„Pamenu, kad tai buvo viena gražiausių ir šilčiausių rudens dienų, kokias esu matęs“, - į telefono ragelį pasakoja Jay Beckensteinas.
62 metų saksofonininkas „Kaunas Jazz“ koncertavo prieš dešimt metų. Šįmet jo grupė „Spyro Gyra“ į festivalį atvyksta paminėti dar dviejų svarbių sukakčių.
Pirmoji - džiazą ir roką efektingai sulydžiusios grupės 40-metis. Antroji - 35 metai, praėję nuo populiariausio grupės albumo „Morning Dance“ pasirodymo.
Festivalyje taip pat muzikuos 20 „Grammy“ statulėlių laureatas Patas Metheny, JAV džiazo vokalo dievaitė Cassandra Wilson, jaunasis norvegų džiazo deimantas Marius Nesetas ir kiti įžymūs artistai.
Tačiau „Spyro Gyra“ džiazroko klausytojų širdyse užima išskirtinę vietą - tai viena tituluočiausių šio žanro grupių, praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje populiarumu JAV apskritai pralenkusi visus džiazo artistus.
5 tūkstančiai koncertų, 30 albumų, 10 milijonų parduotų įrašų, 12 „Grammy“ nominacijų. Per 100 – tiek koncertų ir šiais laikais kasmet surengia ši grupė.
Viskas prasidėjo prieš 40 metų, kai nuo mažens saksofonu grojęs J.Beckensteinas nusprendė biologijos studijas iškeisti į klasikos ir avangardo muzikos. Vakarais jis grodavo džiazo klubuose – tai buvo tarsi atgaiva po sudėtingų klasikos paskaitų. Aplink Jay greitai pradėjo burtis bendraminčių komanda. Taip atsirado „Spyro Gyra“.
Pirmąjį albumą 1977-aisiais išleidęs už savo pinigus ir pardavinėjęs iš automobilio bagažinės, jau po poros metų Jay su bičiuliais susidūrė su visai kitokia kasdienybe.
1979-aisiais išleistas albumas „Morning Dance“ klausytojus suviliojo taip, kaip niekas nesitikėjo. Džiugesio pilnos muzikos plokštelė buvo parduota daugiau nei milijono kopijų tiražu. Nuo to laiko „Spyro Gyra“ nepraranda pozicijų melomanų dėmesio centre.
Balandžio 26-ąją grupė koncertuos Kauno Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje. Artėjant viešnagei, pakalbinome ką tik pabudusį (Niujorke tuo metu buvo aštunta valanda ryto) J.Beckensteiną.
- Dvigubas jubiliejus - grupės ir albumo „Morning Dance“. Kiek jums pačiam svarbi ši šventė?
- Mintis, kad grojame jau 40 metų - įdomi. Esu dėkingas, kas visą tą laiką jautėme publikos palaikymą ir galėjome kurti muziką, kokios norėjome, ir iš to valgyti duoną. Tai tikra palaima. Todėl šie skaičiai atspindi daug darbo ir, tikiuosi, daug geros muzikos.
Kita vertus, mes vis dar žiūrime į priekį, o ne atgal. Skaičiai -- gerai, bet svarbiausia mums yra muzika, kurią rašome dabar.
Žinoma, tokia proga reikia prisiminimų. Koncertas Kaune bus sudarytas iš trijų dalių. Vienoje grosime muziką iš albumo „Morning Dance“, kitoje - iš naujausio albumo „The Rhinebeck Sessions“, o trečioje – keletą kūrinių, atspindinčių skirtingus mūsų karjeros etapus.
- Su grupės pianistu Tomu Schumanu grojate jau 40 metų – pradėjote, kai jam buvo šešiolika. Kokie jūsų santykiai šiandien?
- Mes jau niekuo vienas kito negalime nustebinti. (Juokiasi.) Esame lyg broliai. Niekada nesame susimušę, Tomas ne toks žmogus, jis nemėgsta konfliktų.
Aš irgi nemėgstu. Kai tik kyla ginčas, o aš jau nė nepamenu, kada tai buvo, abu norime kuo grečiau susitaikyti. Bet tai galioja ir kitiems - pavyzdžiui, gitaristas Julio Fernandezas grupėje groja 30, bosininkas Scottas Ambushas - 25 metus. Nebūtume kartu tiek laiko, jei nemokėtume vienas prie kito prisitaikyti.
- Kai pradėjote karjerą, specialistai raukėsi ir sakė, kad tai, ką grojate, išvis nėra džiazas, greičiau rokas ar popsas su džiazo elementais.
- Taip. Ir buvo skaudu. Juk buvau labai jaunas, vos vyresnis nei dvidešimties, ir karštai tikėjau savo muzika. Žinojau, kad tai džiazas. Įsižeidžiau, kai girdėdavau, kad nepriklausome džiazo šeimai.
Bet tai buvo prieš 40 metų. Ir suprantu, kodėl taip buvo. Įsivaizduokite - visą gyvenimą grojate džiazą, sunkiai suduriate galą su galu, o čia ateina kažkokie jaunikliai, kuriuos staiga apipila komplimentais ir pinigais, parduoda milijonus plokštelių. Sunku tai priimti.
- Koncertuodami apkeliavote visą pasaulį. Kas jus labiausiai nustebino?
- Mes iki šiol keliaujame. Kas tikrai glumina - kaip panašiai visur reaguoja publika.
Jei kalbame apie keistus koncertus - jų buvo daug. Pavyzdžiui, kartą grojome Indonezijoje ir turėjome vis daryti pertraukas, kad publika galėtų pasimelsti. Energingi, Jameso Browno stiliaus fanko ritmai ir musulmonų maldos - įdomus kontrastas.
- Esu girdėjęs gal 27 skirtingus būdus, kuriais gerbėjai ištaria jūsų pavadinimą. Ar niekada nesigailėjote, kad pasivadinote taip keistai?
- Ne. (Juokiasi.) „Spyro Gyra“ - dumblių rūšis. Reikia tarti „spairo džaira“. Bet gerbėjai net man į akis dažnai sako „spyro džira“ ar „spairo džyra“. Atsiliepiu šaukiamas įvairiausiais vardais. Taip net ir Amerikoje dažnai įvyksta.
- Kuriais savo darbais labiausiai didžiuojatės?
- Kartą Barackas Obama sėdėjo tarp Prancūzijos prezidento ir Jungtinės Karalystės premjero. Jo paklausė, kuris iš šių dviejų vyrų jam patinka labiau. Jis atsakė, kad labiausiai myli savo dvi dukteris.
Sunku vertinti savo darbus. Bet debiutinis albumas „Spyro Gyra“ yra stebuklingas. Jis atspindi mūsų naivumą, buvo įrašytas garaže. Iš ankstyvųjų įrašų man labai patinka plokštelė „Incognito“.
- Esate keletą sykių bendradarbiavę su žymiomis džiazo dainininkėmis - Basia, Janis Siegel. Ar niekada nebuvo atėjusi idėja į grupę pakviesti vokalistą?
- Ne. Mes surengėme vienas gastroles, kuriose su mumis dainavo Carloso Santanos grupės narys Alexas Ligertwoodas - buvo smagu, bet nusprendėme to nebetęsti.
Manau, tai, kad grojame instrumentinę muziką, yra mūsų stiprybė. Galime groti visame pasaulyje, nėra jokio kalbos barjero. Tai labai svarbu.
- Bet su vokalu galėjote pasiekti ir popmuzikos topus.
- O, taip. Netgi buvo nemenkas įrašų leidėjų ir vadybininkų spaudimas. Ir ne tik dėl vokalo. Pamenate, kai visame pasaulyje žvėriškai išpopuliarėjo saksofonininkas Kenny G? Kone visas džiazo grupes leidėjai pradėjo spausti - reikia groti štai taip, lengvai, švelniai, parduosime daug įrašų.
Džiaugiuosi, kad nepasidavėme spaudimui. Užtat dabar galiu miegoti ramiai - grojame tai, ką norime.
- Galėjote daugiau uždirbti.
- Taip. Kartais, neslėpsiu, būna tokių minčių -- juk buvo galima į kišenę įsidėti kelis milijonus. Bet veju jas į šalį. Mes turėjome didelio populiarumo laikotarpį, padoriai uždirbame ir dabar.
- Ar koncertams ruošiatės išskirtinai?
- Ne, po tiek metų eiti į sceną mums -- labai įprastas dalykas. Galime pliurpti užkulisiuose ir vidury pokalbio žengti į sceną. Jokių ritualų.
Tos pusantros valandos scenoje yra smagiausias laikas, o visa kita - rutina. Galvoji - ar gerai išsimiegosiu, kur išsiskalbti drabužius, kaip nepramiegoti skrydžio šeštą valandą ryto.
- Ką manote apie kitus šių metų „Kaunas Jazz“ dalyvius?
- Pažįstu gitaristą Patą Metheny ir dainininkę Cassandrą Wilson. Nesame artimi draugai, bet sveikinamės. Patas yra nuostabus menininkas, kurį labai gerbiame. Jis sukūrė tiek daug geros muzikos ir yra fenomenalus gitaristas.
Cassandra - dainininkė, kuri ne tik turi puikų balsą, bet ir yra patyrusi nemažai sunkumų, kuriuos sėkmingai įveikė. Labai juos abu gerbiu.
- Jei pasitaikys proga po koncerto kartu pamuzikuoti klube, prisidėsite?
- Nežinau, ar jie norės. (Juokiasi.). Aš - mielai.
- Ar per keliones renkate kokią nors kolekciją?
- Ne, bet kartais nusiperku šį tą mielo. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų Kaune iš dailininko gatvėje nusipirkau akvarelę - joje pavaizduota upė ir prieplauka. Nedidelis piešinys, bet labai gražus, daug mažyčių detalių. Ir dabar jis kabo mano svetainėje, branginu jį.
Paklausyti galima čia
