„Skerdynės karališkuosiuose rūmuose: karalienė nunuodyta, Klaudijus nužudytas“, „Žaliaakis monstras: generolas nužudo nekaltą žmoną, vėliau nusiduria pats“.
Tai tik kelios skambios antraštės, išspausdintos itin populiariame bulvariniame Londono dienraštyje „The Sun“. Tačiau krauju dvelkiančios naujienos aprašo anaiptol ne šios savaitės įvykius Jungtinės Karalystės sostinėje.
Tokiu originaliu būdu laikraštis pasveikino su gimtadieniu neeilinį plunksnos meistrą, padovanojusį žmonijai „Hamletą“ ir „Otelą“. Tokios antraštės – šiuolaikinis žurnalistinis bandymas vienu sakiniu apibendrinti būtent šias dramas. Laikas pasirinktas neatsitiktinai.
Praėjusią savaitę Londone, Stratforde prie Eivono ir dar daugelyje kitų Jungtinės Karalystės miestų su trenksmu pradėta švęsti bene garsiausio visų laikų Anglijos sūnaus – dramaturgo ir poeto W.Shakespeare’o gimimo 450 metų sukaktis.
Gimimo data – spėjimas
Ypač gausiai alus ir vynas liejosi istorinėje Pietų Londono alinėje „The George Inn“: anot legendų, geriausias savo pjeses W.Shakespeare’as parašė būtent šioje užeigoje, įsikūrusioje vos keli šimtai metrų nuo mitinio „The Globe“ teatro.
Balandžio 23-iąją, nuo W.Shakespeare’o gimimo praėjo lygiai 450 metų. Tiesa, patys britų teatrologai ir istorikai pripažįsta, kad tikslios jo gimimo dienos nežino niekas.
„Balandžio 23-ioji jau kelis amžius yra traktuojama kaip jo gimimo diena. Bet nustatant šią datą neapsieita be vadinamosios kūrybingos istorinės buhalterijos, nes rašytojo gimtadienis buvo nustatytas jau po jo mirties.
XVII amžiaus valdovams buvo politiškai labai paranku, kad dėkinga tauta didžiausio šalies poeto gimtadienį minėtų ne bet kada, o per nacionalinę šventę – Anglijos globėjo šv.Jurgio dieną“, – „Lietuvos rytui“ sakė šekspyrologas ir istorikas Willas Toshas iš Londono „Shakespeare’s Globe“ teatro.
Rūpėjo saugoti mitą
Tiksliai žinomas tik faktas, juodu ant balto užfiksuotas Stratfordo prie Eivono Švč.Trejybės bažnyčios rejestre, kad 1564-ųjų balandžio 26-ąją Mary ir Johnas Shakespeare’ai pakrikštijo savo trečiąjį kūdikį Williamą.
„Anais laikais naujagimių mirtingumas buvo labai didelis, tad tėvai ilgai nedelsdavo su krikštu. Todėl labai tikėtina, kad poetas iš tikrųjų gimė antroje balandžio pusėje.
Užtat tiksliai žinoma jo mirties data – 1616-ųjų balandžio 23-ioji. Tad vargu ar verta stebėtis, kad jau nuo XVII a. antrosios pusės biografams buvo paranku ir itin patriotiška tvirtinti, kad W.Shakespeare’as gimė ir mirė tą pačią dieną, ir būtent per Jurgines. Juk taip buvo įtvirtinamas dar vienas mitas apie šį genijų“, – tęsė W.Toshas.
Aplankys visas šalis
Ilgiausiai, net dvejus metus, poeto jubiliejų švęs pietiniame Temzės krante įsikūrusio legendinio „The Shakespeare’s Globe“ teatro aktoriai, režisieriai ir techninis personalas. Jie sugalvojo įgyvendinti itin ambicingą, iki šiol pasaulinėje teatro istorijoje neregėtą projektą.
Iki 2016-ųjų balandžio 23-iosios, 400-ųjų W.Shakespeare’o mirties metinių, Londono teatras užsimojo aplankyti absoliučiai visas 195-as Jungtinių Tautų Organizacijai priklausančias valstybes ir dar 10 teritorijų, kol kas dar neturinčių valstybės statuso, – tokių kaip Katalonija, Tibetas ar Kurdistanas.
Per visą šią 730 dienų truksiančią teatrinę epopėją bus 205 kartus suvaidinta bene žinomiausia W.Shakespeare’o drama „Hamletas“. Tiesa, Danijos princo tragedija po pasaulį keliavo jau nuo pat XVII amžiaus pradžios.
„W.Shakespeare’as „Hamletą“ parašė 1603-iaisiais. Vos po penkerių metų, 1608-aisiais, šis spektaklis jau buvo vaidinamas neįtikėtinoje vietoje – jūroje prie Jemeno krantų, rytinėje Afrikoje. Spektaklį suvaidino „East India Company“ jūreiviai, plaukę Indonezijos link galingais laivais „Red Dragon“ ir „Consent“.
Dramaturgui dar esant gyvam, spektaklis buvo parodytas visoje Šiaurės Europoje. Kelionių dvasia ir noras pasakoti istorijas vis naujai auditorijai visuomet buvo W.Shakespeare’o kūrybos ašis. Mes esame be galo laimingi galėdami pratęsti šią misiją. Keliausime traukiniais, autobusais, visureigiais, sraigtasparniais, lėktuvais ir buriniais laivais, kad ši nuostabi, įvairialypė drama pasiektų kuo daugiau žmonių“, – žadėjo „The Globe“ vyriausiasis režisierius Dominicas Dromgoole’as.
Šis projektas, pavadintas „Globe to Globe Hamlet“, yra tiesioginis per Londono olimpines žaidynes 2012-ųjų vasarą surengto „Globe to Globe“ meninio maratono atgarsis. Tuometinė idėja į šekspyriškąjį „The Globe“ pakviesti teatrus iš 37 pasaulio valstybių turėjo fenomenalų pasisekimą. W.Shakespeare’o tragedijos ir komedijos Londono scenoje tuomet skambėjo įvairiausiomis kalbomis: nuo armėnų ir lietuvių iki zulų ir maorių.
Gastroliuos ir Ukrainoje
Tačiau apkeliauti visas planetos šalis, tarp jų ir tokias nykštukes kaip Maršalo Salos, Tuvalu arba Nauru, yra absoliučiai unikalus ir precedento neturintis projektas. Britų „Hamletas“ bus vaidinamas ne tik moderniuose teatruose, bet ir atogrąžų salų kaimelių aikštėse, vandenyno pakrančių paplūdimiuose, majų piramidžių griuvėsiuose.
„Logistikos iššūkiai didžiuliai. Susisiekėme su Jungtinės Karalystės diplomatine tarnyba, kad ji konsultuotų teatrą dėl būsimų grėsmių, kurių sieksime išvengti. Tačiau savo pagrindinio siekio – aplankyti visas valstybes „The Globe“ nežada atsisakyti. Net jei šalyse saugumo padėtis, švelniai tariant, nėra itin gera.
Pavyzdžiui, jau gegužę „Hamletas“ vyks į Ukrainą: planuojama vaidinti ne tik Kijeve, bet ir rytinėje šalies dalyje.
Kiekvienam keliaujančiam aktoriui bus išduoti du pasai. Kol su vienu jis lankysis kurioje nors užsienio šalyje, kitas jo pasas bus Londone – į jį bus dedamos visos reikalingos vizos, kurių prireiks per kitas turnė keliones. Tokia karuselė įsuks visus 12-a aktorių ir keturis jiems talkinančius scenos darbuotojus“, – pasakojo W.Toshas iš „The Globe“.
Beje, prie princo Hamleto klajonių skersai išilgai Žemės kviečiami prisidėti ne tiktai stambieji mecenatai, bet ir kiekvienas norintis. Mažiausia auka, kurią „The Globe“ su dėkingumu priima specialiame interneto puslapyje, – vos vienas svaras sterlingų (4,2 lito). Jau atsirado entuziastų, nepagailėjusių net 5 tūkst. svarų.
Laukia margos šventės
450-asis poeto gimtadienis trankiausiai buvo sutiktas dviejuose epicentruose: gimtajame Stratforde prie Eivono, kur šiuo metu įsikūręs karališkasis jo vardu pavadintas teatras, ir pietiniame Londono krante. Čia stovi legendinis „The Globe“ – pagal tikslius XVII amžiaus brėžinius 1997-aisiais atstatytas Elžbietos I laikų teatro pastatas.
Juk būtent originaliajame „The Globe“ XVI ir XVII šimtmečių sandūroje W.Shakespeare’as vaidino pats, statė savo pjeses ir kaip teatro bendraturtis gaudavo nemažą tais laikais pelną.
Į senąjį teatrą tilpdavo per 3,3 tūkst. žiūrovų, o bilietai kainuodavo nuo 1 penso už stovimąją vietą po atviru dangumi iki 6 pensų už vietą ložėje.
„Verta prisiminti, kad anuomet neegzistavo jokia autoriaus teisių apsauga. Todėl pjesių autoriams kartais buvo sumokami vos 5 svarai už jų parašytą tekstą ir nieko daugiau.
Tačiau kai W.Shakespeare’as iš laisvai samdomo aktoriaus ir dramaturgo tapo teatro kompanijos „The Chamberlain’s Men“ akcininku, jis galėjo lengviau atsikvėpti: pelnas garantavo jo šeimai – tėvams, žmonai Anne ir vaikams gana pasiturimą gyvenimą“, – teigė W.Toshas.
Jubiliejiniai fejerverkai, eitynės ir vaidinimai gatvėse, fechtavimosi pratybos, renesanso muzikos koncertai ir netgi tortų šekspyriškais motyvais kepimas derinamas su rimtomis parodomis, akademiniais seminarais ir mokslininkų diskusijomis.
Pradžia – viename tome
Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje šiuo metu, be kitų šekspyriados reliktų, eksponuojamas pirmasis jo kūrinių rinkinys – žymusis „First Folio“. 36 pjesių knyga išleista 1623 metais, praėjus vos 7 metams po poeto mirties. Jeigu ne šis rinkinys, anot istorikų, apie pusę genijaus darbų – net 18 dramų greičiausiai būtų dingę visiems laikams.
„Iš viso buvo išspausdinta 750 šios knygos egzempliorių. Dabar jų pasaulyje liko tik 150. Daugelis britų literatūros ekspertų pripažįsta, kad šis rinkinys – svarbiausia visų laikų knyga, kada nors išleista anglų kalba.
Taip, dabar pasaulyje yra milijonai W.Shakespeare’o knygų, pastatyta tūkstančiai spektaklių, operų, kino filmų. Tačiau viso to pradžia yra šiame tome, kurį išleido keli dramaturgo draugai dar tais laikais, kai knygų leidyba buvo itin nelengvas verslas“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo parodos kuratorė Victoria Broackes.
Nemarios sąmokslo teorijos
Praėjus šimtmečiams po genijaus mirties, Jungtinės Karalystės akademiniuose sluoksniuose vis dar pasigirsta vienišų balsų, kurstančių maždaug 150 metų gyvuojančią įkyrią sąmokslo teoriją: esą W.Shakespeare’as nebuvo tikrasis genialių darbų autorius, o viso labo statytinis.
Už jį nuostabias komedijas ir tragedijas neva rašę ano meto kilmingieji ir turtingieji, nenorėję viešinti savo vardų, nes teatrai tuo metu asocijavosi su palaidu ir negarbingu gyvenimo būdu.
Kas gi tie kuklieji aristokratai? Pasak sąmokslininkų, kurie dar yra vadinami „anti Stratfordo stovyklos“ sekėjais, tinkamų kandidatų buvo bent pustuzinis: Oksfordo grafas Edwardas de Vere’as, Derbio grafas Williamas Stanley, Ratlando grafas Rogeris Mannersas, filosofas ir eseistas seras Francis Baconas ar netgi aristokratė Mary Sidney.
Velso universiteto istorijos profesorius Williamas Rubinsteinas jau devynerius metus rutulioja teoriją, kuria darbų autorystė priskiriama dar vienam tipažui – serui Henry Neville’iui. Šis karalienės Elžbietos I dvaro narys ir diplomatas daug keliavo, buvo monarchės pasiuntinys Prancūzijoje ir Italijoje.
Kaip žinoma, nemažai žymiausių W.Shakespeare’o dramų veiksmas vyksta būtent tose valstybėse, o pats poetas jose nė sykio nebuvęs. Maža to, 2005 metais išleistoje knygoje W.Rubinsteinas tvirtina nustatęs giminystės ryšį tarp turtingo diplomato ir „jokio oficialaus išsilavinimo neturinčio“ aktoriaus W.Shakespeare’o. Esą H.Neville’is buvo aktoriaus motinos antrosios eilės dėdė, ir tai jam leido diskretiškai naudotis aktoriumi kaip priedanga.
„Visos šios ekstravagantiškos teorijos dvelkia snobizmu – maždaug nuo karalienės Viktorijos laikų vis kurstoma bevaisė diskusija ir sėjamos abejonės. Ar ne keista, kad nei dramaturgo gyvenimo laikotarpiu, nei maždaug 200 metų po jo mirties jokių sąmokslo teorijų nekilo?
Jos atsirado tik XIX amžiaus viduryje, kai kai kurie aukštuomenės atstovai nusprendė atmesti akivaizdų faktą: iš neturtingųjų sluoksnio kilęs W.Shakespeare’as buvo toks talentingas, jog rašė genialius darbus“, – tokias teorijas į miltus negailestingai malė Karališkojo Londono koledžo ekspertė Ann Thomson.
Koks tikrasis portretas?
Vis dėlto neaiškumų ir paslapčių apie kai kuriuos W.Shakespeare’o gyvenimo ir kūrybos tarpsnius iki šiol daug. Abejonės kamuoja net prisiekusius poeto kūrybos gerbėjus.
Juk itin keista, kad neišliko nė vieno originalaus jo dramų ar sonetų rankraščio, tad apie geriausio anglosaksų dainiaus rašyseną dabar galime spręsti tik pagal šešis išlikusius jo parašus. Be to, testamente rašytojas nė žodžiu neužsimena apie savo kūrybą, pelniusią jam tokią šlovę ir turtus.
Dar viena mįslė – kaipgi iš tikrųjų atrodė poetas? Milijonai mūsų nuo mokyklos suolo esame matę daugiau nei tuziną W.Shakespeare’o portretų. Visa bėda, anot britų meno istorikės ir Elžbietos I epochos ekspertės Tarnyos Cooper, kad dauguma šių paveikslų buvo nutapyti prabėgus mažiausiai 50 metų po dramaturgo mirties. Jie yra patrauklūs, romantiški, bet žvelgiant iš griežto istorinio taško – niekiniai.
Tiesa, yra viena išimtis: Londono nacionalinėje portretų galerijoje (NPG) saugomas vadinamasis „Chandos portretas“. Jis bent porą šimtmečių priklausė kunigaikščių Chandų giminei, kuri 1856-aisiais perdavė paveikslą tuomet besikuriančiai galerijai.
„Iki šiol šis portretas mūsų galerijos kataloge yra pažymėtas kaip Nr.1, nes tai pirmasis paveikslas, kurį įsigijo NPG. Šis kūrinys neįkainojamas: jis pasauliui suteikia galimybę pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodė vienas garsiausių visų laikų plunksnos meistrų.
Jau iš XVIII amžiaus dokumentų žinome, kad būtent šis paveikslas nuo pat jo nutapymo apie 1600-1610 metus buvo pripažintas autentišku. Žinome, kad vienu jo savininkų buvo Williamas Davenantas – W.Shakespeare’o krikšto sūnus“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo T.Cooper iš NPG.
Jos vadovaujami galerijos ekspertai atliko kruopščią laboratorinę paveikslo analizę, kuria buvo išsklaidytos bet kokios abejonės dėl kūrinio amžiaus. Aiškiai nustatyta, kad paveikslas nutapytas kaip tik tuo metu, kai W.Shakespeare’ui buvo apie 45 metus. Maždaug tokio amžiaus vyro veidas ir žvelgia į mus iš „Chandos portreto“.
Tačiau apie dailininką Johną Taylorą, tapiusį šį paveikslą, išliko labai nedaug duomenų. Žinoma tiktai tiek, kad jis vaikystėje irgi galėjo būti Londono aktorius, priklausęs teatro trupei „Children of Paul’s“. Todėl įmanoma, kad galbūt jis asmeniškai pažinojo bent dvidešimčia metų vyresnį W.Shakespeare’ą.
Nors į gyvenimo pabaigą J.Tayloras tapo gana žinomu Londono dailininku, turėjusiu net 6 mokinius, dabartinius britų menotyrininkus į neviltį varo tai, kad nėra išlikę nė vieno kito jo tapybos darbo, išskyrus žymųjį „Chandos portretą“.
„Tai labai erzinantis faktas. Mes neturime galimybės palyginti jo darbų ir šimtu procentų nustatyti tikrosios autorystės. Tad turime būti atviri: garantuoti, kad lankytojas tikrai žvelgia į J.Tayloro kūrinį, kuriame neabejotinai pavaizduotas W.Shakespeare’as, mes negalime.
Bet žinome iš dokumentų, kad šį poeto atvaizdą autentišku ir tikrovišku vadino asmenys, gyvenę 1650-aisiais, t.y. praėjus vos vienai kartai po poeto mirties“, – teigė T.Cooper.
