Lietuviškas Dublino mažasis teatras švenčia trejų metų gimtadienį. Ta proga jis Airijos sostinėje įsikūrusiems lietuviams parodys naują spektaklį. Tai satyrinė komedija “Šeimininkė. Bambeklė“ pagal XVIII amžiaus italų dramaturgo Carlo Goldoni kūrybą.
Tai šeštasis neprofesionalaus teatro projektas. Nors aktorinę meistrystę studijavo tik režisierius Tomas Kučinskas, trupė nesibaido eksperimentų - kuria spektaklius ir dideliems, ir mažiems.
Kalėdų šurmulyje emigravusių lietuvių vaikus teatras kvietė jau trejetą kartų. Pradėjęs savo kūrybinę veiklą 2011-aisiais Dublino mažasis teatras pristatė tris spektaklius mažiesiems žiūrovams.
Du spektakliai buvo skirti suaugusiųjų publikai. Meilė, neištikimybė, pasiaukojimas, mirtis, viltis, troškimas gyventi – tokie pagrindiniai teatro kūrinių suaugusiesiems akcentai. Dar vienu projektu aktoriai vadina žaismingą fotosesiją.
Dabar – naujas šuolis. Žiūrovams Dublino mažasis teatras pasiūlys pirmąją savo komediją.
„Poreikis sukurti komediją kilo, kai supratau, kad mano aktoriai tai gali“, – sakė Dublino mažojo teatro režisierius Tomas Kučinskas, kuris puikiai supranta, kad priversti žiūrovus juoktis dažnai yra sunkiau, nei juos pravirkdyti.
- Pastarajame spektaklyje virkdėte žiūrovus kalbėdami apie vėžiu sergančias moteris. Dabar vėl virkdysite ar bandysite linksminti žiūrovus?
– Ir tragedija gali būti komiška. Naujasis mūsų kūrinys yra satyrinė komedija.
Tai epochos kūrinys. XVIII amžius. Tai nauja neprofesionaliam režisieriui. Manęs klausė: „Ką tu darai? Režisuojant epochos kūrinį, reikia išmanyti tą laiką, būti labai apsiskaičiusiam, kokie drabužiai buvo, valgiai, žmonių elgesys, šokiai“. Nesiekiu autentiškumo, tik noriu, kad žiūrovai kažkiek pajustų tą amžių per muziką, personažus, charakterius.
Pastarieji metai prasidėjo gan sėkmingai, kūrinys, kurį dabar režisuoju, įdomus. Be to, norėjau pastatyti kostiuminį spektaklį.
- Kiek aktorių vaidina naujajame spektaklyje? Ar tai jau turintys patirties scenoje žmonės?
- Vaidina devyni žmonės. Tai didelės apimties projektas, kuriame vaidina teatro senbuviai: Simona, Ingrida, Inga, Jonas. Tai žmonės, jau žinantys, ką veikti scenoje.
Prie jų prisidėjo naujieji teatro nariai Solveiga, Lina, Kastytis, Eglė, Nerijus. Nerijus jau turi šiokios tokios patirties, nes vaidino pastarajame teatro projekte. Man įdomu su jais dirbti.
Kartais neprofesionalai vaidina ne blogiau nei profesionalūs aktoriai, bet tam reikia pastangų.
Aš nebijau kritikos, nes žinau, kad visada galėsiu apsiginti. Mane domina bendras spektaklio vaizdas.
- Aktoriai puošis XVIII amžiaus drabužiais, perukais, scenai įrengti bus naudojami daiktai, atitinkantys tą laiką. Kad visa tai pagamintų, pasiūtų drabužius, teatrui talkina žmonės, kurių scenoje nematysime, tačiau kurių indėlis labai didelis. Kas jie?
– Šiam laikotarpiui svarbus atributas yra drabužiai. Juos mums siuva Eglė Norvilienė. Tai žmogus, turintis tam sugebėjimų, gerai jaučiantis teatrą, labai noriai mums talkinantis jau ne pirmą kartą. Kadangi reikalingi devyni kostiumai, juos pasiūti fiziškai yra sunku. Porą kostiumų nuomosime.
Jau paruošti perukai. Tuo rūpinasi Kristina Šumilė. Tai gana brangus dalykas, niekas mūsų nefinansuoja šioje srityje. Įsigijome juos savo lėšomis, uždirbtomis iš ankstesnių spektaklių.
Sceną taip pat puošime savo jėgomis. Teatre yra žmonių, gebančių tai išspręsti techniškai ir meniškai. Tai Nerijus, Darius, Eglė, Ingrida. Baldų radome sendaikčių turguje. Stengiamės, kad scena nors minimaliai atspindėtų XVIII amžiaus pabaigą.
– Į kiekvieną spektaklį stengiatės įdėti ką nors nauja. Kas bus kitaip šiame spektaklyje?
– Stengiausi, kad aktoriai nesikartotų, būtų kitokie nei ankstesniuose spektakliuose.
Tai yra mano tikslas, kad žiūrovai pamatytų kitokius personažus, kito amžiaus. Šokančius. Žodžiu, darančius tai, ko nedarė buvusiuose projektuose.
Žiūrovai galės pasiklausyti gyvos klasikinės muzikos. Mums talkins Gabrielė Grickaitė, Mykolas Gricka ir Giedrė Adomaitienė, kurie skambins fortepijonu, fagotu ir fleita. Tai mes darome pirmą kartą, ir tai yra gana sunku. Reikia išspręsti su garsu susijusius klausimus, kad instrumentų garsas neužgožtų aktorių balsų. Mums talkins Rolandas Merkelis.
Padarysime viską, kad atėję į spektaklį žmonės pasijustų toje epochoje.
– Esame patalpoje, kur šiuo metu teatras repetuoja savo naująjį spektaklį. Kaip ši vieta tapo teatro namais?
– Atsitiko taip, kad nebeturėjome kur repetuoti, nes namas Enderlyje, skaičiuojantis trečią šimtmetį, su didžiuliu sodu, kuriame gyveno teatro narė Simona, mus maloniai priglaudusi ir suteikusi galimybę repetuoti, buvo parduotas praeitą rudenį. Labai gaila. Ta vieta buvo tapusi teatro namais, kur ne tik repetuodavome, bet ir rinkdavomės laisvu metu. Po to keletą mėnesių neturėjome repeticijų vietos.
Patartas pažįstamo muzikanto, kreipiausi į Liną iš įmonės „Baltic Way“, kuris noriai sutiko tapti mūsų rėmėju ir įleisti į šias patalpas prie parduotuvės repetuoti sekmadieniais. Esame jam labai dėkingi.
– Kur ir kada bus rodomas naujasis spektaklis?
– Premjera įvyks balandžio mėn. 5-6 dienomis „The Tallagh Theatre“ teatre. O gegužės 25 dieną šį spektaklį parodysime Kastlebare.
