O.Koršunovo spektaklis pagal Antono Čechovo pjesę žiūrovams vaidinamas nuo rugsėjo pabaigos. Tačiau tai buvo tik viešos peržiūros, kurios, N.Savičenko nuomone, išvadavo aktorius nuo premjerinio persistengimo.
Su 56 metų N.Savičenko kalbėjomės apie jos vaidinamą aktorę Arkadiną, apie kitame O.Koršunovo spektaklyje „Dugne“ kuriamą bobą, pravarde Kvašnia, ir apie aktoriaus būseną, kai žiūrovai sėdi visai čia pat ir net bendrauja su personažais.
- Žiūrovai, įėję į salę, susiduria su aktoriais, dar ne su „Žuvėdros“ herojais? – pasitikslinau.
- Mes visi laukiame vaidinimo. Pasisveikiname su žiūrovais. Ne personažai sveikinasi, o mes, aktoriai. Būna, kad neturi nuotaikos ir nesisveikini. Esi, kas esi, čia ir dabar ir žiūrovų nemulkini. Ir visiškai nejučia, nesuprantu, kada ir kaip, tampi pjesės veikėju. Personažo istorija tampa tavo biografija.
Man tai labai patinka. Kiekvienąkart turi akistatą su žiūrovais, matai jų reakcijas. Jie dalyvauja. Su jais ir per juos papasakojama „Žuvėdros“ istorija. Kiekvienas aktorius maksimaliai tikras, nors suvokia, kad vaidina. Bet kai įsitrauki, tada apgauni save kaip vaikas, pamiršęs, jog viskas šitame žaidime sugalvota, sąlygiška. Kai tai įvyksta mums, manau, įvyksta ir žiūrovams. Tikiuosi. Gal tai iliuzija?
- Kai gaunate vaidinti tokią nemalonią asmenybę, kokia yra Arkadina...
- Ji pabaisa!
- ...spektaklyje, kuriame viskas tikra, ar nesutrinkate: tai režisierius mato mane šitaip? Aš jam atrodau tokia pabaisa?
- Turbūt taip atrodau, ką aš žinau. Man gal ir nėra visai malonu. Geriau jis manytų, kad aš žavi kaip pienės pūkas. Bet jis mato manyje Arkadinos bruožų ir, matyt, turi tam pagrindo. Tai režisieriaus drąsa – patikėti, kad ir aš rasiu savyje tokią bjaurybę. O kai tavimi tiki, tada gali suvaidinti bet ką. Bobą. Pabaisą. Ir su dideliu malonumu.
Manau, kad kiekvienoje aktorėje yra Arkadina. Mes juk galime būti nežmoniškai žiaurūs savo vaikams, savo aplinkai, savo tėvams, kada mus įtraukia darbas. Galiu būti labai abejinga daugeliui dalykų, vykstančių aplink mane. Protu suvokiu, kad taip negali būti, bet aš dirbu, ieškau, esu užimta. Ir kai tas užimtumas ir abejingumas trunka visą parą, ir ne vieną, tada tu iš tiesų tampi pabaisa savo artimiesiems.
Aišku, niekada nepatyriau tokios situacijos kaip Arkadina su savo sūnumi. Ji tiesiog naikina jį.
O gamta negailestinga: Arkadina sensta ir puikiai supranta – dar dveji treji metai, ir ji nebegaus jokios mylimosios vaidmens. Ir kaip sustabdyti laiką? Sunku žodžiais papasakoti, ką vaidini, ką galvoji ir jauti, kiek asociacijų pralekia per spektaklį.
Ir aš patiriu tokią pat amžiaus situaciją kaip Arkadina, tik taip skausmingai nežiūriu į tai. Galvoju apie šiuolaikines primadonas, jų maniakišką pjaustymąsi, veidų lopymą, nevalgymą. Jos visą laiką pasiruošusios fotosesijai, kada tik užkluptum. Taigi čia prakeikimas.
Man patinka O.Koršunovo teatras, nes tavo vaidmuo – tai ir tavo paties studija. Labai greit netenki iliuzijų: esi nei nuostabi, nei jautri. Kiekvienas turime ir demonų, ir angelų.
Po atvirų „Žuvėdros“ repeticijų buvo jau ir rašoma apie mūsų darbą, ir esu labai dėkinga rašiusiems. Ir už gerus žodžius, ir už pastabas. Galime sutikti ar nesutikti, bet atmesti ir nematyti negalime.
Oskaras budi prie savo spektaklių, nuolat repetuoja jau vaidinamus spektaklius. Mes juk esame nenustojantys repetuoti aktoriai. Vis dar vyksta ir „Hamleto“, ir „Dugne“ repeticijos, kai randama, ką ten dar galima išryškinti, atverti, patobulinti. Ir „Žuvėdrai“ turbūt taip bus – kad ir pasieksime premjerą, bet vis tiek toliau repetuosime.
– Prisimenu pirmą įspūdį įžengus į salę prieš vaidinimą „Dugne“. Šiurpoka buvo susidūrus žvilgsniais su aktoriais, laukiančiais prie stalo. Dabar „Dugne“ jau daug kartų suvaidintas ir Vilniuje, ir įvairiose šalyse. Koks kamerinio vaidinimo, artimo ryšio su žiūrovais skonis pačiam aktoriui?
– Nuo premjeros 2010-jų spalį spektaklis labai keitėsi. Premjeros vakarais jis gal buvo labai rūstus žiūrovui. O už ką? Atėjo žmogus į teatrą ir dar kaltas turėjo jaustis? Žiūrovai užsidaro, kai nenori ryšio. Labai subtilus vaidinti tokį spektaklį. Kaip ir gyvenime: jeigu nori išsikalbėti, nepulsi pašnekovo su savo tiesomis. Ogi visi „Dugne“ papasakojame savo gyvenimą ir savo tiesas. Juk reikia pirmiau pasiekti, kad žmogus norėtų išklausyti ir diskutuoti apie tai, kas svarbiau – tikėjimas ar tiesa.
Pakito ir tiesioginis kreipimasis – Satino-Dainiaus Gavenonio scena „Kas nori išgerti už žmogų su Dainiumi Gavenoniu, kuris vaidina Satiną?“. Būdavo tyla. Vėliau atėjo laikotarpis, kai daug rankų ėmė kilti. Vadinasi, spektaklis peržengė tam tikrą barjerą ir žmonės suvokia, kas jame vyksta. Aš, aktorius Dainius, pabandysiu išsiaiškinti, ką aiškinasi Satinas. Aš, aktorė Nelė, pabandysiu pakalbėti apie bobas, kurias mušė visą gyvenimą ir kokie tie diedai baisūs gali būti.
„Dugne“ man brangiausi momentai, kai žmonės pradeda šnekėtis su personažais. Kartą išgirdau vaidindama: „Jūs, ponia, labai didelė optimistė, jeigu manote, kad pagalį pagalį paėmei, diedui davei ir jau sutvarkei.“ Atsakiau: „Iš pradžių – taip.“
- Kaip elgiatės, kai žiūrovai ima kalbėtis su personažais?
- Turime būti pasirengę tokiems pokalbiams. Vaidmens poziciją iki galo laikome, atrandame, ką atsakyt. Vienas vyras įsiterpė: „O jeigu mane boba muša?“ Atsakiau: „Vadinasi, nusipelnei.“
Giedrius Savickas vaidina Aliošką iš gatvės, tai šokantį, tai verkiantį. Labai dažnai jam pasitaiko replikų iš salės. Kartais į didelius dialogus įsivelia.
Su Dainiumi žmonės tai nori, tai nenori išgerti. Būna, kad atsiliepia, bet sutrinka. Pasitaiko šnekučių, labai norinčių pasikalbėti. Ir mūsų elgesys nuo to priklauso.
Keistas dalykas: juk žmonės suvokia, kad jie teatre, kad jiems vaidinama, bet jie į tą teatrą patys įsitraukia ir tampa partneriais, štai kas gražu.
Būna ir moterų, kurios nori išgerti už žmogų. Ir bruderšaftas jų nebaugina. Jos pasiryžo ateiti į sceną – už žmogų. Dainius sako: „Jūs žmogus?“ Jam atsako: „Taip, aš tikiuosi“. Tada Dainius: „O aš žmogžudys“. Moteris: „Tai nieko, žinokit“. Būna nuostabu!
Dar gražus momentas: žiūrovas, kuris pasiryžta ateiti ir išgerti už žmogų, gauna iš mūsų sudaužytos lėkštės šukę. Kaip prisiminimą. Jie visada gražiai tai priima. Žiūrovai yra puikūs. Jie patiria tiek išmėginimų ir vis tiek išlieka.
- Neseniai spektaklį „Dugne“ vaidinote festivalyje Vokietijoje. Kaip sekėsi? Kaip apskritai tokį specifinį, bendravimo reikalaujantį vaidinimą žiūri kitų šalių žiūrovai, nesuprantantys lietuviškai?
- Vokiečiai santūriau reagavo nei, tarkime, ispanai ar prancūzai. Net išsigandau truputėlį. Kai vokiečių žiūrovai išgirdo tekstą „Tu nedirbk, būk našta žemei“, jie pavirto siena. Ne visi, bet reakcija tikrai buvo nedviprasmiška. Ispanai ir prancūzai toje vietoje juokėsi. Vokiečiai sužiuro įtariai į personažų šutvę su buteliais ir postringavimais apie žmogų. Kitą spektaklį jau priėmė šilčiau ir žaismingiau. O per vieną vaidinimą Rusijoje prie mūsų prisidėjo ir rusų aktorius, kuris žiūrėjo spektaklį. Jis, matyt, nutarė, kad taip reikia, pajuto laisvę, galimybę dalyvauti ir ėmė vaizduoti girtą. Tai buvo visiškas kontrastas su tikraisiais „dugniečiais“! Tada pasidžiaugiau savo kolegų fantastišku profesionalumu, kai iš arti žiūri į juos ir tiki, kad jie išgėrę. O jie tai tik vaidina. Rusas banaliausiai maivėsi, parodė visus girto sceninius štampus. Tai buvo taip atgrasu. Bet mūsų aktoriai paliko jį be dėmesio ir jis nurimo. Mes juk turime vaidinti, valingai vesti spektaklį pirmyn, tegu ir su atsitraukimais. - Norėtųsi jus vėl matyti ir kino ekrane. Ar realu?
– Neseniai jauno režisieriaus Ričardo Marcinkaus filme „Pakeliui“ vaidinau vaikų namų direktorę, irgi nelabai malonią asmenybę, kuri neleidžia pagrindiniam herojui įsivaikinti berniuko, nors jie abu labai susidraugavo.
Ypač noriai dirbu studentų filmuose. Man patinka jiems padėti, su jais pabūti. Padėti ne visada ir reikia, jie puikiai gaudosi, ko nori.
Kino aikštelė mane visada traukia. Ji turi magijos. Ir kaip ten viskas pasidaro? „Tylos! Motoras! Pradedam!“ – ir aš net nežinau, kas atsitinka. Labai to pasiilgstu, nors suprantu, kad tiek teatras, tiek kinas yra jaunų žmonių aikštelė. Bet kartais reikia ir brandžių artistų.
Vaidina trijų teatrų spektakliuose
N.Savičenko vilnietė, baigusi garsiąją 23-ąją mokyklą, tarp kurios absolventų – nemaža garsių menininkų: Vytautas Kernagis, Algimantas Puipa, Algimantas Mikutėnas, Algirdas Kaušpėdas, Jūratė Onaitytė, Remigijus Sabulis, Darius Meškauskas, kiti.
Aktorės profesiją N.Savičenko įgijo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, režisieriaus Povilo Gaidžio aktorių kurse. Nuo 1980 m. ji – viena pagrindinių Klaipėdos dramos teatro aktorių.
Nuo 2012 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė, vaidinanti spektakliuose „Katedra“, „Lilijomas“, „Akmuo“, „Bakchantės“. Į Klaipėdą N.Savičeko vis dar sugrįžta vaidinti spektakliuose „Paleistuvis“ (režisierius P.Gaidys) ir „Viskas apie moteris“ (režisierė D.Tamulevičiūtė)
Pirmuosius vaidmenis O.Koršunovo spektakliuose N.Savičenko sukūrė dar Klaipėdoje. Tai buvo Zilkė M.Mayenburgo pjesėje „Šaltas vaikas“ (2004) ir Motina bei Abatė A.Strindbergo dramoje „Kelias į Damaską“ (2007) – už šiuos darbus aktorė pelnė du "Auksinio scenos kryžiaus" apdovanojimus.
Nuo 2008 m. – nuo Gertrūdos „Hamlete“ N.Savičenko tapo nuolatine O.Koršunovo spektaklių, kuriamų OKT/Vilniaus miesto teatre, dalyve. Ji vaidina visoje O.Koršunovo novatoriškų ieškojimų trilogijoje – „Hamlete“, „Dugne“ ir „Žuvėdroje“.
2008 m. N.Savičenko buvo apdovanota „Sidabrinės gervės“ prizu už psichoanalitikės Ritos vaidmenį A.Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“. Pirmą didelį vaidmenį kine N.Savičenko sukūrė A.Žebriūno 4 serijų telefilme „Turtuolis, vargšas…“ 1982 m.
Aktorė dirba ir pedagoginį darbą – dėsto dviem būsimųjų aktorių kursams Muzikos ir teatro akademijoje.
