų – N.Trintignant – daug metų buvo jo žmona. Kiti rinkdavosi jį kaip idealų aktorių, galintį vaidinti bet ką.
Tarp jų buvo ne tik prancūzai François Truffaut ir Claude’as Chabrolis, Alainas Cavalier ir Michelis Deville’is, Éricas Rohmeras ir C.Lelouchas, bet ir italas Valerio Zurlinis, lenkas Krzysztofas Kieslowskis, graikas Costa-Gavras.
Jį norėjo filmuoti Stevenas Spielbergas, bet J.L.Trintignant’as atsisakė.
Prieš ketverius metus J.L.Trintignant’as paskelbė galutinai pasitraukiąs iš kino.
Tačiau kino trauka pasirodė stipresnė – jis negalėjo atsispirti pagundai vėl grįžti prie „Vyro ir moters“ ir suvaidino legendinės C.Leloucho melodramos tęsinyje „Gražiausi gyvenimo metai“ („Les plus belles annees d’une vie“, 2019 m.).
Kartą jis pasakė: „Visi pagyvenę artistai turi vaiko sielą, antraip jiems geriau sustoti ir imtis ko nors kito.“
Ko gero, esama tam tikros aukščiausiosios logikos, kad su pasauliu aktorius atsisveikino kaip tik šiuo vaidmeniu, kupinu ne nevilties, susierzinimo ar pagiežos (šias emocijas J.L.Trintignant’as visuomet perteikdavo puikiai), o vilties.
Parengė Matilda ALEKSANDRAVIČĖ
