„Pėdos marių dugne“ – tai lietuviškoji Atlantida, kur atgimsta legendos, papročiai, dainos iš Kauno marių dugno. Šventei būdingos etno- ir šiuolaikinės muzikos interpretacijos, teatralizuoti pasirodymai, interaktyvios dirbtuvės ieškantiems gyvosios tradicijos.
Beveik dešimtmetį šventė organizuota daugiausia bendruomenės pastangomis, padedant Samylų kultūros centro darbuotojams. Šiemet pirmą kartą pagrindiniame šventės renginyje žiūrovai išvys profesionalaus scenos meno atlikėjus – šiuolaikinio cirko ir teatro „Teatronas“ komandą. Jiems patikėta ir pagrindinio renginio režisūra.
Šių metų renginys „Pėdos marių dugne“ pristatys asmeninę istoriją, kuri artima kiekvienam buvusiam Kauno marių dugno gyventojui ir jo palikuoniams.
Susijungęs teatras, judesys ir muzika padės naujai pažiūrėti į mūsų laikais prikeltą mitologiją, atrasti magiškus ir dieviškus momentus, perversti sunkiuosius ir gražiuosius Kauno marių dugno istorijos puslapius.
Šventė vyks paskutinį vasaros šeštadienį.
– Su kokiais iššūkiais susiduria profesionalūs menininkai, kai tenka dalyvauti renginiuose, kurių pagrindiniai atlikėjai – vietos bendruomenės atstovai? – „Laikinoji sostinė“ paklausė pagrindinio pasirodymo režisieriaus kauniečio Gildo Aleksos.
– Šiuo metu esame tam tikroje įsimylėjimo fazėje – pirmosios repeticijos tiesiog įtraukė ir užbūrė. Nors pradžioje šiek tiek dvejojau dėl šio darbo, nes ši istorija nėra mūsų – tai čia gyvenančių žmonių istorija, kurios nesinorėtų kažkaip kolonizuoti. Todėl visą laiką kėliau sau tikslą, kad būtume tik tarpininkai, pakviesti perkelti jų lūkesčius, įsivaizdavimus į sceną. Jau turime siužetinę liniją, kuri supins pasakojimą apie nepaklusnius aitvarus ir Perkūno pyktį.
Labai džiugina bendruomenių chorų – jie yra keli – darbas. Dar nesu matęs taip greitai ir kūrybiškai dirbančių mėgėjų. Bus ir mūsų komandos narių indėlis į muzikinį pastatymą. Manau, kad bendras rezultatas bus pavykęs, bet dar laukia nemažai darbo, kol sudėliosime viską į vietas.
– Pačių bendruomenių organizuojami renginiai gal ir nebūna aukšto meninio lygio, bet patraukia savo nuoširdumu, entuziazmu. Ar nemanote, kad yra ir kita pusė, kai kviečiami profesionalai, kad to nebelieka?
– Sakyčiau, kad tai vis dėlto bus bendras renginys. Taip, dešimt metų tai vyko be profesionalaus įsikišimo, todėl tikriausiai tai buvo kiek kitaip. Antra vertus, menininkas, jei jis geba dirbti korektiškai, nebūtinai padarys viską savaip. Gal atvirkščiai, savo gebėjimais padės realizuoti tai, kas iki šiol nepavykdavo, galų gale duos naujų idėjų, kilstelės ir tų pačių mėgėjų pasirodymo lygį.
Manau, svarbu bendradarbiavimas ir bendro tikslo siekimas. Man labai svarbu, kad ši šventė būtų sukurta ne vien žiūrovams, o visų pirma šios bendruomenės nariams, kad jiems ji būtų artima, svarbi, atspindėtų jų poreikius. Tai pirmas mano toks bandymas dirbti ne su savo idėja, nesu tikras, ar tai tęsime ateityje.
– Vis dėlto jūsų, kaip režisieriaus, vizitinė kortelė – festivalis „Cirkuliacija“, keičiantis požiūrį į šiuolaikinį cirką. Jums jau pavyko suburti tiek atlikėjų, tiek žiūrovų bendruomenę. Kiek bendruomenių dalyvavimas yra svarbus organizuojant renginius?
– Organizuodami festivalio renginius visų pirma stengėmės aktyvinti, įtraukti tam tikrų Kauno mikrorajonų, kuriuose vyko vienas ar kitas pasirodymas, bendruomenes. Tai labai gerai pavyko Šančiuose, Šilainiuose, vėliau šias patirtis perkėlėme į kitus miestus. Sakyčiau, mes gal net kiek per ilgai užsibuvome Kaune.
Įdėjome į festivalio organizavimą labai daug aktyvizmo, stengėmės parodyti ir miesto valdžios atstovams, kad viena ar kita miesto vieta galėtų tapti kultūriniu traukos centru. Sakyčiau, patys pavargome nuo savo aktyvizmo, kaip dažnai nutinka dirbant vien iš bendruomeninių paskatų.
– Tačiau ėjimas per bendruomenes tikriausiai turi ir tam tikrų privalumų?
– Atvežę festivalio renginius į kitus miestus pamatėme, kaip žmonės ištroškę profesionalaus meno renginių. Pripažinome patys sau, kad esame ne vien Kauno festivalis ir drąsiai galime cirkuliuoti po visą Lietuvą.
– Kaip į jūsų renginius reaguoja tradicinio cirko atstovai?
– Mūsų nuostata nuo pat pradžių buvo statyti tiltus, o ne sienas, ir pamažu tai pavyksta. Stengiamės bendrauti ir su Baltijos cirku, „Amber“ cirku, Šakių cirko mokykla.
Man labai svarbu, kad būtų tradicijos tęstinumas. Kai matau kitų šalių – Ispanijos, Prancūzijos – pasirodymus, galiu sakyti, kad atlikėjų kūnuose yra tradicijos įspaudas, o mūsų atlikėjai tarsi pradeda viską nuo nulio. Norėtųsi, kad jie irgi pajustų buvusias tradicijas Lietuvoje, kurios buvo tikrai stiprios. Manau, toks požiūris mus suartina su tradicinio cirko atstovais.
Mūsų visų bendras požiūris – kad cirkas yra menas. Džiugu paminėti, kad jau turime ir pirmąjį šiuolaikinio cirko atlikėją, kuris perėjo į tradicinį cirką, jis pasirodys ir kitų metų mūsų programoje.
– Pokalbį pradėjome apie bendruomenių svarbą kultūriniame gyvenime. Nuo seno susidaręs įspūdis, kad cirko bendruomenės yra ypač tvirtos, net uždaros. Gal toks įspūdis susidaro dėl stereotipinio požiūrio į cirko atlikėjus, kurie gyveno bendruomenėmis, nes cirkas buvo keliaujantis iš vieno miesto į kitą?
– Sutinku, kad toks įvaizdis atkeliauja iš tradicijos, stereotipo, nes egzistuoja ir kitos bendruomenės – šokio, teatro atlikėjų. Gal net, sakyčiau, teatro bendruomenė yra stipriausia, joje galioja aiškios taisyklės, hierarchija, etika.
Teatro žmonės visuomet save laikė aukštesniojo meno kūrėjais, o į cirko artistus žiūrėta kaip į kuriančius kažką primityvesnio, skirto labiau pramogai.
Tačiau dabar vyksta labai daug pokyčių, transformacijų, ribos vis labiau išsitrina. Mano galva, mes linkę kartais pervertinti teatro galią. Kaip režisierius galiu pasakyti, kad nemažai Lietuvos valstybinių teatrų neturi stiprių trupių, o nepriklausomos įvairių scenos menų trupės dažnai suburia ambicingus ir užsispyrusius menininkus.
