Siužeto pagrindas – studijų laikų kompanijos susitikimas po dvidešimties metų. Trys bičiuliai ryšių nenutraukė, o bendrakursė, kurią visi buvo įsimylėję, tampa vakaro staigmena.
Klausia nepatogių dalykų
Siužeto posūkiai turi būti netikėti ir publikai, todėl atskleisime nebent to vakaro žaidimo taisykles: buto šeimininkas Žiulis, jo svečiai Paskalis, Fabrisas ir Margo nutaria klausinėti vienas kito nepatogių dalykų, kaip kad žaisdavo studijų laikais. Paklaustasis privalo nemeluoti.
Karas yra karas – ar tai būtų kova dėl moters dėmesio, ar pastanga išlikti oriam išsipasakojus tai, ko nieku gyvu neaptarinėtum viešai.
„Dieną be melo“ režisavo Kostas Smoriginas. Jis užtikrintai eina komercinių spektaklių plotais, nesiblaško, žino, ką daro ir kodėl. Prancūzišką pjesę jis papildė tuo, kas galbūt artimiau lietuviškai terpei.
Senos dainos ir Karlsonas
Ph.Lellouche’o pjesės Žiulis gyvena pirmame aukšte, o K.Smoriginas apgyvendino jį mansardoje, todėl bičiulių susitikimas vyksta balkone ant stogo, kurį per visą scenos tūrį įrengė Wojtekas Stefaniakas, aktoriams palikdamas ribotą aikštelę.
Virš stogo vis pasigirsta motoro ūžesys. Mat K.Smorigino spektaklio herojai užsimena apie Karlsoną, kuris pas juos, išaugusius „mažylius“, nebeatskrenda.
Ir dar viena detalė, kurią režisierius įterpė į pjesę, – seni šlageriai. Kai iš grotuvo, padėto ant stogo, pasigirsta „mūsų“ daina, Žiulio prašoma ją pagarsinti.
Decibelai trenkia per „Domino“ publikos ausis ir emocijas, o bičiuliai scenoje mėgaujasi savo jaunystės atgarsiais. Po to klausinėja vienas kito toliau. Iki kito „mūsų“ – tų, kuriems virš keturiasdešimt? – gabalo.
Pjesės herojai, įsipilantys vos po taurę šampano, atrodo skaistūs blaivininkai, palyginti su „Domino“ kompanija, kuri per visą spektaklį ištisai geria vyną pramaišiui su kalvadosu – iš apskrito akvariumo. Tad diena be melo virsta vakaru su alkoholiu, šlageriais ir Karlsono pasiilgimu.
Scenoje dauginasi kvailiai
Mačiau ten vieną gyvą, jautrų žmogų – Vaidoto Martinaičio vaidinamą Paskalį, atsigaunantį po skyrybų. Per visą spektaklį buvo įdomu sekti jo reakcijas ir išpažintis, lyg jis būtų pagrindinis herojus. O iš tiesų visi keturi lygiai svarbūs, bet V.Martinaičiui lygių partnerių nebuvo.
Kitų aktorių personažai monotoniški, plokšti lyg iš kartono, ypač Sakalo Uždavinio ištikimasis Fabrisas. Kažkokia moteris darbe žiūri į jį „kaip į herojų“? Sunku patikėti. Evaldo Jaro Žiulis – atseit mergišius, o panašesnis į tingų vaikėzą, kuriam jausmų gelmės nepažįstamos.
Teatre nykoka, kai aktoriai pasimėto replikomis ir veikia (juda!) tik tas, kuris kalba, o kiti laukia, neatrasdami personažo būsenos, kaip kad pasitaikydavo ne vien Gabijos Jaraminaitės gražuolei Margo.
Bet čia jau režisieriaus reikalas, kuo aktoriai užsiėmę jo spektaklyje, kuriam iš visų fantazijos galių bandoma suteikti jaukumo. Todėl minėti šlageriai visu garsu ir ypač alkoholio vartojimas atrodo kaip vaidybos ramentai žiūrovų jausmams audrinti.
O girtus lietuvių aktoriai moka vaidinti. Iš karto atsiranda ir atspalviai, ir judesių įvairovė, ir publikai yra į ką reaguoti. Visa kita? Aktoriai transliavo tekstą, pasišūkaudami „chebra!“, ir jokia paslaptis nesiejo jų vaidinamų žmonių. Negi jie tik gėrė, pliurpė ir Karlsono laukė, apsikaišę muzikos sentimentais?
Komerciniai spektakliai Lietuvoje – būtinai komedijos, o juokiamasi čia iš tų, kurie atsiduria kvailio vietoje. Su kiekviena premjera tiesiog privalo daugintis kvailiai ir nevykėliai. Tokia tradicija. Antraip nebūtų linksma publikai, kuri susirenka, kaip mėgstama pabrėžti, „pavargusi po savo darbų“?
Prancūzai žaidžia iš tikrųjų
“Dieną be melo” (“Le jeu de la vérité”) parašė Philippe‘as Lellouche‘as – nepainiokime su 76 m. kino režisieriumi Claude’u Lelouchu, filmo „Vyras ir moteris“ autoriumi. Ph.Lellouche‘as – 48 m. prancūzų aktorius, dainininkas, režisierius ir dramaturgas, pats savo pjesę vaidinęs teatre.
Youtube galima pasižiūrėti prancūzišką „Dienos be melo“ originalą – kaip savo pjesėje “Le jeu de la vérité” Žiulį vaidina jos autorius Ph.Lellouchas, o Margo - jo žmona Vanessa Demouy ir dar du aktoriai - Davidas Brécourt'as ir Christianas Vadimas.
Tame pastatyme veikia keturi normalūs žmonės, susirinkę išsikalbėti. Jų jausmų ir būsenų sklidina kiekviena spektaklio akimirka. Prancūzų spektaklis ir jaudina, ir linksmina, ir verčia įsitempti, ir netrukus vėl juoktis. Publika juokiasi, ne iš to, kad jai parodė nešvankų judesį ar pasišaipė, o kad pažįstamą problemą pamatė iš šalies. Ir nebebaisus joks nerimas, kai jis sąmojingai nugesinamas, o dar ir gerai suvaidinta.
