Vokietijoje gyvenanti fortepijono virtuozė A.Vinickaja stebina muzikos pasaulį savo karjeros šuoliais. 2007 metais ji tapo antrąja pasaulio moterimi, laimėjusia turbūt sunkiausią planetoje Karalienės Elžbietos pianistų konkursą Belgijoje. Jis rengiamas nuo 1938-ųjų.
Po poros metų Ana pradėjo dėstyti Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje ir tapo jauniausia Vokietijoje profesore. Per pastaruosius kelerius metus visos jos išleistos kompaktinės plokštelės įvertintos prestižiniais apdovanojimais.
Negana to, A.Vinickaja sugeba suderinti profesoriavimą ir koncertinę veiklą su motinyste – menininkė augina dvi mažametes atžalas.
Kovo 31-ąją lietuvių publikos laukia pažintis su šia įdomia asmenybe Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.
Solistė skambins jai sėkmę Briuselio konkurse pelniusį Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui su suomių garsenybės Jukkos Pekkos Sarste diriguojamu Vakarų Vokietijos radijo simfoniniu orkestru.
Koncerto išvakarėse pianistė telefonu pasidalijo su „Lietuvos rytu“ mintimis apie kūrybą ir gyvenimą.
– Kaip visur suspėjate? Negi niekada nesiilsite? – paklausiau A.Vinickajos.
– Neslėpsiu, labai sunku laviruoti tarp koncertų, studentų ir šeimos – kartais tiesiog neužtenka jėgų. Juk mano sūnui – dar tik treji metai, o dukrai – septyni mėnesiai. Kai įmanoma, imu juos su savimi į koncertus.
Kita vertus, vaikai man padeda atsipalaiduoti nuo darbo ir atvirkščiai – darbas leidžia pailsėti nuo vaikų. Jei užsiimčiau vien jais, jau antrą dieną nuobodžiaučiau.
Manau, kiekvienam žmogui svarbu surasti gyvenime gerų dalykų pusiausvyrą. Aš nenorėjau po 30 metų pažvelgusi atgal pamatyti, kad, be scenos ir koncertų, mano gyvenime nieko daugiau nebuvo.
Man atrodo, karjera to neverta. Noriu pasidžiaugti gyvenimu, o man tai – šeima ir vaikai, laisvalaikis, kurį praleidžiu su draugais. Be viso to jausčiausi vienpusiška.
Žinoma, man daug padeda tėvai. Prieš trejus metus jie persikėlė iš Rusijos į Vokietiją: dabar visi gyvename Hamburge. Mano vyras taip pat muzikas. Jis dirba bendrojo lavinimo mokykloje.
– Ar daug koncertuojate?
– Po Karalienės Elžbietos konkurso mane tiesiog užgriuvo pasiūlymų iš visų įmanomų organizacijų lavina. Kurį laiką koncertavau labai daug.
Bet galiausiai pajutau, kad keliaudama iš salės į salę nebespėju atsinaujinti: išėjusi į sceną jaučiuosi lyg išspausta citrina.
Pasakiau savo agentams, kad negrosiu per sezoną daugiau kaip 45–50 koncertų. Muzikantas, išėjęs į sceną, turi ką nors duoti publikai, priversti ją susimąstyti. Tam reikia vidinių išteklių, o jiems sukaupti – laiko.
Aišku, mane taip pat įkvepia publika, aplodismentai. Tačiau jei dešimt dienų iš eilės valgai šokoladą, imi nejausti jo skonio. Tas pat nutinka scenoje, jei be atvangos į ją lipi: nebejauti, kokia tai ypatinga gyvenimo akimirka.
– Dažni jūsų palydovai scenoje – ryškiausi jaunosios kartos dirigentai. Maloniau muzikuoti su jais ar su patyrusiais meistrais?
– Amžius neturi reikšmės. Muzikanto kalibras, individualybė nuo amžiaus nepriklauso. Senas ir garsus dirigentas nebūtinai yra iškili asmenybė.
Prisipažinsiu, anksčiau maniau, kad išskirtinės asmenybės yra visi dirigentai. Juk kadaise tai buvo sinonimai.
Deja, neseniai supratau, kad dirigentu šiandien gali būti bet kas – svarbiausia gera reklama.
Apskritai negaliu skųstis – su dauguma dirigentų randu bendrą požiūrį į muziką, sielos stygas ir groti su orkestrais labai mėgstu. Nekantriai laukiu susitikimo su J.P.Saraste. Girdėjau apie jį daug gero, klausiausi jo įrašų. Vilniuje mes bendrausime pirmą kartą.
– Jau beveik pusę savo gyvenimo esate Vokietijoje. Kuris gyvenimo tarpsnis jums svarbesnis kaip muzikei?
– Į muziką mane atvedė mama, mano pirmoji mokytoja. Ji ir profesorius iš Rostovo prie Dono buvo labai svarbūs mano karjerai žmonės. Bet muzikante, kokia esu dabar, mane pavertė Hamburgo aukštosios mokyklos profesorius Jevgenijus Koroliovas.
Jis man įdiegė meilę muzikai, išmokė ničnieko nepraleisti grojant – įsijausti visa esybe į kiekvieną natą.
Esu laiminga, kad man nereikėjo blaškytis po pasaulį ieškant, pas ką pasitobulinti, – iš karto radau tinkamus mokytojus. Profesoriaus J.Koroliovo patarimo ir dabar dažnai klausiu.
Vokietijoje praleisti 12 metų pakeitė mano mąstyseną. Kai dabar nuvažiuoju į Rusiją, ten nesijaučiu kaip namuose. Daugelis dalykų šioje šalyje man atrodo nepriimtini.
Mėgstu vokiečių santūrumą, susilaikymą nuo impulsyvių žodžių ir veiksmų. Vokietijoje niekas nedaro kitam blogo už nugaros. Rusijoje kitaip.
Deja, Vokietijoje taip pat nesijaučiu kaip namuose, nes nesu tikra vokietė. Nors mano pasas vokiškas, buvau ir liksiu rusė, užaugusi Sovietų Sąjungoje.
Kiekvienam žmogui svarbūs vaikystės ir jaunystės metai, o aš šį gyvenimo periodą praleidau Rusijoje. Tad mano situacija šiek tiek skausminga: nesu sava nei ten, nei čia. Bet menas rojaus sąlygomis turbūt ir nekuriamas.
– Ar jums svarbu investuoti į savo išvaizdą?
– Šiandien tai turbūt aktualu, nes klasikinė muzika tampa panaši į popsą – išvaizda daug reiškia reklamuojantis. Anksčiau klasikos atlikėjui įvaizdis nebuvo toks svarbus.
Bet man visa tai atrodo niekai. Atėjęs į koncertą ir klausydamas muzikos juk nežiūri į žmogų – esi stebuklingame pasaulyje, į kurį tave įtraukia muzika.
Jei atlikėjas nepačiumpa publikos už gerklės, kad sėdėtų kaip užhipnotizuota ir klausytųsi, tada galima į jį ir pažiūrėti.
Svarbiausia – muzikanto aura, spinduliavimas.
Albumai įvertinti apdovanojimais
A.Vinickaja gimė pianistų šeimoje Novorosijske. Būdama aštuonerių metų ji jau skambino koncertą su orkestru, o devynerių surengė pirmąjį rečitalį.
2002 m. po studijų Rostovo prie Dono konservatorijoje pianistė įstojo į Hamburgo aukštosios muzikos mokyklos profesoriaus J.Koroliovo klasę. Nuo 2009-ųjų pati dėsto šioje mokykloje.
Solistė yra Karalienės Elžbietos konkurso Briuselyje (2007 m.) nugalėtoja, L.Bernsteino prizo Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalyje (2008 m.) laureatė.
A.Vinickaja bendradarbiauja su Birmingamo miesto ir Seulo KBS simfoniniais orkestrais, Miuncheno filharmonijos, Hamburgo, Štutgarto ir Berlyno radijo simfoniniais, Naujuoju Japonijos ir Izraelio filharmonijų bei kitais garsiais pasaulio orkestrais. Jos scenos partneriai – Ch.Dutoit, V.Fedosejevas, M.Janowskis, A.Nelsonas, K.Petrenka, K.Urbanskis ir kitos batutos garsenybės.
2009 m. pianistės išleistas solinis albumas pelnė „Diapason d‘Or“ bei „Classica Magazine“ įsteigtą „Choc du Mois“ apdovanojimus, buvo nominuotas „Midem“ mugės Klasikos apdovanojimui. 2010 m. A.Vinickajos su Berlyno Vokietijos simfoniniu orkestru įgroti į kompaktinę plokštelę S.Prokofjevo ir M.Ravelio Koncertai pelnė „ECHO Klassik“ prizą. Naujausias pianistės albumas su M.Ravelio kūriniais vėl buvo apdovanotas „Diapason d‘Or“.
