Baigęs kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje Albertas šiuo metu tęsia Prancūzijoje biochemijos studijas ir užsiima moksliniais tyrimais laboratorijoje.
Po kamerinės operos „truetruestory“ premjeros muzikologas Linas Paulauskis palygino šio kompozitoriaus kūrybą su trapiomis DNR struktūromis.
„Buvo DNR skaidymo ir naujoje operoje“, – pripažino L.Paulauskis. Šiuolaikinės muzikos specialistą premjeroje nustebino kitkas – A.Navicko kūrybai anksčiau nebūdinga posttechnostiliaus elektronika.
Melancholiškų, įtraukiančių „truetruestory“ vokalinių arijų fone lyg širdies dūžiai pulsavo eletroniniai ritmai. Gyvybės operai suteikė ir dinamiška gitaros (Mindaugas Bandokas) partija, subtilus, saikingas akordeono akompanimentas bei garso efektai (Andrius Maslekovas).
Tačiau bene didžiausiu premjeros netikėtumu tapo operos socialinio atspalvio siužetas. Trumpai jį galima apibūdinti vienu sakiniu: operos herojė iš verpimo cecho nušauna ją išniekinusį ir tėvą į savižudybę pastūmėjusį fabriko direktorių.
„truetruestory“ libreto pagrindu tapo rašytojo Jorge Luiso Borgeso novelė „Emma Zunz“, sužavėjusi A.Navicką požiūriu į tikrovę kaip į fikciją. Taigi ir operos įvykiai – pusiau tikri, pusiau išgalvoti, išgyvenami herojės vaizduotėje. Tiesa, gražų mecosopraną turinčios Noros Petročenko įkūnyta moteris atrodė tokia flegmatiška, kad net ir savo keršto vizija sunkiai įtikino. Bet baritonas Steinas Skjervoldas tris savo personažus – tėvą, herojės meilužį ir fabriko direktorių – padainavo ir suvaidino įspūdingai.
Nepriklausomos kūrybinės grupės „Operomanija“ gausios produkcijos fone „truetruestory“ – pavykęs, vientisas spektaklis. Kompozitorius, operos režisierė Loreta Vaskova ir dailininkė Simona Biekšaitė išradingai suvienijo pastangas, kiekvienas savo kalba interpretuodamas operos idėją.
J.L.Borgesas savo kūrinyje logiškai tarsi šachmatus dėlioja ribines žmogaus gyvenimo situacijas. „truetruestory“ veikėjai taip dėliojo primargintus popieriaus lapus, kuriuos vėliau glamžė, mėtė. Ribos tarp fikcijos ir tikrovės trapumą pabrėžė publikos apsupta beveik tuščia improvizuota scena, kurioje herojai gulėjo, sėdėjo arba lėtai suko ratus, bei įsiveržę į veiksmą teatro užkulisiai – lapus išsklaidžiusios valytojos, žiūrovų akivaizdoje persirenginėjęs solistas. Būtent „teatro fabriko“ įvaizdžiui A.Navickas aiškino pasitelkęs technomuzikos foną.
„Truetruestory“ pratęsiau tai, ką jau anksčiau dariau su ta pačia komanda, – dėstė autorius, sukūręs tris kamerines operas. – Mane domina kamerinės operos žanras. Norėčiau turėti daugiau laiko muzikai. Kita vertus, laiko stoka tik sustiprina džiaugsmą rašant muziką. Gal kada pavyks ją vėl susieti su moksline veikla? Ilgai to vengiau, bet kompozicijos magistro darbą galų gale parašiau apie minimalistinės muzikos ir genų inžinerijos sąsajas.“
