Balandžio pabaigoje Kaune vyks jau 24-asis tarptautinis džiazo festivalis „Kaunas Jazz“. Jo sumanytojas Jonas Jučas įsitikinęs, kad kultūrinių ir meninių projektų kūrėjai gali pagerinti miesto įvaizdį.
Tačiau kauniečiai turėtų atsikratyti nevisavertiškumo komplekso ir mažiau skųstis.
Energiją nukreipus į kūrybą, J.Jučo nuomone, atkaklaus darbo rezultatai kaipmat būtų pastebėti.
– Esate sakęs, kad 1991 metais imtis organizuoti džiazo festivalį Kaune buvo drąsi svajonė. Kodėl ji atrodė sunkiai įgyvendinama? – „Laikinoji sostinė“ paklausė J.Jučo.
– Anuomet pradėjęs dirbti Kauno filharmonijoje vyriausiuoju administratoriumi turėjau surengti lietuvių ir užsienio džiazo atlikėjų turą po Lietuvą. Tai darydamas susipažinau su garsiausiu mūsų šalies saksofonininku Petru Vyšniausku ir kitais atlikėjais.
Džiazo festivaliai jau buvo rengiami Vilniuje ir Birštone. Taip kilo mintis, kad tokio profilio koncertų maratono reikia ir Kaune.
Tuo metu mūsų mieste veikė net dvi koncertinės įstaigos, rengusios populiariosios muzikos koncertus ir festivalius. Kauniečiai mėgo tokią muziką, dėvėjo sportinius kostiumus. Nelabai koks miesto įvaizdis buvo žinomas visoje Lietuvoje.
Todėl daugelis, išgirdę, kad Kaune noriu rengti džiazo festivalį, iš manęs šaipėsi, netikėjo, kad ši muzika kam nors bus įdomi.
Vaikščiojau iš vieno valdininko kabineto į kitą, kol keli politikai sumanymą palaikė.
– Nors festivalio organizavimą esate perdavęs dukrai Indrei Jučaitei, aktyviai sekate, kaip jis rutuliojasi. Kuo, jūsų nuomone, „Kaunas Jazz“ skiriasi nuo kitų Lietuvoje rengiamų džiazo švenčių? Kokią įtaką muzikos, meno projektai daro miestui?
– „Kaunas Jazz“ yra didžiausias festivalis Lietuvoje. Einant laikui prigijo netiesiogiai su muzika susijusios tradicijos. Ant asfalto piešia vaikai, skamba kariljono varpai, žmonėms patinka džiazo madų šou, įvairios parodos.
Kalbant apie muziką, dabar pagrindinis festivalio uždavinys pristatyti kuo įvairesnių žanrų ir stilių atlikėjus.
Tikiu, kad žmogaus suvokimo ribos yra begalinės. Todėl bet kokių kultūrinių ir meninių projektų rengėjai turėtų siekti kaskart palypėti laipteliu aukščiau.
Tarkime, jei žmogus neišmano džiazo muzikos, tačiau eidamas pro Vienybės aikštę, kur festivalio metu vyksta nemokami koncertai, sustos 10-čiai minučių, gal išgirs tai, kas patiks.
Kitais metais mieste vykstant koncertams kuriame nors iš jų praleis valandą. Dar po metų nuspręs apsilankyti jau mokamame, sudėtingesniame koncerte. Taip pamažu žmogus ims domėtis įvairiais meno ir kultūros reiškiniais.
Garsioji Kauno džiazuomenė jau seniai susiformavusi, bet reikia, kad ją papildytų šviežias kraujas. Vienas iš „Kaunas Jazz“ tikslų – suteikti kuo daugiau galimybių jaunimui. Jau kelerius metus garsūs džiazo atlikėjai festivalio metu rengia meistriškumo pamokas muzikos besimokantiems studentams.
Šiemet bus dar viena naujovė. Trijose senamiesčio vietose ir prie Miesto sodo bus pastatytos scenos. Jose koncertuos 4 bigbendai. Dviejuose kolektyvuose gros jaunimas. Jie keisis scenomis, žygiuodami po miestą su savo instrumentais. Tai kauniečiams turėtų patikti.
Manau, kad bet kurių festivalių užduotis yra ne tik kviesti jau garsius ir perspektyvius jaunus atlikėjus, bet ir supažindinti gyventojus su tuo, kas vyksta pasaulyje.
Dar viena tokių renginių organizatorių užduotis – pagerinti miestiečių nuotaiką. Kultūros renginių metu vykstantis šurmulys atšviežina, pagerina miesto įvaizdį, žmones paskatina šypsotis. Svarbu, kad gyventojai didžiuotųsi savo miestu.
– Kurį laiką dirbote sostinėje, dabar vėl Kaune. Kaip vertinate šiandieninę kultūrinę situaciją mūsų mieste?
– Kaune kultūrinė situacija nėra bloga. Žinoma, menininkus labiau traukia sostinė. Ten vyksta daugiau meno projektų, kūrėjams lengviau rasti darbo. Ten daugiau valstybinių institucijų, daugiau verslininkų, ambasadų, kurios gali paremti menininkų idėjas.
Tačiau manau, kad mes, kauniečiai, per daug apimti sindromo dairytis į kitus, turime nevisavertiškumo kompleksą, nes vis bandome lyginti, kas vyksta Kaune ir Vilniuje.
Pastebiu, kad Klaipėda, esanti dar toliau nuo sostinės, tikrai mažiau kreipia dėmesį į tai, kas dedasi Vilniuje, o rūpinasi savo miesto kultūriniu gyvenimu.
Domėtis, kas vyksta aplink, reikia. Tačiau kompleksuoti, kad nesame lygiaverčiai su sostine, neprotinga. Stebėdamas kultūrinio gyvenimo procesus matau, kad daugelis geriausių idėjų kyla Kaune. Kitas reikalas, kad joms įgyvendinti ne visada užtenka pinigų.
Tačiau pinigų kultūrai, kad ir kaip gaila, visada trūksta. Manau, kad vienintelis kelias siekiant savo tikslų – labai norėti įgyvendinti savo idėją ir negailėti energijos. Jei nepavyksta, vadinasi, nelabai ir norėjai.
– Tapęs Kauno administracijos direktoriaus pavaduotoju tarsi atsidūrėte kitoje barikadų pusėje. Mieste laikas nuo laiko kyla menininkų nepasitenkinimai dėl įstaigų reorganizacijų, piktinamasi, kodėl vieniems lėšų skiriama daugiau, kitiems mažiau. Ką galite atsakyti Kaune dirbantiems menininkams?
– Pavydas, rezultato neduodantys maištai yra beprasmis energijos švaistymas. Dar beprasmiškiau yra skųstis. Geriau savo kūrybinę mintį paversti kūnu. Jei sumanai ir įgyvendini gerą, kokybišką idėją, ji tikrai bus pastebėta.
Gali būti, kad greito rezultato, populiarumo, pinigų pasiekti nepavyks. Tačiau į tai reikia žiūrėti plačiau. Jei kuri gerą produktą, negali likti nepastebėtas, ilgainiui net didžiausi pavyduoliai pripažins ir gerbs už tai, ką darai.
