Tik dabar paaiškėjo A. Žižiūno laidojimo vieta ir laikas. Fotomenininkas ir žurnalistas bus pašarvotas balandžio 1 d. Olandų g. 22. Atsisveikinama 9–13.30 val. Urna išvežama 13.30 val. į Antakalnio kapinių menininkų kalnelį. Artimieji prašo nenešti vainikų ir krepšelių, tik 1 baltą rožę.
Kaip nutiko, kad mirtį ir laidotuves skiria toks ilgas laiko tarpas? Pasirodo, kad fotografo žmona praėjus vos kelioms dienoms po sutuoktinio mirties turėjo gultis į ligoninę operacijai, todėl negalėjo pakviesti Atsisveikinti visų A.Žižiūno bičiulių. Pranciška Regina Žižiūnienė pasakojo lrytas.lt, kad fotografą pažinoję žmonės ne kartą jai priekaištavo, kad nebuvo pakviesti į laidotuves, todėl pasveikusi ji kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjunga kviečia visus atsisveikinti.
Ilgai su insulto pasekmėmis kovojęs menininkas mirė gana netikėtai, nė mėnesio nepraleidęs ligoninėje po paskutinio epilepsijos priepuolio. Našlė pasakojo, kad po sunkaus insulto buvo net keli labai stiprūs priepuoliai, tačiau nuolat vartojami vaistai padėjo juos kiek apmalšinti. Ir nors fotografo sveikata paskutiniais dešimtmečiais nebuvo labai gera, bet jis domėjosi fotografija, vartydavo albumus, klausydavosi internetu transliuojamų koncertų, o 2015 metais surengė jubiliejinę parodą Vilniaus „Prospekto“ galerijoje.
„Kol kalbuosi su žmonėmis – lyg ir nieko, bet kai lieku viena – tiesiog prislegia ta tuštuma“, – prisipažino P. R. Žižiūnienė. Vienatvę sušvelnina ir darbas. Moteris rašo knygą apie A.Žižiūno fotografijas. Dauguma jų bei jų negatyvai yra jau perduoti į archyvą, tačiau kai kurių, pavyzdžiui, iš „Kupiškėnų vestuvių“ ciklo, tenka ieškoti ir pas žmones.
Fotografas buvo žinomas Lietuvoje ir pasaulyje kaip portretų meistras, poetinių fotografijų kūrėjas, fotoreporteris, kurio daugybė nuotraukų skelbtos periodinėje spaudoje ir įvairiuose fotografijų albumuose, meno, grožinės literatūros ir enciklopediniuose leidiniuose.
Fotografas, žurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas, knygų autorius ir iliustratorius Algimantas Žižiūnas gimė 1940 m. Kaune Onos Rozenbergaitės-Žižiūnienės ir Kazimiero Žižiūno šeimoje. Abu tėvai kilę iš Anciškio Kėdainių rajone. Rozenbergų šeimos namas dar tebestovi šiame miestelyje prieš bažnyčią.
Algimantas Žižiūnas baigė Anciškio pradinės mokyklos I klasę ir šiame ramiame kampelyje praėjo jo vaikystės vasaros pas močiutę Kotryną Rozenbergienę ir dėdę Antaną Rozenbergą.
Tėvas Kazimieras Žižiūnas žuvo 1941 m. birželio sukilimo metu, palaidotas bendrame kape buvusiose senosiose miesto kapinėse Kauno centre. Motina Ona Rozenbergaitė-Žižiūnienė liko viena su dviem mažamečiais vaikais Genovaite ir Algimantu. 1951–1959 m. jis mokėsi Kauno 14-ojoje vidurinėje mokykloje, kur baigė 8 klases.
1956–1957 m. dalyvavo Kauno Vėlinių įvykiuose, buvo keletą dienų įkalintas, tardomas. Jam išėjus į laisvę, KGB „priežiūros“ šleifas lydėjo jį visą sovietmetį.
1959–1960 m. dirbo Radijo matavimo technikos mokslinio tyrimo institute pagalbiniu darbininku, kartu 1959–1960 m. vakarais mokėsi Kauno 8-ojoje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. Vidurinės mokyklos aukštesnėse klasėse, technikume pradėjo fotografuoti.
1963 m. baigęs Kauno maisto pramonės technikumą, pagal paskyrimą dvejus metus dirbo Anykščių vyno gamykloje.
1963–1970 m. gyveno Anykščiuose, čia pradėjo žurnalisto ir fotomenininko kūrybinį kelią. 1963–1965 m. jis buvo Anykščių vyno gamyklos Pilstymo cecho meistras, 1965–1969 m. dirbo Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ fotokorespondentu, literatūriniu darbuotoju.
Dirbdamas Anykščiuose, šalia tiesioginių pareigų, užsiėmė kūryba: fotografavo, rašė į laikraščius ir žurnalus, dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse fotoparodose, suorganizavo pirmąją Anykščių rajono fotomėgėjų darbų parodą. 1969–1970 m. dirbo savaitraščio „Liaudies sargyboje“ literatūriniu darbuotoju.
1965–1973 m. neakivaizdžiai studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete.
1970 m. persikėlė gyventi į Vilnių ir iki mirties gyveno sostinėje. Dirbo savaitraštyje „Kalba Vilnius“, „Dialogas“, dienraštyje „Komjaunimo tiesa“, žurnale „Mokykla“.
Iki insulto, jį ištikusio 2007 m., aktyviai dalyvavo žurnalistinėje veikloje, taip pat kaip fotomeno kūrėjas.
Bendradarbiavo su žurnalais „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Girios“, su laikraščiais „Tiesa“, „Žalioji Lietuva“, „Literatūra ir menas“, „XXI amžius“, „Lietuvos aidas“ ir daugelį kt., taip pat su JAV lietuvių laikraščiu „Draugas“.
1986 m. suvaidino fotografą A. Grikevičiaus politiniame detektyve „Vilkolakio pėdsakai“. 1988–2020 m. surengė daugiausia parodų iš ciklų „Veidai ir mintys“; „Anciškis – Lietuvos vidurys“; „Mano vizijų moterys“.
2005 m. kultūros ministro įsakymu suteiktas meno kūrėjo statusas.
2009–2015 m. padovanojo Lietuvos valstybei savo viso gyvenimo darbą – asmeninį fotografijų ir negatyvų archyvą, kurį sudarė apie 1 mln. negatyvų ir didelės vertės dokumentinių ir meninių nuotraukų, tarp kurių ir 1500 vnt. kolekcija „Veidai ir mintys“ (su dar vidutiniškai kiekvieno portretuojamojo 5 nuotraukų variantais), kuri buvo kurta daugiau kaip 30 metų (saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, Fotodokumentų skyriuje).
Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys. Fotomenininkas yra laimėjęs du aukso medalius sąjunginėse parodose ir vieną sidabro tarptautinėje fotoparodoje „Žena-88“ („Moteris-88“) Čekoslovakijoje bei turi per 50 kitų apdovanojimų.
2000 m. gegužės 4 d. pripažintas antrosios turizmo ir kelionių fotografijų iš viso pasaulio parodos W.W.T.PH.’99 nugalėtoju ir jam suteiktas parodos majoro vardas.
2006 m. spalio 23 d. Vengrų ambasados Lietuvoje kartu su kitais 10 Vėlinių įvykių dalyvių buvo apdovanotas Padėkos raštu už dalyvavimą 1956 m. revoliucijoje ir laisvės kovose Vengrijos sukilimo 50-ųjų metinių proga, kadangi buvo 1956 m. Kauno Vėlinių įvykių dalyvis.
2014 m. jam suteiktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas. 2015 m. apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos I laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“.
2015 m. įteiktas LR kultūros ministerijos padėkos raštas už ilgametį kūrybinį kelią ir profesijos puoselėjimą, nuotraukose įamžintą kultūros istoriją, indėlį į Lietuvos fotografiją. Iš parodos „…neišėjusiems sugrįžti...“.
A. Žižiūnas bus pašarvotas balandžio 1 d. Olandų g. 22. Atsisveikinama 9–13.30 val. Urna į Antakalnio kapinių menininkų kalnelį išvežama 13.30 val. Artimieji prašo nenešti vainikų ir krepšelių, tik 1 baltą rožę.
