„Atskleisiu paslaptį: aš užbūriau, laukiau ir tikėjau, kad R.Tuminas pakvies mane į šį savo spektaklį, – sakė V.Suchorukovas laikraščio „Večerniaja Moskva“ korespondentei. – Norėjau nors kažkaip bendradarbiauti su R.Tuminu, o gavau filosofinį, vaizdingą, tiesiog kosminį vaidmenį. Pirmą kartą gyvenime kurdamas personažą, vaidindamas jį scenoje patyriau katarsį“.
– Ar sunkiai pasidavė vaidmuo? Premjeroje mačiau, kad žiūrovai jus priėmė karščiausiais aplodismentais ir jūra gėlių.
– J.Vachtangovo teatras ypatingas, originalus, asmenybinis, nepakartojamas. Svetimi ten, kaip sakoma, neįeina. Du kartus esu bandęs įlįsti į J.Vachtangovo teatrą, ir galbūt dabar man pavyko?! Jaučiu, kad teatro žmonės – nuo apsaugininko iki direkcijos – neatstūmė manęs. Visi jie sutiko su mano buvimu jų namuose.
Neslėpsiu, kad jaudinausi, net šiek tiek bijojau, bet R.Tumino režisūra tiek stipri, aiški, tiksli, kad, patekęs į ją akimirksniu išsivalai nuo šiukšlių, priemaišų, abejonių, baimių. Po pirmosios repeticijos su Rimu supratau, kad savo ankstesnuose spektakliuose esu prisirinkęs tų šiukšlių. Nors, ko čia gudrauti, pasitikėjau savimi, laikiau save „švariu“ artistu.
O kai supratau, kad atėjau pas Rimą ne toks jau tobulas, kaip man rodėsi, tai pradėjau dirbti su juo be jokių šnekų, be svarstymų ir be demagogijos. Labai norėjau būti reikalingas, maksimaliai naudingas tam spektakliui, teatrui, Rimui.
– Spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ nuostabus tuo, kad sudėtingos temos, kurias per amžių amžius svarsto išminčiai, pasiekia žiūrovų širdis. Spektaklis labai protingas ir tuo pačiu jaudinantis. Dėl jūsų herojaus buvo net neramu – kad tik jis nenumirtų.
– Sudėtingiausia tarti scenoje metaforines prasmes taip, kad jos skambėtų organiškai, tikroviškai ir žmoniškai. Žinau, kas man pavyksta – prisibelsti į žmonių širdis. Pavyksta, nes man patinka vaidmens tekstas ir aš suvokiu potekstes. Iš pradžių savo sąmonėje viską pamatau, po to perteikiu publikai.
– Neįtikėtina, kaip R.Tuminas savo spektakliu pataikė į mūsų laiką, tiesiog į mūsų dienas.
– R.Tumino pulsas atitinka laiko pulsui. Suprantate, jis genijus, o kiekvienas genijus puikiai jaučia laiką, net žvelgia į priekį. Genijaus širdis plaka kartu su žemės širdimi. Ir nepradėsiu aiškinti, kad spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ repeticijos prasidėjo visai ne šiandien, o dar pernai vasarą.
– Jūsų herojus Avneris Rozentalis pats vienišiausias spektaklyje. Jis neturi nei vaikų, nei artimųjų, nei žmonos portreto. Jis – kosminės vienatvės įsikūnijimas? Jums jo gaila?
– Jis draugauja tik pats su savimi, su Avneriu, koks jis buvo iki gaisro. Taip ir vaidinu jį, vystydamas asmenybės susidvejinimą – iki gaisro ir po.
– Ar yra ryšys tarp Avnerio Rozentalio ir caro Pavelo I, kurį jūs suvaidinote Vitalijaus Melnikovo filme „Vargšas vargšas Pavelas“? Juk žinoma, kad Pavelas I – ryškus susidvejinusios asmenybės pavyzdys.
– Juos abu persekioja nelaimės ir jų nuojautos. Ir charakteriai panašūs. Tik, mano manymu, Rozentalis turi stipresnį humoro jausmą nei imperatorius Pavelas I.
– Ar gyvenime sutikote žmonių, kurie taip balansuoja tarp juokingumo viršūnių, kosminės išminties ir tragizmo bedugnių?
– Benamiai, kurių siela panaši į sunešiotus batus, labai netgi optimistiškai vaikštinėja Maskvos gatvėmis naktį. Ir kai aš tampu tokių bedžiaugsmių žmonių žvalumo bei narsos liudininku, aš jais gėriuosi. Tomis akimirkomis matau tų iš pirmo žvilgsnio niekingų žmonių orumą. Ir mano Avneris Rozentalis, nepaisant visų nelaimių, išsaugojo orumą. Aš stengiuosi vaidinti taip, kad žiūrovai matytų ir jaustų, kaip šiame „sudegusiame žmoguje“ alsuote alsuoja išdidumas.
– Sunku nepamatyti ryšio tarp Avnerio Rozentalio ir jūsų bevardžio herojaus Aleksejaus Balabanovo debiutiniame filme „Laimingi žmonės“.
– Protuolė! Kurdamas Rozentalį, prisimindavau A.Balabanovo „Laimingas dienas“, ir kartą sušukau: „O juk tai vis aš, vis aš – Suchorukovas, ir suvaidintas, ir tikrasis!“
Dar vienas sutapimas, susijęs su A.Balabanovu – Sergejus Makoveckis, su kuriuo mes vaidinome filme „Apie išsigimėlius ir žmones“ ir dabar vaidiname spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“.
– Kokiuose filmuose pastaruoju metu suvaidinote, su kokiais režisieriais dirbote?
– Daugiau nei pusę metų ištisomis paromis buvau ištikimas tik Avneriui Rozentaliui ir niekur nesifilmavau. Negalėjau apie nieką daugiau galvoti.
Bet jau pasakiau sau po premjeros: „Ach tu Vitka, ach tu kalės vaike!“ Nepagalvokite, kad aš patenkintas rezultatu ir kad man viskas pavyko. Bet aš labai patenkintas, kad dalyvavau tame procese. Visiems aktoriams, netgi priešams linkiu patirti nors ketvirtį tos istorijos, kurioje aš atsidūriau R.Tumino dėka.
Parengė Justina Jurgaitytė
