Trečią dieną po Velykų teatre išbudintas Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Katedra“ buvo išskirtinis. Tik vargu, ar tai nujautė į spektaklį suplūdusi žmonių minia.
Prieš spektaklį - pažintis
„Čia – grandinės. Jos kybo kone visoje scenoje. O čia – suolai. Jie simbolizuoja bažnyčią. Scenos kairėje – sakykla ir vargonų imitacija“, - neregių rankoms lytint scenoje esančių daiktų paviršių, aktorė Adrija Čepaitė žodis po žodžio nupasakojo tai, ką sukūrė scenografas Vytautas Narbutas.
Lydimi aktorės, neregiai scenoje susikūrė tuos vaizdinius, kuriuos paprastai sugeria reginčiųjų akys. Ir susipažino su pagrindiniais „Katedros“ aktoriais.
„Mano balsą tikrai atpažinsit“, - nedaug tetrūko, kad Vilniaus vyskupą Masalskį vaidinančio aktoriaus Vytauto Anužio veidą palytėtų arčiausiai jo scenoje stabtelėjusios aklos moters pirštai. Koks jo veidas? Toks pat aštrus kaip aktotriaus neregiams padeklamuota Justino Marcinkevičiaus poemos ištrauka?
„Kai kuriuos iš jūsų aš pažįstu. Juk mes – iš vieno kiemo. Aš, kaip ir jūs, gyvenu Gerosios Vilnies gatvėje. Ir kartą jums, Giedriau, kai sniegas užlipdė šaligatvius ir jūs pasiklydote, padėjau grįžti namo“, - aktorius Marius Repšys, „Katedroje“ vaidinantis architektą Lauryną, ranka mostelėjo į neregių būryje stoviniuojantį vyrą. Bet ar jis aktorių pažino? Bent jau jo balsą, atrodo, kad taip.
„O čia Saulius Bareikis, kuris vaidina mistinį personažą – aklą muzikantą“, - atsišaukęs į kvietimą, aktorius atpėdino prie scenoje stoviniuojančių neregių.
„Saulius – aukštas, kūdas ir žilstelėjęs“, - savo kolegą apibūdino A.Čepaitė, o aktorius neištvėrė nepridūręs: „Gerai pasakyta - „kūdas“. O gal aš tiesiog beržas: truputį margas, truputį žilas, truputį - išstypęs“.
Monika Vaičiulytė, vaidinanti vienuolę Ievą Teresę. Martynas Nedzinskas, - žibintininkas, trokštantis būti raktininku. Nelė Savičenko, vaidinanti abatę. Tai - aktoriai, kurių vardus aklieji įsidėmėjo prieš spektaklį gavę galimybę paklausyti jų balso.
Akimirkos reakcija
„Pati vaidinu „Katedroje“. Moku šį spektaklį atmintinai. Todėl jį ir komentuoti šiek tiek lengviau, nei kitus“, - patikino aktorė A.Čepaitė. Tądien, kai spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrėjo neregiai, užuot kartu su kitais aktoriais-miestiečiais ūžavusi masinėse scenose, ji tyliu, ramiu balsu per ausines akliesiems komentavo tai, ką regėjo matantieji.
„Sudėtinga komentuoti spektaklius akliesiems jau vien dėl to, kad žmogus, kuris klausosi teksto, nenori, kad kalbėčiau tuo pat metu, kaip ir aktoriai. O jei veiksmas vyksta greitai? Kaip nusakyti skubiai, ką daro aktoriai? Tad kartais suerzinu žiūrovus, su savo komentarais užlipdama „ant teksto“, - sakė A.Čepaitė.
Komentuojant spektaklį juk reikia apibūdinti aktorių kūno kalbą, gestus, veido išraišką, scenografijos pakeitimus, kostiumus ir kitus vizualinius aspektus.
Kitas sunkumas – masinės scenos. Regintieji mato visumą. O kaip paaiškinti tai, ką vienu metu veikia visi aktoriai?
„Apskritai kartais veiksmas, kurį atlieka aktoriai, būna visai nesusijęs su tuo, kas kalbama. Pavyzdžiui, neregiai girdi salėje juoką, bet jie juokiasi iš veiksmo, ne iš žodžių. Todėl kartais ir aš patenku į keblias situacijas, kai akimirksniu reikia surasti tinkamą žodį, bet joks neišsprūsta“, - pasakojo Adrija.
Vis dėlto neregiai ir silpnaregiai, anot aktorės – žmonės, kurie išsaugojo dėkingumo jausmą. Jie net ir nesėkmes vertina pozityviai, atlaidžiai. „Jei jau padarau klaidą, apie tai po viskam jie pasako labai taktiškai“, - patikino aktorė.
Reiklūs žiūrovai
Eric Lacascade režisuotas spektaklis „Dėdė Vania“, Jono Vaitkaus - „Visuomenės priešas“, , režisierius Laszlo Bagossy „Lilijomas“, o dabar – ir O.Koršunovo „Katedra“. Tai - spektakliai, kuriose, lydimi aktorės A.Čepaitės komentarų, pažiūrėjo apie 150 aklųjų ir silpnaregių.
„Jei eitume tik į tuos spektaklius, kuriems rengiami komentarai, nieko nepamatytume. Dažnai išsirengiame į teatrą, kartais – ir į operos“, - patikino neregė Janė. Jos teigimu, jei kas neaišku, paprastai per spektaklį pakomentuoja greta sėdintys draugai. Žinoma, apie vaidybą mes nieko negalėtume pasakyt, bet mums svarbiausia – balsas“.
Vis dėlto, anot Janės, yra spektaklių, kur kalbama – labai mažai, bet daug simbolikos – neaiškių garsų. Štai tokius spektaklius akliesiems „žiūrėti“ yra sudėtinga.
„Arba – prastas turinys. Pavyzdžiui, per „Dėdę Vanią“ juk pradžioje sėdima ir geriama. Tas pat – kaip mūsų kieme“, - šyptelėjo Stasė. Vytautas Gendvilas – vienas tų silpnaregių, kuris, maždaug prieš 30 metų besimokydamas tuometėje Antano Jonyno internatinėje mokykloje, pats vaidindavo mokytojo A.Kubiliaus režisuotuose spektakliuose, o vėliau – Vilniaus universiteto ir kituose teatruose.
„Užtat esu bjaurokas žiūrovas. Vaikščiojęs daugybę metų greta aktorių, nebegaliu ramiai žiūrėti spektaklių. Nors jau dešimt metų su scena neturiu nieko bendro, mane vis tiek kas nors suerzina – kokios nors akivaizdžios klaidos. Iš anksto – nepasirinksi. Nepamačius spektaklio juk neįmanoma pasakyti, blogas jis ar tobulas“, – ironijos nepagailėjo V.Gendvilas.
