Prasidėjus savaitgaliui, ankstyvomis šeštadienio ir sekmadienio popietėmis, atokiau nuo pagrindinių takų Panemunės šile skamba muzika. Ji sklinda iš nedidelės asfaltuotos aikštelės, kurioje šokti jau daugiau nei trisdešimt metų renkasi vyresnio amžiaus kauniečiai.
Pakalbinti šokių dalyviai teigė, kad jų bendruomenei priklauso ne mažiau kaip šimtas kauniečių, o dauguma jų skaičiuoja 75, 76, 78, 85 ar net 89-us metus. Dauguma jų šokti į Panemunės šilą ateina jau dešimt metų, kai kurie – ir dvidešimt.
Šokius entuziastai organizuoja savo jėgomis: patys atsiveža vežimėliu kilnojamą garso įrangą, vieną kitą reikalingą rakandą. Tačiau labiausiai šokėjai pasigenda miesto valdžios dėmesio jų maloniam veiklos praleidimo būdui ir nors nedidelės infrastruktūros, kurios neatsirado ir po parko erdvių rekonstrukcijos.
Šokiai gerina nuotaiką
Jau 13 metų šokius Panemunės šile esančioje aikštelėje organizuoja Veronika Ziabkinienė. Moteris ne tik groja akordeonu šokėjams, bet ir įkūrė visuomeninę kultūrinę draugiją „Papartis“. To reikėjo, nes miesto savivaldybė pagrasino šokėjams, kad nebeleis šokti, jei neišsiims tai viešoje erdvėje leidžiančio leidimo.
„Įregistruoti organizaciją ir parašyti prašymus savivaldybei man labai padėjo mano pavaduotoja Elena, kuriai ir perduosiu ateityje visą šitą organizavimą. Nes jei nebūtume to padarę, mus būtų iš čia išvarę.
Pernai paprašėme savivaldybės aikštelėje pastatyti daugiau suolų, nes, kai gausiai susirenka publika, tikrai trūksta sėdimųjų vietų. O žmonės tai vyresni, šokiai trunka, būna, ir 5–6 valandas, būtinai reikia vietų pailsėti. Deja, pasakė, kad nestatys“, – pasakojo moteris.
Jau daug metų šokėjai verčiasi patys pasistatydami senus sulūžusius suolus, kuriuos atsineša iš netoliese gyvenančių bendruomenės narių kiemų, tačiau kiekvieną kartą susinešti suolus sunku ir nepatogu, reikia daug jėgos, pagalbos. O ir tie patys turimi – seni, sulūžę.
Ponia Veronika pokalbio metu net atsegė rankinę, iš kurios ištraukė ir parodė plaktuką, kuriuo senų suolų atšokusias vinis atgal į senas lentas dažnai tenka pačiai sukalti, kad šokėjai atsisėdę nesusižeistų.
Savivaldybė žiūri abejingai
Tačiau, panašu, šioje Panemunės aikštelėje vykstančių šokių tradicijų savivaldybės atstovai nelinkę itin skatinti ir palaikyti.
Komentuodamas situaciją Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis teigė, kad nedidelė aikštelė su suolais ir šiukšlių dėžėmis, kurioje galėtų vykti šokiai, šile įrengta visai kitoje vietoje – aukštutiniame dviračių take, Senjorų parke prie kurhauzo liekanų.
„Šioje vietoje didelė erdvė, nedaug želdinių, krūmynų, todėl joje galima užsiimti bendruomenės veiklomis, tokiomis kaip šokiai. Čia jau vyko keletas renginių, dažnai atvyksta mokyklų ir vaikų darželių ugdytiniai, rengia šventes“, – sakė jis.
A.Pakalniškis neslėpė, kad jam žinoma ir kita vieta šile, kur nuo seno vyko pagyvenusių žmonių šokiai. Pasak jo, tvarkant dviračių takus joje išlieta nauja asfaltbetonio danga, įrengti tvirti suolai, prie jų – šiukšliadėžės.
Kodėl neįsiklausoma į žmonių poreikius ir neįrengiama šokėjams įprastoje erdvėje daugiau suoliukų, A.Pakalniškis nepanoro komentuoti. Atvirkščiai, priminė, o gal ir pagrasino bendruomenei, kad „kadangi tai vieša erdvė, kuria gali naudotis visi norintieji, pašaliniai daiktai nėra laukiami ir priimtini, todėl po pasibuvimų būtina išsinešti viską, kas buvo atnešta, sutvarkyti aplinką“.
Stebina atsainus požiūris
Šokiuose pakalbinti pašnekovai stebėjosi, kodėl, užuot juos barusi dėl vieno kito šalia aikštelės palikto jų veiklai reikalingo daikto – suolo, stalo, kėdės muzikantams, miesto valdžia pati nepasirūpina, kad būtina nedidelė infrastruktūra būtų estetiškai suprojektuota ir įrengta miesto lėšomis?
Bendruomenė domėjosi ir kaip patys galėtų gauti finansavimą parašę projektą, bet suprato, kad turimų gebėjimų vargiai pakaks, kad pavyktų iki galo viską suderinti, o ir baiminosi, kad pritarimo iš savivaldybės nesulauks.
„Aišku, kad nepatogu šokti ant asfalto, batai neslysta, sąnariai paskausta“, – sakė pakalbinta šokėjų pora Regina ir Gintautas. Jie drauge šoka jau ne pirmą dešimtmetį, aplanko ir kitus Kaune vyresniems žmonėms organizuojamus šokius.
„Grynas oras, gamta. Smagu iš namų išeiti, pajudėti. Kai geras oras, visuomet pasinaudojame šia proga“, – pasakojo ir šokiuose sutikta Angelė, šokusi su Algiu.
„Esu daug kur buvęs panašiuos šokiuose Vokietijoje, Lenkijoje. Ir mes norime, jei mus kas nors išgirs, paprašyti, kad duotų mums, senjorams, kur atsisėsti, įrengtų daugiau suolų, kokią stoginę. Juk ateina žmonės savo noru šokti, dainuoti.
Negi mes kažkam galime trukdyti ir tikrai visai niekam nerūpime?“ – retoriškai klausė akordeonu šokėjams grojantis Leonas.
Praverstų ir garso aparatūra
Turi savo nuomonę apie šokius Panemunės šile ir čia jau trečią dešimtmetį gyvenantis aktyvus Panemunės bendruomenės narys Sigitas Vingelis.
„Šitoje vietoje dar senais laikais vyko šie šokiai, tai juk graži tradicija, gyvuojanti žmonių dėka. Daugybė muzikantų čia grojo, kelios šokėjų kartos pasikeitė. Anksčiau tokių kolonėlių nebuvo, tai susinešdavo akumuliatorius, susitempdavo sunkiausią įrangą“, – senus laikus prisiminė jis.
Pasak jo, prasidėjus šilo rekonstrukcijai visi tikėjosi, kad gal kaip užsienyje ir šile bus įrengta šokiams pritaikyta aikštelė: įvesta elektra, įrengtas apšvietimas, pastatyta nedidelė scena muzikantams, tačiau nieko panašaus, deja, neįvyko.
„Aš jiems pagelbėju tik iš entuziazmo, nors pats nešoku, bet atminu dviračiu, pabendrauju, pasikalbu. Šokiai daugeliui šių žmonių – bene vienintelė jų gyvenimo pramoga. Po žiemos visi sulekia nesimatę, džiaugiasi. Ar geriau, kad sirgtų depresija ir tada jau kitokios pagalbos jiems reikėtų?“ – širdį liejo ponas Sigitas.
Patarė rašyti projektą
A.Pakalniškis teigė, kad specialiai šokiams pritaikytoms aikštelėms poreikio Kaune nėra.
„Gyventojai gali naudotis jau įrengta infrastruktūra – šokti aikštelėse ir aikštėse. Tam puikiai tinka Vienybės, Čečėnijos Nepriklausomybės, Sporto, Nepriklausomybės aikštės, erdvė prie Kauno pilies. Svarbu pateikti prašymą Kauno miesto Renginių komisijai ir gauti leidimą renginiui“, – sakė jis.
Dėl paramos veiklai A.Pakalniškis nurodė, kad tokią paramą bendruomenės gali gauti teikdamos paraiškas SADM inicijuojamai nevyriausybinių organizacijų programai, skirtai stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse. Šiemet tokių paraiškų buvo laukiama iki birželio 12 dienos.
Išgirdę tokius siūlymus šilo šokėjai tik kraipė galvas.
„Nenorime šokti atvirose aikštėse kitiems matant. Mes ne atlikėjai, kad kiti ateitų ir į mus žiūrėtų.
Norime šokti savo šile, kur grynas oras, kur mums įprasta aplinka, sava miela draugija. Tai yra dalis tos geros nuotaikos ir atmosferos, dėl kurios kiekvieną savaitgalį šiltuoju metų laiku susirenkame šile“, – sakė jie.
Mano, kad iniciatyvą reikėtų palaikyti
Kęstutis Ignatavičius
Kauno miesto ceremonimeistras, muzikantas
„Kaune nuo seno buvo organizuojama labai daug šokių – studentams, jaunimui, vyresniems. Man gaila, kad ši tradicija keičiasi, vis mažiau lieka vietų, kur žmonės gali šokti, o juk anksčiau net būdavo tradicija kviesti muzikantus gyvai šokiams akompanuoti. Šokis, muzika – tai gera emocija, nuotaika, bendravimas. Mano brolis Vytautas labai mėgsta apsilankyti šokiuose, skirtuose vyresniems. Aš labiau scenos žmogus, muzikantas – ne šokėjas.
Smagu, kad žmonės tiek metų buriasi į tokią pozityvią veiklą – šokti. Anksčiau panašūs renginiai lyg vykdavo Vytauto parke, kiek žinau, vis dar yra organizuojami uždarose salėse, pavyzdžiui, Savanorių prospekte. Bet šokti šile gryname ore – tai ne tik teigiamos emocijos, bet ir sveikata, judėjimas. Vyresnio amžiaus žmonėms tai tikrai itin reikalinga ir sveikintina veikla.
Mane labai nustebintų, jei kažkam šie šokiai nepatiktų, juk, kaip suprantu, vyksta dieną, kai nėra jokių pažeidimų dėl triukšmo. Manau, kad tokias iniciatyvas reikėtų palaikyti. Jų galėtų daugėti, ypač mūsų žaliame, vasariškame Kaune, kai tikrai ne kiekvienas garbaus amžiaus senjoras turi galimybę išvykti iš miesto į kurortus ar svečias šalis.“
