1997 m. Lietuvos nacionalinės filharmonijos įkurtas Vilniaus festivalis publikai kasmet pristato pasaulio muzikos žvaigždes, sieja įvairiausias muzikos meno kryptis, teatrą ir šokį.
Šįmet aštuonioliktą kartą rengiamame festivalyje numatytos aštuonios programos.
Skaičių „aštuoniolika“ paprastai siejame su pilnametyste, tam tikra riba, slenksčiu, žingsniu į naują gyvenimą. Ar tai galime pasakyti apie Vilniaus festivalį?
Patys rengėjai nelinkę pasiduoti skaičių ekvilibristikai. Buvo penkioliktasis, tikriausiai bus ir dvidešimtasis – jubiliejų galima daug prigalvoti.
Melomanai, nuo pradžių besidomintys festivaliu, gali konstatuoti: per 18 metų būta daug atlikėjų, programų projektų ir pastarajame jau kartojasi veidai, vardai, net kūriniai. Bet bus ir tikrai smalsumą žadinančių sumanymų. Apie tai kalbėjomės su Vilniaus festivalio meno vadovu Gintautu Kėvišu.
– Šiųmetis festivalis prasidės ir baigsis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, tiek pirmajame, tiek paskutiniame koncerte skambės Georgo Friedricho Händelio kūriniai. Ar tokia tvarka ką nors byloja apie festivalio kryptį?
– Tik sutapimas. Šiemet pasikvietėme šiuolaikinio šokio trupę iš Italijos „Aterballetto“, kurios pasirodymas birželio 2-ąją pradės festivalį.
Kolektyvas, interpretuojantis skirtingiausius šokio stilius nuo akademinių iki šiuolaikinių, pristatys savo meno vadovo Mauro Bigonzetti darbus, tarp jų ir pagal G.F.Händelio muziką.
M.Bigonzetti nemažai žino apie Lietuvą – kadaise jis turėjo statyti Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“. Baleto idėja, libretas išsirutuliojo iš A.Šenderovo ir M.Bigonzetti pokalbių, kūrybinių susitikimų.
Festivalis baigsis įdomiu veikalu – G.F.Händelio oratorija „Aleksandro puota“.
Kodėl ėmėmės to veikalo? Todėl, kad G.F.Händelio kūrinių privalo būti Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare. O kodėl „Aleksandro puota“?
Iš merkantilinių sumetimų – ji iš G.F.Händelio galimai sceninių veikalų yra trumpiausia.
Mūsų publika nėra pripratusi prie šio kompozitoriaus sceninių pastatymų, tad nesiryžome imtis, pavyzdžiui, penkių valandų trukmės „Julijaus Cezario“.
„Aleksandro puota“ – puikus kūrinys, graži muzika ir smagu, kad suvedėme tris bendradarbius: Lietuvos operos ir baleto teatrą, Budapešto (Vengrija) menų rūmus ir Vilniaus festivalį.
Veikalą stato tarptautinė komanda, kurioje yra ir dizaineris Juozas Statkevičius. Kaip žinome, J.Statkevičius mėgsta vyrauti ir šiame veikale jis turės puikias sąlygas – pagal „Aleksandro puotos“ pastatymo koncepciją ypač svarbūs bus kostiumai.
– Viena didžiausių Vilniaus festivalio intrigų visada būna naujas lietuvių kompozitoriaus kūrinys, sukurtas festivalio užsakymu. Pastaraisiais metais tradicija buvo pradėjusi trūkinėti, bet šįmet, regis, bus pratęsta?
– Nepaisant duobių, atsiradusių krizės metais, užsakymų lietuvių kompozitoriams Vilniaus festivalis niekada neatsisakys. Jau pateikti užsakymai 2015 ir 2016 metams, o šiemet naują Koncertą fortepijonui ir orkestrui pristatys kompozitorius Gintaras Sodeika.
„Gaidoje“ ar kitame šiuolaikinės muzikos festivalyje galime nuspėti, ką vienas ar kitas autorius pasiūlys, nes po šiuolaikinę muziką dauguma jų nardo kaip žuvys po vandenį ir nėra provokuojami kaip Vilniaus festivalyje pasirodyti kitaip.
Kaip juokaudamas sakė G.Sodeika, Vilniaus festivalio programa reikalaute reikalauja: šalia muzikos turi būti muzikos. Jeigu bus kitaip, tiek autorius, tiek klausytojai jausis nepatogiai.
– Festivalinėje Lietuvos kamerinio orkestro programoje – Wolfgango Amadeaus Mozarto „Sinfonia concertante“ smuikui, altui ir styginiams. Šis kūrinys festivalyje jau skambėjo. Negi orkestras išskirtinei muzikos šventei nesugeba pasiūlyti ką nors nauja?
– Kadaise šį W.A.Mozarto kūrinį atliko vieni, dabar žengiame su nauja karta. Tai bus smuikininkas Sergejus Krylovas ir altininkas Maksimas Rysanovas, du puikūs atlikėjai, jau perėmę estafetę iš ankstesnių korifėjų.
Lietuvos kamerinio orkestro programa, nors, atrodytų, chrestomatinė, sudaryta, mano manymu, puikiai: šalia W.A.Mozarto – labai įdomus autorius Alfredas Schnittke, kurio 80-metį šiemet minėsime.
A.Schnittke ir Saulius Sondeckis, Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėjas, yra ypač susiję. „Concerto grosso Nr.1“, kuris skambės festivalyje, dedikuotas pirmiesiems atlikėjams Gidonui Kremeriui, Tatjanai Grindenko ir S.Sondeckiui.
Su šiuo kūriniu susijusi ir istorija, kaip A.Schnittke pirmą kartą iš tuometinės SSRS išvyko į užsienį.
Kai 1977-aisiais Lietuvos kamerinis orkestras buvo pakviestas gastrolių į Vokietiją ir Austriją, S.Sondeckis pasiūlė į programą įtraukti šį A.Schnittke’s opusą, o autorių paimti į koncertinę kelionę kaip solinės fortepijono partijos atlikėją.
„Be jo negalėsime groti, – tuomet įrodinėjo S.Sondeckis. – Solo partija pagrįsta improvizacija ir niekas, išskyrus autorių, nesugebės to padaryti.“
Planas pavyko – į 24 koncertų turnė didžiausiuose Vokietijos ir Austrijos miestuose kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir solistais G.Kremeriu, T.Grindenko išvyko ir A.Schnittke.
– Įpratome, kad Vilniaus festivalio bruožu yra tapęs žanrinis demokratiškumas ir įvairovė.
– Festivalis tikrai turėtų atliepti įvairių visuomenės sluoksnių ir estetinių pažiūrų lūkesčius.
Vilniuje viešės ir Švedijos nacionalinę dieną kartu minės švedų vokalinio džiazo grupė „The Real Group“, atvyks britų baroko muzikos orkestras „Academy of Ancient Music“ ir klavesinininkas Richardas Egarras. Britai yra senosios muzikos, atliekamos autentiškais instrumentais, ekspertai ir Lietuvos klausytojai turės retą progą išgirsti, kaip tai daroma.
Kaip įprasta, festivalyje rengiamas išskirtinis rečitalis – šiemet tai bus pianisto Luko Geniušo koncertas filharmonijoje.
Vilniuje pasirodys Briuselyje gyvenantis vengrų smuiko virtuozas Roby Lakatosas, stebinantis savo atliekamos muzikos stilistine įvairove.
Kad ir ką griežtų – klasiką, džiazą ar vengrų liaudies muziką, jis nepaiso žanrų ribų, maišo klasikinę muziką su vengrų ir čigonų muzikos magija. Klausytis R.Lakatoso į Briuselio naktinius klubus eidavo pats Yehudi Menuhinas.
– Kalbėdami apie festivalį kasmet ieškome kokio nors jo programos bendro vardiklio. Vienais metais tai buvo jubiliejinių datų gausa, kitais juokais minėjote, kad vyrauja atlikėjai ir kompozitoriai, kurių pavardės prasideda B ir R raidėmis. Ką galima pasakyti apie šiųmetį festivalį?
– Pasiremsiu festivalio vykdomosios direktorės Rūtos Prusevičienės pastabomis. Ji siūlo visus renginius sujungti į vieną temą cituojant gerai žinomą mūsų bendrapilietį Czeslawą Miloszą, vieną fundamentaliausių savo veikalų pavadinusį „Gimtąja Europa“.
Veikalas apie tai, kokia Europa nevienalytė, bet kaip ji mus vienija ir suburia, žavi savo kultūra ir menu. Festivalyje irgi dalyvaus menininkai, kurie keliauja po visą Europą ir atskleidžia jos spalvų įvairovę.
