Ar atlikėjai turi teisę reikalauti, kad kelių šimtų klausytojų minia neišleistų nė šnipštelėjimo? Juk muzika labiau nei bet kuri kita meno forma yra akustinis potyris, ir rungtynės su kosėjimu ar plepėjimu solistui visai nepageidautinos.
Nepriklausomai nuo jūsų požiūrio, atlikėjų, kalbančių ar protestuojančių veiksmais prieš blogą publikos elgesį, skaičius auga. Kaip išvengti solistų įsiūčio? Į šį klausimą pabandė atsakyti žurnalas „The Strad“.
1. Išjunkite telefoną arba sulauksite pažeminimo. Maestro Leonardas Slatkinas neseniai vykusiame Detroito simfoninio orkestro koncerte pageidavo, kad klausytojai įsijungtų savo telefonus ir fotografuotų orkestrą, taip sumanęs pristatyti jį kaip „patį prieinamiausią planetoje“. Tačiau tai – išimtis. Daugumai dirigentų ir solistų mobilieji telefonai geriausiu atveju yra susierzinimo, o blogiausiu – pasipiktinimo ir scenos apleidimo priežastis.
Kai Niujorko filharmonijos orkestrui atliekant Gustavo Mahlerio Devintąją simfoniją ėmė skambėti telefonas, dirigentas Alanas Gilbertas sustabdė orkestrą ir paprašė nematomo prasižengėlio išjungti telefoną. Tačiau niekas neprisiėmė kaltės. „Buvo siurrealu“, – vėliau prisiminė maestro.
Klausytojai ėmė rodyti į porą pirmoje eilėje, bet šiedu atkakliai spoksojo į A.Gilbertą atsisakydami prisipažinti. Galų gale vyras įkišo ranką į kišenę, ir skambėjimas liovėsi. Koncertas buvo sutrikdytas. Salėje pasigirdo šūksniai: „Tūkstančio dolerių baudą!“, „Išmeskite jį!“ ir „Dink iš čia!“.
Slovakų smuikininkas Lukas Kmitas sureagavo šmaikščiau. Kai per jo solinį pasirodymą Žydų ortodoksų sinagogoje pasigirdo „Nokia“ skambutis, jis nesiliovė grojęs, bet nusišypsojo ir ėmė improvizuoti šia visiems žinoma tema. Tai sukėlė publikos prunkštimą ir plojimus, o patalpinus koncerto įrašą „YouTube“ tinklapyje, sulaukė pasaulinio pripažinimo.
2. Nefilmuokite koncertų. Atlikėjai skirtingai reaguoja į „YouTube“ įrašus. Viena vertus, ten patalpinti fragmentai atveria platesnes sklaidos galimybes. Kita vertus, nemokami koncertų video- gali būti nuostolingi muzikantams.
Be to, koncerto filmavimas gali sunervinti atlikėjus. Pavyzdžiui, garsus lenkų pianistas Krystianas Zimermanas, pamatęs jį filmuojantį klausytoją, paliko sceną. Netrukus sugrįžęs jis paaiškino, kad prarado daug įrašų projektų ir kotraktų, kai muzikos vadybininkai jam pareiškė: „Labai gaila, bet tai jau patalpinta „YouTube“.
Po panašaus filmavimo incidento smuikininkas Jamesas Ehnesas pasielgė kitaip. Savo „Facebook“ svetaitėje jis paklausė gerbėjų: “Vienas jaunuolis savo „iPhone“ nufilmavo visą mano koncertą – ką apie tai manote?“. Daugumos nuomonė buvo smerkiama.
3. Nepradėkite ploti tuoj pat pasibaigus kūriniui. Visažiniai koncertų lankytojai, norintys pademonstruoti savo repertuaro išmanymą ir pradedantys ploti, praėjus vos dalelytei sekundės po paskutinės natos, tampa atlikėjų ir žurnalistų pašaipos objektu.
Buvęs „Time Out“ klasikinės muzikos skyriaus redaktorius Jonathanas Lennie parašė atvirą laišką „Garsiai plojančiam vyrui, kuris koncertuose sėdi už manęs“. Be sudirginimo, toks skrupulingas plojikas gali sugadinti kūrinio pabaigos efektą.
„Mane trikdo, kai žmonės jaučia poreikį skubiai pradėti ploti skambant paskutinei natai, neatsižvelgdami į tai, kad kūrinys baigiasi tyliai“, – prisipažino Baltimorės simfoninio orkestro muzikos direktorius Marinas Alsopas.
Panašių „komplimentų“ sulaukia ir tie klausytojai, kurie koncerte atliekamus kūrinius seka iš natų, arba „paskutinės eilės dirigentai“, kurie jaučia poreikį plačiai gestikuliuoti sedėdami tarp publikos.
4. Pasirūpinkite ledinukais. Čikagos simfoniniam orkestrui atliekant G.Mahlerio Devintąją simfoniją maestro Michaelas Tilsonas Thomasas kartą originaliai kovojo su kosinčia ir springstančia publika. Išėjęs į užkulisius jis atsinešė dvi saujas ledinukų ir metė juos į publiką padrąsindamas klausytojus išdalinti ledinukus tiems, kam jų reikia. Publika reagavo geranorišku juoku ir plojimais.
5. Nepertraukinėkite atlikėjo, kad ir kaip nepatinktų jo grojimas. Kartą vienas klausytojas, pasipiktinęs Londono filharmonijos orkestro atliekama Antono Brucknerio Ketvirtąja simfonija, išlėkė iš salės šaukdamas „baisu!“, „per lėtai!“ ir „nesąmonė!“.
Liudininkai šį protrūkį komentavo įvairiai – vieni stebėjosi, kiti kaltino nekantruolį sugadinus koncertą. Tačiau buvo ir tokių, kurie puolė ginti vyrą, o pats kaltininkas internete teisinosi, esą taip elgtis ankstesniais amžiais būdavo įprasta.
Kad ir kaip būtų, nuomonės reiškimas koncerte gali jį sugadinti ne tik jūsų kolegoms klausytojams, bet ir atlikėjams ant scenos, kurie dažniausiai – nepriklausomai nuo jūsų nuomonės apie interpretaciją – praleidžia daugybę valandų rengdamiesi koncertui.
6. Išsimiegokite prieš koncertą. Violončelininkas Stevenas Isserlis per pasirodymą Prahoje, kuriame atliko su Škotijos kameriniu orkestru Antonino Dvorako Koncertą violončelei ir orkestrui, išreiškė savo susierzinimą snaudžiančiu vyru pirmoje eilėje mesdamas į jį gėlių puokštę.
„Paprastai neturiu nieko prieš žmones, užmiegančius koncertuose, – vėliau aiškino S.Isseris „The Guardian“. – Žinoma, man labiau patiktų, jei jie atsibudę manęs klausytų, bet kartais jau taip nutinka. Tačiau šio vyro užsnūdimas patraukė dėmesį: jo kaklas maždaug kas 20 sekundžių nusvirdavo įvairiausiais kampais ir vėl pašokdavo po smakru.
Iš pradžių man tai atrodė juokinga, bet po tam tikro laiko ėmė erzinti ir trukdyti sutelkti dėmesį į muziką, todėl nusilenkdamas, prisipažįstu, irzliu judesiu numečiau man įteiktas gėles vyrui ant kelių. Jis trumpam prabudo, nusišypsojo ir vėl nugrimzdo į miegą. Man sakė, kad po koncerto išėjo labai patenkintas savimi ir savo gėlėmis“.
