Ir vis dėlto toks Irano įvaizdis teatspindi vieną – tamsiąją – realybės pusę. Apie tai byloja ir visame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, mėgiamas iranietiškas kinas, kurį žiūrint stebiesi, kad toje šalyje apskritai įmanoma kurti tokius filmus“, – paklaustas apie Irano kiną teigia kino kritikas Narius Kairys. Dar du sekmadienius – spalio 29 d. ir lapkričio 5 d. – „Skalvijos“ kino centre bus rodoma žinomo Irano režisieriaus Mohseno Makhmalbafo juosta „Duona ir gėlė“ („A Moment of Innocence“, 1996).
M. Makhmalbafas (g. 1957) – vienas įtakingiausių Irano kino režisierių. Jo pavardė rikiuojasi šalia Lietuvos žiūrovams gerai žinomų jo tautiečių – kino poeto Abbaso Kiarostamio (mirė 2016 m.) ir iki šiol nelaisvėje tebekuriančio Jafaro Panahio.
Būdamas 17-ikos Makhmalbafas dalyvavo proteste prieš šacho valdymą, kur norėdamas nuginkluoti policininką, jį padūrė peiliu. Už tai jam buvo skirta penkerių metų kalėjimo bausmė. Nelaisvėje jis pradėjo rašyti. Šia veiklą iki šiol derina su kino kūrimu.
Kine Makhmalbafas debiutavo 1982 m. su pilnametražiu filmu „Repentance“. 1995-aisiais du jo filmai buvo parodyti Kanų kino festivalyje – „Time of Love“ (1990) ir „Salaam Cinema“ (1994). Po metų Kanų „Ypatingojo žvilgsnio“ programoje pristatyta juosta „Gabbeh“ (1996), o 2001 m. – Afganistane nufilmuotas darbas „Kandaharas“ (2001).
Režisierius suvaidino Irano kino meistro A. Kiarostamio filme „Stambus planas“ („Close Up“, 1990), kurį įkvėpė laikraščio straipsnis: „Nusikaltėlis, apsimetęs garsiu kino režisieriumi Mohsenu Makhmalbafu, kvietė turtingą šeimą filmuotis. Tai buvo pretekstas apžiūrėti namus prieš apiplėšimą, tačiau nusikaltėlis buvo suimtas“. Kiarostamis pakvietė visus šios istorijos dalyvius nusifilmuoti savo filme.
1996 m. Makhmalbadas įkūrė kino gamybos kompaniją „Makhmalbaf Film House“, į jos veiklą yra įsitraukusi visa meninininko šeima – žmona Marziyeh Meshkini, dukros Samira (g. 1980) ir Hana (g. 1988) ir sūnus Maysam (g. 1981). Makhmalbafų šeimos kuriamas kinas sėkmingai rodomas didžiuosiuose kino festivaliuose iki šių dienų.
Tapęs žinomu režisieriumi, filmo „Salaam Cinema“ aktorių atrankoje (joje panoro dalyvauti net 10 tūkst. žmonių!) jis sutiko policininką, iš kurio prieš dvidešimt metų mėgino atimti ginklą ir už tai sėdo į kalėjimą. Paaiškėjus, kad šis įvykis dramatiškai pakeitė abiejų gyvenimus, Makhmalbafas kartu su buvusiu policininku nusprendė atkurti jį vaidybiniame filme „Duona ir gėlė“, tapusiu vienu iš svarbiausių režisieriaus darbų. Abu pagrindiniai herojai filme pasakoja savo asmenines istorijas.
„Filme „Duona ir gėlė“ – svarbus ir vienas ryškiausių Irano naujosios kino bangos ypatumų – laisvas dokumentinio ir vaidybinio kino formų jungimas. Jis žiūrovą pastato į aktyvaus žiūrėjimo poziciją, naujai persvarstant ne tik praeities įvykių prasmes, bet ir paties kino galimybes bei ribas.
Šmaikštus ir poetiškas autobiografinis filmas, šiandien itin aktualus ir neleidžiantis pamiršti, kad nepaisant neramaus šių dienų pasaulio geopolitinio vaizdo, visų pirmiausia ir svarbiausia lieka žmogus“, – sako kino kritikė ir kino kuratorė Aistė Račaitytė.
„Mohsenas Makhmalbafas, vienas iš ryškiausių Irano kino kūrėjų, savo filmuose užduoda nepatogų klausimą, kokią realybę mes norime matyti: totalitarinę, kurioje žmogaus laisvė yra pajungiama vienai įmanomai tiesai, ar etinę – kur žmogus yra įgalus reflektuoti savo būklę ir santykius su kitais. Kinas juk ir yra tas langas, pro kurį įlipi, kai visos durys yra aklinai užvertos“, – papildo kino kritikas N. Kairys.
„Duona ir gėlė“ – ne tik politinis komentaras, bet ir melancholiškas, šmaikštus metakino eksperimentas, pasakojantis asmenines abiejų herojų istorijas – jų susidūrimą su idealizmu ir išdavyste, jaunyste ir jau prabėgusiu laiku, meile ir jos pabaiga, kartu jis atskleidžia nevienareikšmišką tiesos ir atminties santykį.
Filmo „Duona ir gėlė“ premjera įvyko Lokarno kino festivalyje. Iki 1997 m. Irane filmas buvo uždraustas.
Po 2005 m. vykusių prezidento rinkimų, kai šalies vadovu antrąkart buvo išrinktas Mahmoudas Ahmadinejadas, režisierius kartu su savo šeima emigravo į užsienį. Į gimtinę iki šiol nebegrįžo.
Nuo 2014 metų „Skalvijos“ kino centras rengia pasaulio kino klasikos rodymus Vilniuje ir kituose miestuose. Filmus pristato kino kritikai.
Bilietus į seansus galima įsigyti „Skalvijos“ kino centro kasoje arba Bilietai.lt.
