„Per šešerius metus šis užsienietis, pirmasis tapęs rusų teatro, be to, - akademinio, meno vadovu, išvedė jį į priekines pozicijas. Jis laisvas, geba įsiklausyti į tylą ir nerimą, tačiau yra tvirtų įsitikinimų. Paskutinis mūsų teatro romantikas“, - teigia rusų laikraščio „Moskovskij komsomolec“ korespondentė Marina Raikina.
- Rimai, vien pavadinimas „Nusišypsok mums, Viešpatie“ šiandien skamba vos ne kaip pranašystė...
- Sakyčiau, kad šis romanas labai tinkamas inscenizuoti, nes ten yra kelias, o kelyje visko nutinka - žmonės bręsta, svarsto, tampa filosofais. Išvadą padaro pagrindinis herojus Efraimas: reikia išmokti gyventi kaip kapinėse. Jeigu išmoksime, tada išnyks nuskriaustieji, piktieji, nuliūdusieji. Viskas bus kaip gyvenime, tik be gyvenimo. Tai kelias, vedantis į Pažadėtąją žemę, pas vaikus. Mes važiuojame pas juos, o jie tolsta nuo mūsų. Ir niekada nenuvažiuosime iki jų.
Manau, kaip J.Vachtangovo teatras kadaise skelbė šventę, taip ir mes kviečiame važiuoti keliu, kuris veda tos šventės link. Ir mes ruošiamės jai, svajojame, bet niekada nepateksime. Gal ir gerai. Kas gi būtų, jeigu patektume?
- Dabar tokie filosofiniai klausimai žmonių nejaudina. Po Ukrainos įvykių jie galvoja apie pinigus, apie tai, ar kils karas, kur Krymas ir kur Rusija. O jūs - apie alegoriją, kelią...
- Tai kelias per Lietuvą. O kas žino, kaip patekti į Vilnių? Gal per Ukrainą? Čia įtraukiamos visos tautos. Pagrindinė mintis - negalima žmogaus žudyti. Ar būtų batsiuvys, ar generalgubernatorius. Tegul gyvena. Tai ne mūsų teismas. Tai Dievo teismas. Tai kelias į susitaikymą, nuolankumą.
Nesigėdžiu žodžių brolybė, vienybė, atleidimas. Per visą kelionę tvyro noras susivienyti ir įveikti (jei jau politizuojame) bet kokį radikalizmą. Specialių asociacijų nėra, bet jų iškyla, kaip bet kokiame gerame literatūros kūrinyje.
Teatrą įsivaizduoja moteriškos giminės
- Mane visada domino, ar teatras pramoga, ar...
- Taip, pramoga. Tarsi tokia suaugusiųjų stovykla, kurioje visi gyvena palapinėse, bet susirinko tarsi sezonui. Dainuojame, vaidiname, ilsimės, o paskui išsiskirstome.
- Tik J.Vachtangovo „stovykla“ 90 metų gyvuoja ir kažkaip niekur neišsiskirsto.
- Taip, šitaip ir gyvena. Mes mėgstame tvirtinti, kad teatras - namai, teatras - šeima. Tačiau tikriausiai tai tik namų, šeimos ilgesys. Fikcija...
Namai - kas tai? Parėjai - eik miegoti. O čia ateinama vaidinti, linksmintis, kad ir koks būtų spektaklis - dramatiškas ar rimtas. Tai - pramoga. Tai - susitikimai. Nors, žinote, niekur kitur nemačiau tokių aktorių susitikimų rytais ir atsisveikinimų kaip Islandijoje.
- Tai bent. Kaipgi ten aktoriai susitinka?
– O... Jie susitinka, bučiuojasi, apsikabina, šnabždasi - maniau, jie įsimylėję. Ir atsisveikina... Taip atsisveikina, tarsi išvažiuotų visam laikui. Tačiau jie taip gyvena, nes nežino - gal iki rytojaus per naktį sušals, gal vėjas juos nuneš ar ugnikalnis išsiverš. Todėl linksmybės, šventė kiekvieną dieną.
Jie rašo vieni apie kitus pjeses, knygas. Jeigu kas nors atsitiks, tarkim, pavogs avį, kitą dieną jau bus pjesė ir visas miestas eis žiūrėti: kas tas Johanesas, kaip jis pavogė avį ir kas visa tai vaidins.
Kita planeta: juk ne veltui amerikiečiai prieš skrisdami į Mėnulį Islandijoje treniravosi. Aš ten stačiau Antono Čechovo „Žuvėdrą“.
- O kokios lyties teatras?
- Moteriškos. Todėl tiek daug vyrų jame dirba. Todėl, kad viskas aplinkui seksualu - dekoracijos, o ir visa kita... Todėl vyrai ir veržiasi čia. Moteriškos lyties, nes tai, kas moteriška, visada tikriau, tiksliau. Tai meilė ir ištikimybė.
-- Ar teisingai suprantu, kad teatro moteriška esmė, iš kurios daugelis šaiposi, ne taip jau ir blogai?
- Tai gerai. Vadinčiau teatrą moteriškos giminės žodžiu. Teatrą įsivaizduoju moteriškos giminės. Vyrams ne taip jau ir patogu būti aktoriais. Štai žiūriu į juos ir stebiuosi: suaugę žmonės, vyrai, kažką ten vaidina...
- Bet vaidina tai, ko norite jūs, spektaklio ir jų likimo režisierius.
- Na taip, tačiau manęs nematyti, aš pasislėpęs. Man taip gaila jų, vyrų. Kokį nors rimtą darbą dirbtų. Aš jiems to nesakau: gal patys liausis.
Pabudo apimtas siaubo
- Kai dar SSRS laikais studijavote Maskvoje, GITIS, ir vaikščiodavote po Arbatą pro J.Vachtangovo teatrą, ar kildavo mintis, kad tapsite jo svarbiausiu žmogumi?
- Vaikščiodavau po Arbatą. Tuomet jis buvo kitoks, čia buvo mažytė lietuviška kavinė. Užeidavau į ją kaip į mažąją tėvynę. Ten pardavinėdavo lietuviškus pyragaičius, kažkokius pieniškus patiekalus. Užeidavau, kad ten pabūčiau, arba vykdavau į Baltarusijos geležinkelio stotį, iš kurios bėgiai driekėsi į mano namus.
Niekada negalvojau apie J.Vachtangovo teatrą. O ir dabar nesitiki, kai reikia pasirašyti algalapius, kuriuose Julijos Borisovos, Vasilijaus Lanovojaus, Jurijaus Jakovlevo (amžina ramybė jam) pavardės. Ir štai ką pastebėjau - jeigu parvykstu į Lietuvą ir užtrunku ten ilgiau kaip dešimt dienų, pradedu galvoti: „O ką aš veikiu ten, Maskvoje? Ko aš ten važiuoju?“ Vis dažniau aplanko tokios mintys.
- Iš kur toks nerealumo pojūtis? Į jūsų spektaklius neįmanoma patekti. Bilietai išgraibstomi, aktorių atlyginimai - didžiausi Maskvoje.
- O man atrodo, kad visa tai pokštas. Kažkas kadaise papokštavo, bet kas - Michailas Švydkojus (tuometis Rusijos kultūros ministras. - Red.), Michailas Uljanovas? Ir neapleidžia mintis, kad staiga kas nors tą pokštą perkąs. Aš kaip A.Čechovo apsakymo herojus galvoju: „Apgavau. Vėl pavyko visus apgauti.“ Tačiau nepalieka pojūtis, kad mano sutartį su Kultūros ministerija staiga paviešins, mane pradės tampyti po teismus, o lietuviai manęs neužstos.
- Tačiau prieš septynerius metus jūs juk galėjote pasakyti: „Vaikinai, man šitas pokštas nepriimtinas. Aš - užsienietis.“
- Aš taip ir sakiau. Mano galvoje sukasi mintis, kad šešeri metai, kuriuos čia praleidau, nebus įtraukti į mano tolesnį gyvenimą - aš taip ir likau 55 metų. Štai grįšiu į Lietuvą, o man tik 56-ieji prasidėjo. Čia, Maskvos teatre, laikas nefiksuojamas.
- Kas vis dėlto lėmė, kad sutikote?
- Alus.
- Juokaujate?
- Ne. Alus ir sapnas. Kai M.Uljanovas su manimi kalbėjosi, jis ištiesė ranką: „Jūs man reikalingas.“ Tuo metu sutikau atvykti pastatyti tik vieno spektaklio. Aš juk nežinojau, kad į tą vietą buvo 7 pretendentai. Maniau, aš vienintelis.
Tačiau kovo 26-ąją M.Uljanovas mirė ir aš pagalvojau: „Vadinasi, viskas savaime susitvarkė.“ O čia sapnas: M.Uljanovas, tokios meškiškos jo akys, tų akių spindesys ir ta pati ranka: „Jūs man reikalingas.“
Atsibudau išpiltas šalto prakaito: kur M.Uljanovas mane kviečia? Ar tik ne į kapą?
Šis sapnas ilgai mane persekiojo. Kartą ėjau iš repeticijos Vilniuje, mąsčiau, užsukau į barą - puikų alaus barą - ir po trečio bokalo skambutis iš Maskvos: „Na ką? Na kaip?“ Ir aš: „Na, pabandysiu.“
- Vadinasi, dėl visko kaltas alus?
- Alus pakerta valią. O lietuviškas alus - labai geras.
Tyloje galima išgirsti net angelus
- Kiek žinau, jūs iš sentikių šeimos. Ar jaučiate tai, kas buvo būdinga sentikiams?
- Sentikiai iš mano motinos pusės. Tėvas - lietuvis. Mama man pasakojo savo prosenelės istoriją. Ji kadaise iš meilės atsisakė visų titulų ir ištekėjo už vargšo. Nuo tada ir prasidėjo neturtas mūsų giminėje. Kai mama dar buvo gyva, kartą paprašiau: „Nuvykime ten, kur viskas prasidėjo.“ Nuvykome. O ten iš kaimo tik vienas namas likęs. Vienas!!! Jame aš ir gimiau, senelė priėmė gimdymą.
Iš sentikių paveldėjau kantrybę. Tvirtybę tyloje. To kaimo tylą labai gerai prisimenu. Tokioje tyloje galima išgirsti net angelus. Ir nerimą - dėl pasaulio, dėl savęs, dėl motinos ir tėvo. Verkti norisi nuo tokios tylos.
Ir teatre, spektakliuose turi tvyroti tas nerimas. Tarsi virš mūsų kybo kokia nors nelaimė.
Eugenijus Oneginas - tai aš
- Kaip kyla jūsų spektaklių sumanymai - sapne, padangėje (lėktuve)? Gal kliedint?
- Ne, aš matau knygą, tekstą. Ir kartais stebiuosi, kai aktoriai man sako: „Jūs taip viską sugalvojote.“ Nieko aš nesugalvoju - knygoje viskas parašyta, tik skaityk. Būk atviras, leisk, kad viskas tekėtų tokia vaga: knyga - aš - istorija - kultūra. Toks ratas.
Po to ir pagalvoju: „Eugenijus Oneginas - tai aš.“ Paklauskite bet kurio žmogaus: ar jo gyvenime nebuvo tokių situacijų kaip Onegino, Tatjanos ir Lenskio? Tokių ar ne tokių, bet meilės metas buvo. Pasaulyje yra 26 siužetai. Atsiras 27-as - duos Nobelio premiją.
Viskas jau pasakyta, viskas aišku - nereikia savęs apgaudinėti, ieškoti personažo, kai vis tiek grįši prie savęs.
Aš labai gerai prisimenu Anatolijaus Efroso repeticijas, kurias lankiau porą metų. Jis tada repetavo „Otelą“. Tam tikru momentu A.Efrosas nutraukė Williamą Shakespeare'ą: „Ačiū. O dabar - mes.“ Taigi prie jo pažinimo pridėjo kai ką savo. Čia ir atsiranda stebuklas. Tada ir Rusiją galima suprasti. O suprasti Rusiją - vadinasi, suprasti rusų moterį.
Spektaklyje „Eugenijus Oneginas“ sūpuoklės - tai moterys angelai, kurių nemyli, todėl jas reikia padaryti madonomis. O mes, vyrai, šiurkštūs, neištikimi - tokia bjauri giminė. Aš turiu dvi dukteris ir man taip norisi ginti jas nuo grubių vyriškų batų prieangyje. Įeini į namą, o ten dideli, baisūs batai...
- Jūs norite ginti moteris, o joms to visiškai nereikia. Jos jau užgrobė visas vyrų pozicijas visuomenėje.
- Ir puiku. Vyrai savo jau atkariavo ir viską užkariavo. Pasėjo demokratiją, laisvę. Viskas, vyrai, eikite ilsėtis, eikite grybauti, prižiūrėkite namus, šeimą. Viską atiduokite moterims - jos protingesnės, tikslesnės, atsakingesnės, jausmingesnės. Moterys - tai taika. Kaip teatras.
- Štai ateis moterys pas vyrą R.Tuminą ir pasakys: „Eikite lauk, mes žinome, kaip turi gyventi ši J.Vachtangovo stovykla. Apsieisime be jūsų.“
- Na ne. Koks nors vyras turi likti - aš arba Krokas (teatro direktorius Kirilas Krokas. - Aut.). Siūlau vyrams pailsėti šalia sijonų. Mes patys taip sudarkėme vyro sąvoką, ją sukompromitavome.
- Vadinasi, moteris - mūsų laikų herojus? Mene vis uoliau ieškoma herojaus ir kol kas be rezultatų.
- Šiandien nėra herojų. „Gal tu žinai, kas herojus?“ - klausė manęs M.Uljanovas. O kai jis mirė, supratau: štai jis ir buvo herojus, bet aš to nepastebėjau.
Herojus - tas, kuriam skauda, kuris kamuojasi. Juk M.Uljanovas atsisakė visų regalijų, privilegijų, tapo neturtingas. Herojus - tas, kuris klysta, klumpa, netgi nusikalsta, bet to nesuvokdamas. Štai apie ką reikia rašyti.
Šiuolaikiškumas - tai mąstymas, o ne nuogaliai scenoje
- Rusijoje nemėgsta senukų (čia jiems nėra vietos). O jūs J.Vachtangovo teatro jubiliejaus proga pastatė spektaklį „Prieplauka“, kuriame seni artistai atlieka pagrindinius vaidmenis. Kodėl?
- Todėl, kad pajutau užmarštį - ir savo, ir epochos, ir laiko. Aplinkui visi tik ir kalba apie naujoves. Tačiau naujovės neturi gelmės. Atrodo, kad dabartis išlaisvina tave nuo būtinybės gilintis. Tarsi leidžia turint visai menkos patirties eiti į sceną ir vaidinti drąsiai, įžūliai.
Todėl spektaklyje „Eugenijus Oneginas“ aš šoviau į banalybę teatre. Į nemokšiškumą. Talento stoką. Savęs gal ir nevadinčiau teatro sanitaru, bet reikia iššluoti teatro erdvę. Reikia!
- Ką iššluoti?
- Banalybę, šiurkštumą, paviršutiniškumą, imitaciją. Aš įvesčiau cenzūrą.
- Oi...
- Labai griežtą. Juk leidžiami valstybės pinigai, atleiskite. Teatras turi būti kaip laboratorija - skverbtis į gyvenimą, atskleisti žmogų ir neužsiiminėti politika. Žmogus jam turi rūpėti, misija, pasaulio harmonizavimas.
Įsiskaitykite į W.Shakespeare'ą: kažkas papuvę valstybėje. Ir W.Shakespeare'as per 4-5 veiksmus padaro pasaulyje tvarką.
O dabar kas tik imasi kurti, tas griauna. Reikia padėti teatrams, kurie ieško (sunku, ne viskas pavyksta), bet jiems rūpi žmogus, pasaulio harmonizavimas.
- Atleiskite, bet mes taip ilgai gyvenome varžomi cenzūros, kad vien nuo to žodžio sudrebame. O jūs siūlote ją įvesti.
- Cenzūra turi būti. Būtinai. Sovietų Sąjungoje buvo cenzūra ir kokie menininkai, poetai užaugo! Iš kur tokia jėga radosi? Iš pasipriešinimo.
Ir dabar turime sukelti pasipriešinimą, kad išaugtų kiti menininkai. Aš galiu trinktelėti durimis: „Nerežisuosiu.“ Bet aš pats grįšiu pro tas pačias duris: man reikia kokio nors konflikto. Reikalinga cenzūra? Taip.
Kai mirė mano motina, sutrikau: tinkamai ar netinkamai aš gyvenu? Kriterijai, savęs vertinimas dingo. Ir dabar mes visi kaip po motinos mirties - tokia būsena: kiekvienas daro tai, ką nori. Ir reikia, kad ateitų... na, nežinau kas - tėvas, cenzorius. Nieko blogo nematau.
Ar jūs manote, kad demokratija, laisvė - tai begalybė? Ne, tai sistema, kuri išsigimsta ir būtinai išsigims. Aš netikiu laisve. Aš tikiu rėmais, tvora, upe, kuri atskiria šią pusę nuo kitos. Aš tikiu saule, kuri pateka. Gamtoje yra tvarka - ir mes turime ją turėti.
- Ar su tokiais samprotavimais nebijote tapti nepopuliarus?
- Ne, aš būsiu populiariausias. Šiuolaikiškumas - tai tiesiog mąstymas, o ne nuogaliai scenoje ir keiksmai.
Štai „Eugenijus Oneginas“ - tai šviesa, grožis. Pats A.Puškinas pasakė, kad šiuolaikiškumas itin šliejasi prie banalybės, neišmanymo, betalentiškumo ir labai bijo praeities.
Todėl aš kaip A.Puškinas „Eugenijuje Onegine“ nužudžiau Lenskį - šoviau į banalybę, šiurkštumą, nemokšiškumą. Nekenčiu tamsumo - tai baisiausia.
Dar kartą kartoju: į nieką nepretenduoju, tik pravalysiu savo erdvę. O kai savo padarysime, rytoj pailsėsime. Spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Štai mūsų teatro šešerių metų patikrinimas - ar nusišypsos jis mums, ar ne? Tikiuosi, kad nusišypsos.
Parengė Milda Augulytė
