Rengdamas koncertus, pats dainuodamas ir tapydamas Vydmantų parapijos klebonas K.Petravičius renka aukas būsimai bažnyčiai.
Kol kas pakloti tik bažnyčios pamatai ir iškeltas bokštas su kryžiumi, o susapnuotas gintarinis altorius vis dar planuose.
Tačiau iš Kretingos į Palangą vykstantys žmonės neretai stabteli Vydmantuose ne tik prie bokšto pasimelsti. Jiems smalsu užsukti į kunigo įkurtą N.Paltinienės ir jos vyro atminimui skirtą kambarį su senomis relikvijomis.
K.Petravičius su atlikėjais bendravo porą dešimtmečių ir džiaugiasi, kad tokiu būdu net ir amžinybėn iškeliavę žmonės yra šalia.
– Kada prasidėjo jūsų draugystė su N.Paltiniene?
– Prieš daug metų – tada man buvo gal aštuoniolika, mokiausi Telšių kunigų seminarijoje.
Tvarka ten buvo labai griežta: norint išeiti į renginį reikėdavo gauti vadovybės leidimą. Ne visur išleisdavo, bet kai gastrolių atvykdavo Paltinai, vadovybė būdavo atlaidi.
Po kelerių metų bendravimo pakvietėme Nelly į kunigų seminariją. Tą koncertą ji dažnai prisimindavo ir juokaudavo, kad pirmą kartą koncertavo vien vyrams – kunigams ir klierikams.
O per vieną koncertą turėjau pasakyti kalbą: kalbėjau, kad Nelly liejasi kaip Niagaros krioklys su didžiule energija ir meile, virpina mūsų širdis.
Po koncerto ji mus pakvietė išgerti kavos. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė.
– Bendravote iki pat atlikėjos ir jos vyro gyvenimo pabaigos?
– Kai jie jau nebeturėjo jėgų atvažiuoti į Lietuvą, mes su kunigu Kęstučiu Timofejevu vykdavome į Vokietiją pas juos.
Maždaug penketą metų ten veždavome lietuviškų lauktuvių, o namo grįždavome su Nelly iškepta antimi. Ir savo namuose privaišindavo. Dabar antį kepu tik pagal Nelly receptą.
Ji mus vadino vaikais – sakė, kad mus vienintelius priima savo namuose, nes jau sunkiai sirgo.
Bet tos kančios ji neparodydavo: mus sutikdavo graži, pasitempusi, su šukuosena, avinti aukštakulniais.
Tuomet netildavo kalbos, liedavosi prisiminimai. Per paskutinį susitikimą net kartu su Nelly uždainavome.
Valandų valandas šnekėdavomės, kartais jaunas būdamas ne viską suprasdavau. O dabar kai reikia kitam ką nors patarti, prisimenu anuos pokalbius, naudojuosi jų išmintimi.
Su kai kuriais žmonėmis mus sieja kraujo ryšys, o yra ir tokių, kurie Dievo ar likimo priskiriami.
– O kaip kilo mintis įsteigti Paltinų muziejų?
– Norėjosi pajūryje įamžinti lietuviškos estrados kūrėjus.
Esu sakęs Nelly ir Arvydui: kai pastatysime bažnyčią, klebonijoje įrengsiu kambarį jiems atminti. Tuomet sunku buvo suvokti, kad jie gali iškeliauti amžinybėn, atrodė, kad tokie žmonės nemiršta.
Kai iškeliavo ir Arvydas, iš savivaldybės jų nuomotas butas per tris mėnesius turėjo būti tuščias, nes likę daiktai būtų iškeliavę į sąvartyną.
Artimieji tais daiktais per daug nesidomėjo. Oficialios vertės jie turi nedaug – gerbėjų dovanoti suvenyrai, skulptūrėlės. Bet jie buvo brangūs Paltinams, brangūs ir mums.
Be to, Arvydas man patikėjo savo koncertinę aparatūrą, įrašų studiją.
Įrašų studiją įkūriau laikinojoje zakristijoje, ten tilpo ir Paltinų atminimo kambarys.
Dabar čia galima rasti net Nelly veidrodį, kuriuo naudojosi visą emigracijos laiką, mikrofoną, muzikinių įrašų kolekciją, jos mėgtas poezijos knygas su žymekliais, vokiškų laikraščių ir žurnalų skiautėmis, nuotraukų albumus, lūpų dažus, bižuterijos, šalikėlį, Arvydo kamertoną, plokštelių, kitokių atlikėjų naudotų ar jų rankų liestų daiktų.
Yra paveikslas su pačios Nelly užrašu.
Jos bute radau dėžę, o joje – sodriai mėlynos spalvos suknelė – ją vilkėdama paskutinį kartą Nelly koncertavo Lietuvoje. Ji minėjo, kad norėtų būti pašarvota su šiuo rūbu.
Bet Nelly buvo kremuota, o Vokietijos įstatymai labai griežti – kremuoti su sintetiniu drabužiu negalima. Taip ir liko. Nusprendžiau šią suknią eksponuoti.
– Lankytojų sulaukiate vis daugiau?
– Taip, užsukančių vis daugėja.Paprastai muziejuose nieko negalima liesti, o mūsų zakristijoje paklotas kilimas iš Paltinų namų Vokietijoje, šviečia jų šviestuvai.
Čia renkasi maldos grupės, kviečiu ateinančius ir pasimelsti, ir prisėsti į fotelius prie staliuko, kaip kažkada sėdėjo atlikėjai savo namuose, išgerti kavos iš jų puodelių, pasiklausyti Nelly dainų, sklindančių iš senojo jų patefono.
Kai turėsime naujas patalpas, tas salonas gal bus didesnis. Stengiamės išsaugoti brangių žmonių atminimą. Meilėje mirties nėra.
Mano telefone dar yra jų numeris, Palangoje vis dar ieškau plakato, kuriame būtų skelbiama apie Nelly koncertą.
– Kalbate apie atminimo kambarį būsimuosiuose maldos namuose. O kaip sekasi naujos bažnyčios statybos?
– Į Vydmantus buvau paskirtas prieš penketą metų. Iki tol parapija neturėjo nei klebono, nei bažnyčios.
Dabar jau pakloti pamatai, iškilo bokštas su didžiuliu kryžiumi – važiuojant pro šalį matyti.
Kryžiui pinigų paaukojo Sauliaus ir Renatos Štombergų šeima. Kryžius – brangus, iš ypatingo plieno, nes kitokį pajūrio zonoje reikėtų nuolat restauruoti.
Finansinė situacija labai sudėtinga, pinigus renkame ir viską darome patys. Popiežius ar vyskupas bažnyčių nestato, bažnyčią stato tie, kuriems jos reikia.
Viskas iš tikinčiųjų aukų. Projektui, visokiems derinimams, leidimams, inžineriniams tinklams, pamatams, bokštui, kryžiui jau išleidome per 220 tūkst. eurų.
– Jūs pats taip pat stengiatės surinkti kuo daugiau aukų?
– Tapau paveikslus, dovanoju darbus tiems, kurie paaukoja bažnyčiai didesnes sumas.
Esu kuriantis, grojantis ir dainuojantis kunigas, rengiu koncertus, po jų renku aukas, bet pinigų paieškos sunkios. Ir laiko tam pritrūksta.
Be to, dabar tokia nepalanki ekonominė situacija: nespėji pasirašyti sutarties, o po savaitės kaina pakilusi.
– Naujojoje bažnyčioje švies gintarinis altorius?
– Gal prieš trejus metus susapnavau, kad įeinu į šviesią jaukią bažnyčią ir matau gintarinį altorių. Bene metus niekam apie tai neprasitariau, o per bažnyčios pamatų šventinimo iškilmes papasakojau apie tai buvusiam mūsų vyskupui Kęstučiui Kėvalui. Jis sako – puiki mintis, pirmyn.
Bet dar metus tylėjau. Pernai liepos pabaigoje vaikštinėjau pajūryje ir ten išvydau daugybę jūros išplautų gintarų. Greitai pririnkau visą saują. Ir paskelbiau parapijiečiams tą žinią.
Gintaras ėmė plaukti iš visų pasaulio kampelių, kur gyvena lietuviai. Ne šiaip gintaras, bet seni papuošalai, suvenyrai, relikvijos su istorijomis, su ilgiausiais laiškais. Juose – gyvenimai, meilės, netekčių istorijos. Jau turime apie 400 kilogramų gintaro.
Tas, kuris surinktas pajūryje ar mažiau vertingas, bus sulydytas ir taps altoriaus pagrindu, o relikvijos bus sudėtos į altoriaus vidų. Kaip jos ten suguls, nuspręs specialistai.
Altoriui reikėtų apie 1000 kilogramų gintaro. Man kartais skambina gintaro meistrai, siūlo gintaro žaliavą parduoti pigiau. Ne, sakau, brangieji, man nereikia perkamo gintaro, man svarbi emocija, tai neturi būti nupirkta, tai turi būti duota.
– Rūpinatės ir paminklo Paltinų kapavietėje pastatymu?
– Taip, kartu su kunigu K.Timofejevu. Šie darbai įstrigo, nes Ukrainoje užsakytas akmuo, o ten – karas.
Ant paminklo nebus Nelly gimimo datos, tik mirties. Ji niekada nesakė, kiek jai metų, gal tai ir buvo jos jaunystės paslaptis. Per paskutinį mūsų pokalbį ji prasitarė: „Pase užrašyti metai nėra mano gimimo data.“
