Kovo 20 ir 22 d. į šokio spektaklio „Altorių šešėly“ premjerą žiūrovus pakvies Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.
Vieno garsiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojų V.Mykolaičio-Putino raštai tapo lietuvių literatūros klasikos fondo, o jo paties gyvenimas – visuomenės svarstymų dalimi. Šiandien vargiai rastumėm romano „Altorių šešėly“ neskaičiusio ar apie jį negirdėjusio tautiečio.
Nepaisant to, šis kūrinys perėjimų iš literatūrinės formos į sceninę patyrė vos keletą – jo autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas rašytojo argumentas: „Taip nesunku nukrypti į banalumą.“
Tik po 1992 m. pasibaigusio autoriaus teisių galiojimo radosi ir pirmosios romano „Altorių šešėly“ sceninės versijos – Alytaus miesto teatre bei Knygos teatre.
Klaipėdoje į gilaus, sudėtingo ir sunkiai suvaldomo romano adaptavimą scenai leidosi choreografas Aurelijus Liškauskas, režisierius Ramūnas Kaubrys, dailininkė Iveta Ciparytė. Šokio spektaklio libretą sukūrė rašytoja, aktorė ir režisierė Birutė Mar.
Pasak jos, kuriant libretą, norėjosi išskirti tas romano linijas, kurias prasmingiausiai galėtų perteikti šokis, pajėgus apnuoginti žmogaus vidinio pasaulio prieštaras – apie tai prabilti universalia kūno, širdies kalba.
„Artimiausios pasirodė šios temos: savojo pašaukimo ieškojimo ir žmogiškos meilės pažinimo kelias, per kurį kiekvienas pažįstame, atrandame Dievą ir save,“ – dėstė B.Mar.
„Klausimų buvo daug: kodėl, kaip, ar įmanoma be žodžių, šokiu, perteikti tokį sudėtingą kūrinį, ar tai ne per didelė atsakomybė, – nuogąstavimais dalijosi spektaklio choreografas A.Liškauskas. – Tačiau imdamasis inscenizuoti „Altorių šešėly“ galvojau ne tik apie idėjinius, bet ir apie racionalius dalykus. Manau, jog šis spektaklis turi galimybę sudominti tiek vyresniąją, tiek jaunesniąją kartą, moksleivius. Taip, „Altorių šešėly“ savaime yra reklama, tačiau atsakomybė nuo to nemažėja – tai egzaminas ir prieš žiūrovą, ir prieš save patį.“
Muzika šokio spektaklyje bus kontrastinga – nuo Antano Šabaniausko iki Zbignewo Preisnerio, Olafuro Arnaldso, Grego Haineso, kitų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių. Spektaklyje bus klasikinio baleto, sportinių, neoklasikinių šokių, tango elementų. Šiek tiek erdvės palikta ir improvizacijai – seminarijos, pokarinio Kauno, mirties atmosferos leis šokėjų jausmams diktuoti formą.
Spektaklio režisierius R.Kaubrys įsitikinęs, jog laikas romano aktualumo nepaskandino: „Negaliu atsistebėti, kad po šitiek metų tolerancijos stoka visuomenėje tokia stipri! Ir Kristaus kareivis, trokštantis išsivaduoti iš dvilypumo labirintų, turi turėti galimybę rinktis, turi turėti galimybę justi mūsų visų toleranciją.“
Šokio spektaklį, kaip ir visą romaną, jis linkęs apibūdinti dviem žodžiais: „Dvilypumo labirintai“.
Dailininkė Iveta Ciparytė scenografiją ir kostiumus sukūrė jau antrajam Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektakliui (pirmasis – „Kruvinos vestuvės“ pagal Astora Piazzollos muziką, choreografas Jurijus Smoriginas). Šiuokart ji teigė nusprendusi naudoti daugiau rekvizito, nei paprastai būdinga šokio spektakliams. Scenoje bus bažnytinės atributikos – sutanų, klauptų, altorius, kryžių – ir stilizuotų, romano sukūrimo metą atliepiančių kostiumų. Scenografija tamsi, tačiau lengva, medžiaginė, plazdanti.
„Altorių šešėly“ šoka visa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė, papildyta keletu kviestinių atlikėjų. Liudo Vasario vaidmenis kuria A.Liškaukas bei Mantas Černeckas. Scenoje pasirodys Aušra Krasauskaitė, Beata Molytė-Kulikauskienė, Inga Briazkalovaitė, Ana Buchovska-Zamulskienė, Gintaras Visockas, Ričardas Jankevičius ir kiti šokėjai.
„Laukiu premjeros ir jos bijau. Keliuosi ir gulu su šiuo vaidmeniu, vis svarstydama, kokia aš, kokios mes. Juk dabar aš – Liucė“, – sakė pirmosios moters, sužadinusios kunigo Liudo Vasario jausmus, vaidmenį kurianti šokėja Aušra Krasauskaitė.
Šiame spektaklyje žiūrovai romano neperskaitys. „Šokio spektaklis „Altorių šešėly“ bus panašesnis į kino filmą su staigia scenų kaita, dinamika, veiksmu“, – apibendrindamas sumanymą sakė choreografas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas A.Liškauskas.
Teigdami, jog nei Katalikų bažnyčios bendruomenės, nei pasauliečių šokio spektaklis šokiruoti neturėtų, kūrėjai čia pat priduria: „Tačiau netikėtumų bus...“
