Tūkstančiai prie T.Tuskenės puslapio prisijungusių po pasaulį pasklidusių emigrantų, repatriantų bei jų palikuonių nuolat prisimena Vilniaus gatveles ir aikštes, kai kurie net atsiunčia šeimoje išsaugotų nuotraukų. Ypač aktyvūs Izraelio gyventojai.
Daugiau nei 20 tūkstančių vartotojų turintis puslapis reikalauja ir nemenkos priežiūros: pardavimų vadybininke dirbanti moteris atidžiai seka, kad jos svetainės nariai neįžeidinėtų vieni kitų ir nesiveltų į politines diskusijas, – tokius ji stengiasi nukreipti į kitas svetaines.
Dažniausia tokių diskusijų tema – „Kieno Vilnius?“.
Tatjanos nuomone, visi okupantai stengėsi paversti Vilnių savo miestu ir gerokai jį išgriovė. Bet Vilnius yra toks didingas miestas, kad tuos griovimus atlaikė ir savo jubiliejaus sulaukė itin gražus.
Nesitiki jokio atlyginimo
Internetinės svetainės „Vilniaus istorija ir ne tik“ kūrėja T.Tuskenė didžiuojasi, kad kuria nekomercinę Vilniui skirtą svetainę.
Dažniausiai tokius puslapius kuria gidai siekdami privilioti žmones į savo ekskursijas. T.Tuskenė tikina, kad ji savo svetainę kuria tik iš meilės Vilniui.
Iš Vilniaus istorijai skirtų puslapių šis išsiskiria savo dėmesiu ne tokiai senai praeičiai: čia parodyta, kaip buvo statomi Žirmūnai, kaip kūrėsi Lazdynai. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių žygiams skirta mažiau vietos.
Pastaruosius porą metų T.Tuskenė kasdien ne mažiau kaip dvi valandas skiria savo interneto puslapiui tvarkyti ir nuolat atsakinėja į draugų klausimus, kiek jai už tai moka.
„Tai mano pomėgis. Tu mėgsti jodinėti – važiuoji į arklides, valai arklius ir galų gale jodinėji tik nedidelę to laiko dalį. Taip ir aš“, – aiškino moteris.
Beje, kartą T.Tuskenei paskambino iš vienos turtingos šalies ambasados ir paprašė leidimo panaudoti jos nuotraukas. Bet vos tik T.Tuskenė užsiminė apie honorarą, daugiau skambučių nebuvo.
Patarė neslėpti nuotraukų
Puslapis atsirado, kai T.Tuskenė ėmė fotografuoti Vilnių, kuriame gyvena nuo vaikystės.
„Einu per miestą ir noriu fotografuoti kiekvieną gatvelę. Vyras sako: „Tiek nuotraukų padarei, visi giria, parodyk jas žmonėms“, – pasakojo vilnietė.
Tačiau T.Tuskenė nutarė, kad jos nuotraukas įdomiau žiūrėti, kai matyti ir tos vietos istorija. Ji pradėjo ieškoti istorinių Vilniaus nuotraukų vokiškuose ir lenkiškuose internetiniuose puslapiuose ir jas lyginti su vaizdais, kuriuos jai pavyko nufotografuoti dabar.
Susidomėjimas jos puslapiu vis augo. Ji pradėjo domėtis ir istorijomis, kurios ten aprašomos.
Netrukus vilnietė pastebėjo, kad prie jos puslapio pradėjo jungtis užsienyje gyvenantys vartotojai. Ne tik Jungtinės Karalystės, Lenkijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai, bet ir Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvenantys Vilniaus mylėtojai. Vienas vartotojas gyvena Konge.
Ypač aktyvūs Izraelio gyventojai. Daugelis jų rašė nelietuviškai, tačiau apie Vilnių. Brazilijos ir Australijos gyventojai rašė netaisyklinga lietuvių kalba.
„Negaliu Izraelyje gyvenančiam vilniečiui sakyti: tu man nerašyk rusiškai. Juk jo kartų kartos gyveno Vilniuje“, – aiškino moteris.
Į šį puslapį galima rašyti bet kuria kalba, kurią supranta puslapio administratorė, – lenkiškai, rusiškai, angliškai. Ir, be abejo, vilniečių pamėgta tuteišių kalba.
Iš Izraelio – nostalgija
Netrukus puslapio naudotojai pradėjo dėti savo ilgus dešimtmečius gyvenant užsienyje išsaugotas nuotraukas.
„Jiems svarbu prisiminti, kur gyveno būdami vaikai, paaugliai“, – aiškino T.Tuskenė. Ypač populiaru miesto panoramoje nurodyti, už kurio lango gyveno, kuriomis gatvėmis vaikščiojo į mokyklą.
Kartais jai atrodo, kad būtent dar vaikai į Izraelį išvykę vilniečiai net nuoširdžiau myli Vilnių nei dabartiniai jo gyventojai, kurie Vilniaus grožio visai nevertina.
Beje, T.Tuskenė nėra Vilniuje gimusi vilnietė. Į Lietuvos sostinę ji atvyko penkerių metų, kai motina su visa šeima grįžo iš Baltarusijos.
Diplomatijos, kurios taip reikia taikant puslapio vartotojus, T.Tuskenė išmoko vienoje Vilniaus mokykloje dar būdama trečiokė.
Diplomatijos pamokos atrodė taip: mokytoja mušė mokinius, ypač našlaičius. T.Tuskenės mama nunešė mokytojai gėlių ir saldainių. Bet tapo dar blogiau: mokytoja liniuote daužydavo visiems per galvą, o Tatjanos galvą praleisdavo.
Vaikai tokių išimčių netoleravo. Kiek reikėjo diplomatijos, kad tokioje situacijoje išgyventum ir turėtum draugų.
Siaubą kelia žali tinklai
– Kodėl vaikystėje palikę Vilnių žmonės vis dar juo rūpinasi? – „Sostinė“ pasiteiravo T.Tuskenės.
– Jie nuoširdžiai myli Vilnių ir jaučia didelį savo vaikystės ilgesį. Jie neprisimena jokių nuoskaudų.
– Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?
– Mėgstamiausia mano gatvė – Šv.Kazimiero. Nuo Filharmonijos leidžiantis pro arką virš šios gatvės – fotogeniškiausia Vilniaus vieta.
– O kitos gatvės?
– Man nepatinka, kaip dabar restauruojamas Vilnius: paima žalią tinklą ir apriša byrančius balkonus ar bareljefus.
Kai kuriose gatvėse nebegaliu fotografuoti. Arba tenka itin daug retušuoti.
Pilies gatvė labiausiai lankoma ir taip aprišinėta! Atvažiuoja turistai ir platina tuos žalių skudurų vaizdus po pasaulį.
– Ką darytumėte, jei būtumėte miesto valdžia? Neleistumėte aprišinėti trupančių balkonų?
– Moku mąstyti strategiškai. Kadaise aš atspėjau, į kurią pusę Vilnius plėsis, – palei Molėtų plentą. Motina pyko, kad pirkau sklypą, kur karvės nebus kur pririšti, o po penkiolikos metų čia atėjo miestas.
Sutinku, kad Vilniui plėstis reikia. Bet ne Senamiestyje.
Senamiestyje turi būti statoma rūpestingiau, ne stikliukai. O dabar pristatė stikliukų ir juose sėdi milijonieriai iš Rusijos ir Baltarusijos, kurie ten prisipirko butų.
Aplink Vilnių tiek daug žemės. Nereikia liesti Senamiesčio. Jį reikia saugoti ir mylėti. Bet pirmiausia būtina nuimti tuos žalius skudurus, kuriais apvyniota balkonų apačia.
Man skaudu, kad iš kaimų atvažiavę ir į valdžią pakliuvę žmonės nesupranta Vilniaus išskirtinumo.
