Rusijoje gimusi, dabar Vokietijoje gyvenanti pianistė tarptautinės publikos dėmesį atkreipė 2007 m., kai Briuselyje laimėjo Karalienės Elžbietos konkursą. Šis konkursas greta Fryderyko Chopino ir pastaraisiais metais vėl sustiprėjusio Piotro Čaikovskio konkursų laikomas prestižiškiausiu ir sunkiausiu nugalėti.
A.Vinickaja Karalienės Elžbietos konkursą laimėjo skambindama Sergejaus Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2. Šį kūrinį ji atliks ir Vilniuje.
A.Vinickajai 30 metų ir ji jau Hamburgo konservatorijos profesorė. Tapti profesoriumi tokio jauno amžiaus - retenybė.
Savo karjerą ji pradėjo Rusijos mieste Rostove prie Dono. Kai Anai buvo 11 metų, tėvai iš Novorosijsko talentingą mergaitę atvežė į Rostovą. Ją priėmė į licėjų prie Rostovo konservatorijos, kur ji mokėsi profesoriaus Sergejaus Osipenkos klasėje. Vėliau įstojo į tą pačią klasę Rostovo konservatorijoje, ją baigė ir... gavo kvietimą koncertuoti Vokietijoje. Ilgainiui ten apsiprato ir liko.
– Ana, duodama interviu spaudai, jūs nesiliaujate kartoti, kad dėl daug ko dėkinga savo mokytojui iš Rostovo, – pianistei priminė Rusijos leidinio „Argumenty i fakty“ korespondentė Ana Golovko.
– S.Osipenkai aš būsiu dėkinga visą gyvenimą. Juk jis iš manęs padarė muzikantę. Pavyzdžiui, žiauriai daug dirbome tobulindami garsą. Fortepijonas pagal savo prigimtį - iš esmės mušamasis instrumentas. Tačiau S.Osipenka mokė mane siekti, kad fortepijonas dainuotų, kad garsas virstų balsu. Tuomet pianistas ne groja, o tarsi kalbasi, dainuoja.
Arba, pavyzdžiui, ateidavau aš pas jį į pamoką, o jis sakydavo: „Žinai, šiąnakt nemiegojau, daug galvojau apie tavo kūrinį ir supratau, kad jį reikia groti ne taip...“
Nuo to laiko aš daug važinėjau po pasaulį, bendravau su dešimtimis profesorių, dalyvavau meistriškumo kursuose. Patikėkite, nė vienas Vakarų profesorius taip neatsiduoda savo mokiniams, neskiria tiek jėgų, darbo. Nė vienas tenykštis dėstytojas negalvos apie mokinį dar ir naktį.
O dar būtent S.Osipenka išmokė mane negroti tuščiai.
– Ką tai reiškia?
– Jis mokė: „Tu groji ne tam, kad parodytum, kaip greitai spaudai klavišus...“ Jeigu po koncerto žmogus pagalvos tik tiek: „O, kaip klasiškai ji judino pirštus“, – tai blogai.
Klasikinės muzikos koncertas – tai kaip geras filmas. Reikia, kad po jo žmogus susimąstytų. Beje, seniai žinoma: klasikinė muzika turtina sielą, daro žmogų kilnesnį. Pasakyčiau dar daugiau: klausydamasis, tarkim, Johanno Sebastiano Bacho muzikos pasijunti arčiau Dievo.
– Girdėjau, kad į Vokietiją jūs patekote dar būdama Rostovo konservatorijos studentė. Sakėte, kad pirmaisiais metais buvo sunku, ilgėjotės tėvynės. Tuomet kodėl ten likote?
– Trečiame kurse laimėjau prestižinį konkursą Ispanijoje. Ten mane pastebėjo profesorius iš Hamburgo Ralfas Nattkemperis ir pakvietė lygiagrečiai su studijomis Rostovo konservatorijoje mokytis Hamburge. Atsakiau, kad mano tėvai negali apmokėti studijų ir gyvenimo Vokietijoje. Tada man Vokietijoje skyrė stipendiją, kuri padengė visas išlaidas.
Taigi nuo trečio kurso pusę metų mokiausi Rostove, pusę – Hambure. Maža to, mane priėmė į savo klasę puikus rusų pianistas Jevgenijus Koroliovas, seniai gyvenantis Vokietijoje.
– Kodėl iš pradžių buvo sunku?
– Čia kitas mentalitetas. Pavyzdžiui, jeigu pavėlavai nors 5 minutes, visos durys uždarytos. Vokiečiai kitokie. Jie beveik nerodo savo jausmų, uždaresni, viską daro pagal tvarkaraštį. Tačiau sykiu tai geri, padorūs žmonės: tai, ką apie tave galvoja, pasakys atvirai. Ne taip kaip kartais Rusijoje: į akis šypsosi, o už nugaros gali taip prikalbėti...
Bet kur kas daugiau mane sužavėjo kitkas: Vokietijoje kur kas įdomesnis ir turtingesnis negu Rusijoje kultūros gyvenimas. Netrukus man savo paslaugas pasiūlė agentūra ir prasidėjo koncertai. Čia kiekviename miestelyje, netgi kaime geros koncertų salės, turinčius gerus instrumentus. Deja, Rusijoje dažnai groji, atleiskite, „gelda“. Apskritai klasikine muzika žmonės čia daugiau domisi negu Rusijoje.
– Kodėl? Kaip rusus pripratinti prie muzikos? Ką daryti, kad jauni žmonės pripildytu filharmonijų, konservatorijų sales?
– Vyrauja nuomonė, kad klasikinė muzika – tai nuobodu. Nors tai visiškai ne taip.
Antra bėda – perlenkė muzikinio lavinimo lazdą. Vokietijoje ji, tiesa, taip pat perlenkta, tačiau į kitą pusę. Čia vaikų neapkrauna. Groti fortepijonu – iš viso 30 minučių per savaitę.
Idealiam variantui reikia tam tikro vidutinio rezultato: „žvejoti“ talentus, su jais įtemptai dirbti. O kitiems vaikams tiesiog parodyti, kad muzika – puiku. Pripratinti juos prie tikro meno, bet nevarginti sukeliant pasibjaurėjimą.
Dar vienas faktas: Europoje muzikavimas populiarinimas kaip pomėgis. Rusijoje pomėgis – sėdėti prie televizoriaus, o čia žmonės mielai groja mėgėjų orkestruose. Hamburge yra odontologų, advokatų, kitų profesijų žmonių orkestrų.
– Kiek girdėjau, Vokietijoje jūs ištekėjote.
– Taip, už vokiečio danišku vardu Heningas. Kaip mes susipažinome? Konservatorijos, kurioje grojau, bendrabutyje. Jis ten gyveno. Mano vyras taip pat pianistas. Bendrojo lavinimo mokykloje dėsto muziką ir politologiją.
Deja, dabar jis labai užsiėmęs. O kai buvo laisvesnis, kaip gera buvo. Jis važinėdavo su manimi į gastroles. Pavyzdžiui, atvykstame į Honkongą arba Rio de Žaneirą, kol aš repetuoju, jis sužino apie vietos įžymybes. O kai atsilaisvinu, sako: „Vadinasi, Ania, einame ten ir ten.“ O dabar važinėju viena ir beveik nieko nespėju pamatyti.
– Jūs turite sūnų ir pavadinote jį rusišku vardu...
– Taip, turiu sūnų, jam treji metai. Ir septynių mėnesių dukterį. Nors Hamburge mano namai, turiu vokišką pasą, esu Vokietijos pilietė, visada liksiu rusė. Man sunku buvo įsivaizduoti, kad vaikas turės ne rusišką vardą. Pavadinome Antonu. Mokau jį rusų kalbos.
– Kaip spėjate ir koncertuoti, ir dėstyti, ir auginti vaikus?
– Gelbsti mama. Prieš kelerius metus pasikviečiau tėvą su motina iš Rostovo į Hamburgą. Nupirkau jiems butą. Mama labai padeda, ruošia maistą. Ką? Paprastai rusiškus patiekalus – barščius, kotletus, grikių košę. Štai vakar grįžau iš gastrolių po Prancūziją ir šaldytuve manęs laukė mėgstama baltoji mišrainė.
Vyras taip pat jau pamėgo rusišką virtuvę. Nors jis pats neblogai ruošia maistą. Vokietijoje apskritai nėra pasiskirstymo: girdi, moteris turi tempti namų ruošos naštą. Vyras ir moteris buitį tvarko kartu.
- Ana, štai jūs Europoje žinomas žmogus. Ar jums neapmaudu, kad Rusijoje, Rostove, kur daug metų gyvenote, apie jus beveik niekas nežino?
- Atvirai sakant, neapmaudu. Pirmiausia aš pakankamai daug koncertuoju Vakarų Europoje. Antra, aš visiškai ne garbėtroška, netrokštu, kad apie mane visi žinotų. Kas žino, tas žino.
Man apmaudžiau dėl kitko. Pavyzdžiui, sužinoti, kad ne vienas mano bendrakursis pakeitė profesiją, kad menki muzikantų atlyginimai.
Koncertinė veikla - intensyvi
A.Vinickaja gimė 1983 m. Novorosijske (Rusija) pianistų šeimoje. Pirmoji mokytoja buvo jos mama. Būdama aštuonerių Ana jau skambino koncertą su orkestru, o pirmąjį rečitalį surengė devynerių. Studijavo Rostovo prie Dono S.Rachmaninovo konservatorijoje S.Osipenkos klasėje, 2002 m. įstojo į Hamburgo muzikos ir teatro universiteto J.Koroliovo klasę. Nuo 2009 m. pati dėsto šioje aukštojoje mokykloje.
A.Vinickaja koncertuoja su daugeliu garsių orkestrų ir dirigentų. Nuolat bendradarbiauja su Birmingamo miesto simfoniniu orkestru, Brėmeno „Deutsche Kammerphilharmonie“, Berlyno „Konzerthausorchester“, Miuncheno filharmonijos, Rusijos nacionaliniu, Hamburgo, Štutgarto ir Berlyno radijo simfoniniais orkestrais, Japonijos filharmonijos naujuoju orkestru, „Orchestre de la Suisse Romande“, Izraelio filharmonijos, Seulo KBS simfoniniu, Maskvos P.Čaikovskio, Liucernos festivalio orkestrais.
Būdama entuziastinga kamerinės muzikos atlikėja, dažnai skambina trio su smuikininku Eriku Schumannu ir violončelininku Nicolasu Altstaedtu.
Apdovanojimų pelno ir A.Vinickajos įrašai. 2009 m. balandį pianistės rečitalį įrašė prancūzų leidybos firma „Naïve“. Šis įrašas pelnė „Diapason d'Or“ bei „Classica Magazine“ įsteigtą „Choc du Mois“ apdovanojimus.
2010 m. spalį A.Vinickaja įrašė savo pirmąją orkestrinę kompaktinę plokštelę - Sergejaus Prokofjevo ir Maurice'o Ravelio Koncertus fortepijonui, griežiant Berlyno Vokietijos simfoniniam orkestrui. Šis albumas 2011 m. pelnė „ECHO Klassik“ prizą.
Naujausias pianistės albumas su M.Ravelio kūriniais vėl buvo apdovanotas „Diapason d'Or“.
Vakarų Vokietijos radijo simfoninio orkestro, pianistės A.Vinickajos koncertas - kovo 31 d. 19 val. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Dirigentas J.P.Saraste. Programoje - S.Rachmaninovo Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 c-moll, J.Brahmso Simfonija Nr.2.
Parengė Milda Augulytė
