Kovo 27 d. Vilniaus rotušėje skambaus soprano savininkė pirmą kartą koncertavo lietuvių publikai su maestro Donato Katkaus diriguojamu Vilniaus savivaldybės Šv.Kristoforo kameriniu orkestru. Dviejų dalių programoje skambės populiarios operečių bei Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini, Antonino Dvorako operų arijos, Piotro Čaikovskio ir ukrainietiški romansai – viskas apie meilę.
T.Kalinkina kuria Ukrainos nacionalinėje operoje pagrindinius vaidmenis, nors dar tik trečius metus dirba šiame teatre. Operos mėgėjai dėl jaunos solistės eina į „Eugenijų Oneginą“, „Natalką Poltavką“, kitus spektaklius.
Tačiau artistė nevadina savęs primadona. „Nemėgstu skambių titulų – tiesiog esu viena pagrindinių Ukrainos nacionalinės operos solisčių. – Man rūpi šio teatro lygis ir reputacija Ukrainoje ir svetur. Namuose gerai dainuoti – ypač svarbu“, – tvirtino tik ką grįžusi iš sėkmingų gastrolių Alžyre T.Kalinkina.
– Kijeve žmonės nenustojo vaikšioti į teatrą dėl politinių įvykių? – paklausiau dainininkės.
– Įtampa nuslūgo – teatre ramu, spektakliai rodomi. Sekmadienį dainavau „Pasakoje apie carą Saltaną“ – salė buvo pilna.
Net kritiškiausiu laikotarpiu, kai gatvėse buvo šaudomi žmonės, teatre dainavome romansų koncertą. Neatėjo tik trys solistai. Tiesa, tą vakarą 1200 vietų salėje tebuvo 69 žmonės. Teatras nedirbo tik kelias dienas, kai dėl saugumo buvo uždaromos įstaigos miesto centre.
– Ar nekilo noras išvažiuoti į saugesnį kraštą?
– Aš myliu Ukrainą. Anksčiau apie tai nesusimąstydavau. Tačiau esu savo šalies patriotė. Esu sulaukusi pasiūlymų pasilikti užsienyje, bet savo kontraktą Austrijoje padovanojau draugei – dabar ji ten gyvena ir dirba.
Man patinka dainuoti Kijevo teatre. Ukrainos teatrai turi didelį privalumą: trupės čia – etatinės, o Europoje daugiausia dirbama pagal kontraktus. Jei pasibaigus vienam neturi kito, sėdi be darbo. Aišku, tai skatina profesinį augimą, iš esmės aš – už tokią sistemą. Kita vertus, ji reikalauja ypatingo charakterio, valios, užsispyrimo.
Aš ir dabar dažnai dainuoju Europoje, turiu didelių planų ateičiai. Labai daug ukrainiečių dainuoja ir tėvynėje, ir garsiose užsienio scenose. Tai – tenoras Miša Didykas, sopranas Liudmila Monastyrskaja, mecosopranas Angelina Švačka, bosas Tarasas Štonda, kiti.
– Jūs dainuojate ir operose, ir operetėse, ir romansus. Ar Kijevo teatro repertuaras toks pats platus?
– Mano karjera prasidėjo Kijevo operetės teatre. Dar būdama 19-metė R.Gliero aukšesniosios muzikos mokyklos studentė nuėjau su draugėmis dėl kompanijos į perklausą ir vienintelė iš mūsų buvau priimta į teatrą. Kijevo operetės teatras – puikus, artėjantis prie europinio lygio. Didžiuojuosi, kad jame dirbau. Tai buvo gera aktorinio meistriškumo, scenos judesio ir kalbos mokykla.
Operetė – sudėtingas žanras, kai kada jis reikalauja net daugiau fizinių pastangų negu opera. Operetės dėka šiandien galiu natūraliai jaustis bet kuriame šiuolaikiškame pastatyme. Tačiau kad ir kaip ją mėgčiau, operetės etapas mano karjeroje pasibaigė.
– Ar Kijevo teatre rodomi šiuolaikiški spektakliai?
– Anksčiau eksperimentų būdavo daugiau. Pastaraisiais metais nenutolstama nuo klasikinių kanonų, vyrauja monumentalūs, tradiciški spektakliai.
Pernai dainavau Mariuszo Trelinskio režisuotame „Eugenijuje Onegine“ Varšuvos didžiajame teatre. Tame spektaklyje, galima sakyti, nebuvo nė takto be veiksmo. O mūsų „Onegine“ suvaidini sceną – ir užuolaida užtraukiama, galima atsikvėpti, kol keičiamos dekoracijos. Varšuvoje neišėjau iš scenos nuo veiksmo pradžios iki pabaigos. Ta versija man buvo įdomesnė.
Tačiau publika mėgsta ukrainietišką „Eugenijų Oneginą“ – kai jis rodomas, salė visada būna pilna. Mano draugui lakūnui, einančiam į kiekvieną mano spektaklį, ji taip pat labiau patiko negu lenkų – sakė, kad gražesnė, artimesnė rusiškai dvasiai.
– Gal ukrainiečių publika konservatyvi?
– Manau, publikos reakciją lemia spektaklio kokybė. Galima ir klasikiniu stiliumi jai neįtikti, o modernią versiją pateikti taip meistriškai, kad žiūrovai bus laimingi. Talentingą kūrybą publika bet kuriuo atveju įvertins. Manau, negalima jai pataikauti.
– Kokias operas jūsų tautiečiai labiausiai mėgsta?
– Įvairias – ir rusų, ir ukrainiečių klasiką. Pavyzdžiui, kiekvieną mėnesį teatre rodoma Mykolos Lysenko „Natalka Poltavka“, ir salė visada būna pilna. Iš pradžių tuo stebėjausi: tai XIX amžiaus vodevilis, kuriame galima paverkti ir pasijuokti.
Gegužę dainuosiu kito tos pačios epochos Ukrainos kompozitoriaus Semionio Gulago Artiomovskio operos „Zaporožietis už Dunojaus“ premjeroje. Šie veikalai atliekami ukrainietiškai.
– Visada norėjote būti dainininke?
– Mane traukė teisė, bet nuo vaikystės dainavau. Dar su amžiną atilsį seneliu vos ne nuo dvejų metukų traukdavau karines dainas – jis buvo generolas. Seneliai mane užaugino, daug ko išmokė. Mano tėvas, povandeninio laivo jūreivis, dirbo Murmanske, o šiaurietiškas klimatas man netiko, todėl buvau parsiųsta pas senelius į Kijevą. Jie atstojo man tėvus.
Močiutė man įdiegė meilę rusų literatūrai. Gal dėl to Tatjana yra vienas mylimiausių mano personažų. Ją daugiausia dainuoju. Galbūt atliksiu šį vaidmenį ir jūsų teatro „Eugenijuje Onegine“.
T.Kalinkina su D.Katkaus diriguojamu Šv.Kristoforo kameriniu orkestru atliks programą „Romantiškas pavasaris“ Vilniaus rotušėje kovo 27 d. 19 val.
