– Pradėjote vaidinti Maskvos Tautų teatre, įkūnijote pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Žana“. Apie ką yra šis spektaklis?
– Apie žmogų, kuris keitėsi tada, kai byrėjo Sovietų Sąjunga. Keitėsi šalis, todėl ir kiekvienas iš mūsų išgyvenome vienokius ar kitokius pokyčius. Žmonės stengėsi prisitaikyti prie to, kokia tapo jų valstybė.
Tas pat vyksta ir spektaklyje. Jo pagrindinė veikėja tapo verslininke. Galima manyti, kad Žana tapo žmogumi, pervertinusi savo gyvenimo galimybes, tačiau, manau, taip nėra. Ji kuria, viską sprendžia, nuoširdžiai padeda kitiems žmonėms, tačiau pamiršo save ir savo asmeninį gyvenimą.
Žana yra pavyzdys žmogaus, kuris, jo manymu, padarė savo gyvenime viską, kas jam atrodo svarbu, tačiau pamiršo iš tikrųjų brangius sau dalykus. Žana tiesiog sprendė visų žmonių problemas.
– Debiutas Maskvos Tautų teatre ir Žanos vaidmuo tapo žingsniu į priekį, nauju gyvenimo etapu?
– Neskirstau gyvenimo į naujus ar senus etapus, nes kiekviena patirtis padeda ateityje, kad ir čiuožimas pačiūžomis. Gyvenimas yra tiesiog nuolatinis veikimas.
– Kokia sunkiausia užduotis tenka aktoriui?
– Labai sunku, bet kartu ir labai malonu bandyti suvokti, koks iš tikrųjų yra tavo personažas. Tam reikia net gyvenimo patirties. Ji reikalinga tam, kad aktorius iš kelių žodžių suprastų, ką žmogus daro, apie ką svajoja ir ko bijo.
Visada sutinku su savo personažu ir niekada neginčiju jo veiksmų. Kai vaidinu, man rūpi kuo aiškiau jį parodyti žiūrovui. Būtent žiūrovas turi galimybę teisti personažą arba su juo sutikti. Mano reikalas yra kaip galima profesionaliau perduoti personažo patirtį, poelgius, papasakoti visą jo gyvenimo istoriją.
– Rusijoje nedaug žmonių priima šiuolaikinį teatrą. Ką daryti, kad jis taptų patrauklesnis?
– Nemanau, kad visas šiuolaikinis teatras Rusijoje yra blogas. Tai yra tradicijų skirtumas, mentaliteto klausimas.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje modernūs dramaturgai ir jų nauji spektakliai yra įvykis. O Rusija visada vertino tai, kas patikrinta laiko. Rusijoje modernus teatras tėra eksperimentas.
Pasakysiu tik tiek – Williamas Shakespeare'as irgi kažkada buvo modernus rašytojas. Ir lygiai taip pat, kaip visi šiuolaikinio teatro kūrėjai, rašė apie savo nepasitenkinimą politika ar kuo nors kitu. Juk Anglija XVI a. irgi nebuvo svajonių valstybė.
– Teatro režisierius Rimas Tuminas yra pasakęs, kad teatras – tai vieta, kur renkasi sergantys žmonės. Kuo serga žmonės, einantys į teatrą šiandien?
– Pirmiausia žmonės tiesiog ateina pamatyti naujų pastatymų. Rusijoje teatras visada gyvas, atsiranda daug dėmesio vertų spektaklių. Pastaruoju metu man taip pat labai patinka dažniau apsilankyti teatre.
Egzistuoja daugybė kitų priežasčių, kodėl žmonės eina į teatrą. Kai kas eina pasilinksminti, kai kas tiesiog nori atsiriboti nuo rūpesčių, kai kas pamąstyti. Mane – ir kaip žiūrovę, ir kaip aktorę – domina visi aspektai.
– Kai analizuojate savo pasirodymus, jūs daugiau klausotės aplinkinių ar pati save vertinate?
– Nelygu situacija. Manau, kad kaip teatro profesionalė galiu pati save pakritikuoti. Žinau, kada klystu, todėl gebu analizuoti savo klaidas. Iš kitos pusės, vaidyba yra toks darbas, kur reikia labai daug komunikacijos. Man ji labai patinka. Aš mėgstu dalintis ir labai vertinu grįžtamąjį ryšį. Nesvarbu, ar žiūrovas pasakė, kad spektaklis jam labai patiko, ar kad nebegali to daugiau matyti ir išeina iš salės. Man svarbiausia nepalikti žmogaus abejingo. Nenoriu, kad jis sakytų, kad spektaklis buvo tiesiog prastas.
Taip pat man teko pažinoti daugybę teatro profesionalų, kurie kritiškai vertino mano pasirodymus. Už tai jiems esu labai dėkinga.
– Kaip jūsų asmenybė keičiasi bėgant metams?
– Manau, kad tiesiog tampu geresnė. Jaučiu stiprėjantį ryšį su savo šeima ir kitais artimaisiais, nes teko išgyventi ne vieną netektį. Netektys padeda suprasti, kad niekada negali žinoti, su kuo gali tekti išsiskirti.
Parengė Saulius Jakučionis
