Pavadinimą pakeitęs sostinės teatras įsitvirtina savitoje nišoje: neabejoja savo misija

Iškabą pakeitusio buvusio Lietuvos rusų dramos teatro vadovė 41 metų Olga Polevikova neabejoja jo trupės svarbia misija. Ypač šiais sudėtingais laikais.

 Aktorė O.Polevikova nuo 2018 metų vadovauja Vilniaus senajam teatrui.<br> Lrytas.lt koliažas.
 Aktorė O.Polevikova nuo 2018 metų vadovauja Vilniaus senajam teatrui.<br> Lrytas.lt koliažas.
Aktorė O.Polevikova nuo 2018 metų vadovauja Vilniaus senajam teatrui.<br>D. Matvejevo nuotr.
Aktorė O.Polevikova nuo 2018 metų vadovauja Vilniaus senajam teatrui.<br>D. Matvejevo nuotr.
 Vilniaus senasis teatras.<br> Vikipedijos nuotr.
 Vilniaus senasis teatras.<br> Vikipedijos nuotr.
Naujosios salės M8 prieigose publiką pasitinka efektinga scenografo J.Arčikausko instaliacija. <br> A. Svorobovič nuotr.
Naujosios salės M8 prieigose publiką pasitinka efektinga scenografo J.Arčikausko instaliacija. <br> A. Svorobovič nuotr.
Naujosios salės M8 prieigose publiką pasitinka efektinga scenografo J.Arčikausko instaliacija. <br> A. Svorobovič nuotr.
Naujosios salės M8 prieigose publiką pasitinka efektinga scenografo J.Arčikausko instaliacija. <br> A. Svorobovič nuotr.
 V. Jauniškis.<br> R. Neverbicko nuotr.
 V. Jauniškis.<br> R. Neverbicko nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

May 16, 2023, 8:54 AM, atnaujinta May 16, 2023, 8:57 AM

Praėjo lygiai metai, kai buvo sudaryta darbo grupė buvusio Lietuvos rusų dramos teatro veiklos krypčių ir pavadinimo keitimo rekomendacijoms parengti ir daugiau kaip pusmetis nuo naujo Vilniaus senojo teatro (VST) pavadinimo suteikimo šiai meno įstaigai.

Per šiuos metus VST sceną išvydo ne viena įspūdinga premjera, čia surengta festivalių ir edukacinių renginių, atidaryta nauja salė eksperimentiniams projektams. Bet netrūko ir slogių akimirkų – priekaištų dėl repertuarinės politikos, „vadovybės blaškymosi karo Ukrainoje kontekste“, nerimo dėl ateities.

Juk keičiant pavadinimą nebuvo svarstomas naujas šio teatro modelis ar jo veiklos turinys, rinkodaros strategija, nors Rusijos agresijos Ukrainoje fone rusakalbio teatro situacija atrodė dviprasmiška. Ir jo kolektyvas patyrė stiprią turbulenciją, anot vieno VST aktoriaus.

Apie VST trupės nuotaikas kalbėjomės su teatrui nuo 2018-ųjų vadovaujančia buvusia jo aktore O.Polevikova.

– Rusų autorių kūriniai visada buvo svarbus VST repertuaro akcentas. Dėl karo Ukrainoje jums teko sunki užduotis – nuspręsti, kurie menininkai iš agresorės šalies gali likti kūrybos partneriai, o su kuriais būtina nutraukti ryšius. Ar meno institucijai nėra sudėtinga tikrinti ir įvertinti kūrėjų biografijas ir pažiūras?

– Be abejo, teatro ištekliai yra riboti, todėl kartais tai užtrunka ar prasprūsta kažkokia informacija – visi mes esame žmonės. Tačiau savo repertuarą mes atidžiai peržiūrėjome ir atsisakėme kūrinių, kurių autorių pozicija karo atžvilgiu yra neaiški arba nepriimtina.

Nuolat tikriname informaciją planuodami, ką statysime, kaip galėsime padėti kolegoms iš Baltarusijos ir Ukrainos. Reikia suprasti, kas vyksta, bet gyvename toliau.

Mūsų laikysena karo atžvilgiu niekada nebuvo dviprasmiška: nuo pat karo pradžios kiek galėdami palaikėme Ukrainą, ieškojome galimybių apgyvendinti karo pabėgėlius, teatro darbuotojai savanoriavo pabėgėlių centruose, rengėme meno dirbtuves ukrainiečių vaikams. Nuo pirmųjų Rusijos agresijos Ukrainoje dienų prieš kiekvieną mūsų teatro spektaklį salėje skamba Ukrainą palaikantis garso įrašas.

– Ar naujas teatro pavadinimas sietinas su kokybiškai naujo jo veiklos etapo pradžia?

– Gyvenimas keičiasi, ir viskas siejasi tarpusavyje. Tačiau mūsų teatro įstatai nepasikeitė, o juose parašyta, kad pirmiausia turime, kaip ir kiti teatrai, kurti aukštos meninės vertės spektaklius ir šalia to suteikti galimybę etninėms grupėms tenkinti savo kultūrinius poreikius.

Mūsų teatro niša buvo ir yra labai aiški. Visada tikėjome didžiuliu šios trupės potencialu vienyti, atverti skirtingas kultūras. Ta kryptimi mes ir einame.

VST trupė yra viena stipriausių šalyje, tai liudija gerai vertinami jos didelės formos spektakliai pagrindinėje teatro scenoje. Pastaruoju metu teatre atsirado naujų veiklų ir už jos ribų. Jau kurį laiką mūsų bazėje kuria aktorių grupė iš Gardino teatrų.

Po 2020-ųjų protestų Baltarusijoje jie buvo atleisti iš darbo dėl politinių pažiūrų, paliko savo šalį ir gavę kūrybines stipendijas atvyko į Vilnių, subūrė čia kolektyvą „Teatr Avgusta“.

Bendravome su baltarusių aktoriais ir anksčiau – jie vaidino per karantiną sukurtame projekte apie 2020-ųjų įvykius. Baltarusių darbai tapo ryškia teatro naujo įvaizdžio dalimi. „Teatr Avgusta“ rodo VST jau tris spektaklius: „Už ką“, „Trečioji pamaina“ ir Auksiniam scenos kryžiui nominuotą performansą „Spektaklis, kuris neįvyko“.

Pastarasis darbas sukurtas pagal Mariupolio žurnalistės liudijimus iš bombarduojamo miesto ir skirtas Mariupolio teatre dėl tragiškų aplinkybių neįvykusiai premjerai. Jo metu žiūrovai kartu su aktoriais vaikšto po teatro rūsius, koridoriais, kol galiausiai išeina į sceną.

Gardino aktorių spektakliuose skamba baltarusių kalba. Jie dalyvauja ir projektuose su mūsų aktoriais – ne tik naudojasi mūsų baze. Esame pasirašę bendradarbiavimo sutartį su jų organizacija, padedame jiems, kiek galime.

Plėtojame ryšius ir su Ukrainos aktoriais. Trys ukrainietės dalyvavo mūsų projekte viename didžiausių scenos menų festivalių pasaulyje Avinjone. Pernai šio festivalio „Off“ programoje pristatėme Ukrainos įvykiams skirtą projektą, kad primintume Europai greta vykstantį karą: parodėme dokumentinį spektaklį „Dievų aušra“ pagal liudininkų pasakojimus, surengėme diskusiją šia tema.

Neseniai susitikime su ukrainiečiais sumanėme kurti vaikišką spektaklį ukrainiečių kalba. Tikimės, kad rugsėjį, mokslo metų pradžioje, mažieji ukrainiečiai galės jį pamatyti. Šis sudėtingas laikas, pabėgėlių situacija patvirtino, kad visada svarbu girdėti savo gimtąją kalbą.

Ukrainietišku akcentu neseniai atidarėme ir naują eksperimentinę teatro erdvę „M8“ gretimame Mindaugo gatvės pastate. Šia proga ukrainietis režisierius Viktoras Marvinas pristatė spektaklio „Šeimyninės scenos“ premjerą. Jo etiudas pernai laimėjo VST surengtą dramaturgijos konkursą „Mes – Ukraina“.

Ukrainiečiai nuolat lankosi mūsų spektakliuose – gali juos pamatyti nemokamai, o į premjeras patekti su didžiule nuolaida. Aš niekada neabejojau, kad teatras gali burti įvairias etnines grupes, ir tam galima surasti daugybę būdų.

– Kokios lietuvių kalbos perspektyvos teatro repertuare?

– Savo spektaklius rodome su lietuviškais titrais. Tą patį spektaklį vaidinti keliomis kalbomis nėra jokios prasmės – juk turime puikių profesionalių lietuviškų trupių.

Bet kartais titrų panaudoti neįmanoma, pavyzdžiui, kaip spektaklyje „Dėdė Vania“, kurį rodome Markučių dvare. Jo žiūrovai keliauja su gidu per dvaro muziejaus kambarius ir aplink namą, panirdami į autentišką Antono Čechovo kūrinio atmosferą.

Tai išskirtinis spektaklis, pelnęs režisieriui Tadui Montrimui Auksinį scenos kryžių. Jau planuodami jį 2018-aisiais buvome numatę rodyti ir lietuvišką versiją, bet planus sujaukė pandemija. Tačiau dabar grįžtame prie šios idėjos – greitai prasidės spektaklio repeticijos lietuvių kalba. Tikimės, kad jį įvertins ir tie, kuriems anksčiau gal trukdė rusų kalbos barjeras.

Be to, šiemet pradėjome vaidinti lietuvių kalba Agnės Sunklodaitės režisuotą spektaklį vaikams „Mano tėtis skrajūnas“, nes spektaklių vaikams Vilniuje apskritai labai trūksta. Jį jau parodėme Vilkaviškyje, kur mus sutiko labai šiltai.

– Turbūt ne visi jūsų artistai gali vaidinti lietuviškai – tai nėra jų gimtoji kalba, nors dauguma gerai kalba lietuviškai?

– „Dėdės Vanios“ atveju ir akcentas galbūt pravers spektaklio idėjai. Bet apskritai mes nekeliame sau užduoties ar tikslo pereiti prie lietuvių kalbos. Mūsų teatro misija yra kitokia.

Dabar dažnai tenka girdėti apie tai, kad rusų kalba yra gimtoji ne tik rusams. Ji apima kur kas daugiau Lietuvos gyventojų ir piliečių.

Tai gali būti ir ukrainiečiai, ir baltarusiai, puikiai rusiškai kalba lenkai. Nemaža dalis Lietuvos gyventojų jaučia kultūros sau artima kalba poreikį.

– Garsus jūsų trupės aktorius Valentinas Novopolskis neseniai viename interviu pasakė, kad šiandien teatras rusų kalba reikalingesnis nei anksčiau, nes rusakalbių Vilniuje yra kur kas daugiau nei prieš metus. Bet jis taip pat paminėjo, kad jūsų vadovaujamo teatro trupė sensta – jau senokai jai buvo renkamas aktorių kursas. Ar tai nepranašauja trupei liūdnos ateities?

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kursas rinktas seniai, bet prieš dvejus metus aktorystės programa atsirado Vilniuje veikiančiame Europos humanitariniame universitete, kuris čia persikėlė iš Minsko dėl politinių aplinkybių.

Geriausi jo studentai aktoriai galės įsilieti į mūsų trupę. Tie vaikai kalba keliomis kalbomis – tai didelis jų privalumas. Vienas studentas jau dalyvauja spektaklyje „Šeimyninės scenos“. Be to, į trupę yra priimta baltarusė, atvykusi į Lietuvą po 2020-ųjų įvykių. Tad atsinaujinimas vyksta – galiu užtikrinti, kad to bus nuolat siekiama.

Kitais metais mūsų laukia daug įdomių projektų ir skirtingų autorių. Galvojame apie tai, kas šiandien aktualu, kaip palaikysime žmones, gyvenančius didelėje įtampoje.

– Tačiau kitąmet baigiasi jūsų, kaip VST vadovės, kadencija. Ketinate išbandyti laimę konkurse darsyk?

– Dar yra laiko pagalvoti.

Atskyrė trupę nuo pastato

Vaidas Jauniškis

Teatro kritikas

„Žmonės visą laiką tapatina trupes su pastatais. Vilniaus senojo teatro pavadinimas akivaizdžiai atskyrė trupę nuo pastato: senasis yra pastatas, o ne trupė. Ji šiuo atveju yra tik nuomotoja, kaip būtų bet kuri kita, įsikūrusi šiame pastate. Valstybiniai teatrai neturi būti tik lietuviams, bet atiduoti visą pastatą vienai trupei yra nesąmonė. Į jį galėtų pretenduoti bent kelios trupės – paeiliui kas kelerius metus arba dalydamosi patalpomis.

Čia kalbu ne apie vieno teatro, bet visos teatrų sistemos situaciją: tikrai nėra už ką bausti vienos trupės, kuri yra geresnė už kai kuriuos valstybinius teatrus, tik kitakalbė. Jos nariai (su mažomis išimtimis) yra Lietuvos piliečiai, puikūs aktoriai. Tačiau turime apie pusšimtį profesionalių teatrų, ir tik 13 jų, nebūtinai pačios geriausios trupės, naudojasi išskirtinėmis teisėmis.

Nacionalinių, valstybinių ir visų likusių teatro institucijų finansavimas skiriasi 20 kartų valstybinių naudai, kai abiejų sektorių meninis lygis yra beveik vienodas, o pagal atstovavimą Lietuvai užsienyje neabejotinai pirmauja nevalstybiniai teatrai. Palyginti su kitomis šalimis, išlaikome daug valstybinių repertuarinių teatrų. Svetur jie dažniau veikia savivaldybių lygmeniu. Struktūra yra diskutuotina.“

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.